| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kodėl paklūstame liberaliai beprotybei?
Liepos pradžioje per RTVi kanalą parodė interviu su rusų žurnalistu Maksimu Ševčenka. RTVi žurnalistė kamantinėjo, ką šis politika besidomintis žurnalistas mano apie naująjį FSB įstatymą, suteiksiantį daugiau įgaliojimų slaptųjų tarnybų atstovams. Žurnalistas M. Ševčenka atskleidė savo požiūrį į Strasbūro teismo sprendimą, parėmusį ateistinių pažiūrų Italijos pilietės skundą, jog mokykloje, kurioje mokosi jos vaikas, neturėtų būti kryžiaus. Pateikiame sutrumpintą šio interviu variantą.
Kaip vertinate įstatymą, kuris, jei tik Dūmos bus patvirtintas, Rusijos jėgos struktūroms suteiks papildomų įgaliojimų? Gal taip ir turi būti: terorizmo, ekstremizmo apraiškų daugėja, todėl ir kovą su ekstremizmu reglamentuojančius potvarkius būtina griežtinti? Tas įstatymas, kurį ruošiamasi priimti Rusijoje, man kelia baimę. Kokia Rusijoje gali susidaryti nepaprastoji padėtis, kad reikėtų priimti būtent tokį drakonišką įstatymą? Šis įstatymas akivaizdžiai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos koncepcijai. Kaltas ar teisus, turi spręsti tik teismas, o ne FSB leitenantas ar FSB majoras. Jei žmogų įtari talkinant ekstremistams ar teroristams, būk malonus, iškelk jam baudžiamąją bylą, ant stalo padėk surinktus įrodymus, leisk įtariamąjį ginti advokatams. Įstatymo redakcijoje sakoma, kad Rusijos pilietį ar Rusijos teritorijoje gyvenantį kitatautį FSB gali perspėti dėl kilusių įtarimų padedant ekstremistams ar teroristams. Gali tik perspėti, o gali ir pinigine bauda nubausti. Gali ir penkiolikai parų pasodinti. Kuo remiantis FSB turi teisę mėtytis tokiais perspėjimais? Kokios garantijos, kad perspėjimas skelbiamas remiantis rimtais įrodymais? Kas saugumiečiams suteikė teisę spręsti, kas vertas, o kas dar nevertas piniginės baudos ar penkiolikos parų? Jei mane perspės tėvai ar artimieji, aš jiems būsiu dėkingas ir į jų perspėjimus įsiklausysiu. O visa kita man neprivalu. Atvirai kalbant, jei aš darau nusikaltimą, man būtina iškelti baudžiamąją bylą. Įtarimų tokiais atvejais neužtenka. Ir perspėjimų neužtenka. Kažkoks absurdas. Šiandieniniai Rusijos jėgos struktūrų atstovai susiklosčiusią padėtį mėgina pritempti iki jiems patogaus kurpalio, iki savo lygio. Man pavyko perskaityti to įstatymo projektą. Tai yra baisu ir amoralu. Mes, žurnalistai, nekontroliuojame nei VRM, nei FSB. Bet Rusijoje egzistuoja institucijos, kurios kontroliuoja ir jėgos struktūras, ir slaptąsias tarnybas. Pavyzdžiui, prie Prezidento aparato yra įsteigta speciali institucija. Tad norėtųsi paklausti, ar FSB kontroliuojančios institucijos žino, kokių įstatymų siekia šiandieninė FSB vadovybė? Ir ar žino, būtent kodėl tokių pataisymų prireikė mūsų saugumiečiams? Drąsiai galiu pareikšti tai labai keistas įstatymas. Beje, Rusijoje jau seniai klostosi keisti procesai. Štai draudžiamų knygų sąrašas Rusijoje kiekvienais metais vis ilgėja. Draudžiamų knygų sąraše jau per 100 pavadinimų. Pasirodo, Rusijoje jau negalima skaityti net imamo Chomeini testamento. Paaiškinimas toks: tai ekstremistinė literatūra. Žodžiu, ką rusams galima, o ko negalima skaityti, sprendžia ne patys žmonės, o teisėjai, prokurorai bei FSB išminčiai. Tuoj, matyt, ims nurodinėti, apie ką mums galima kalbėti su pažįstamais, o kokios temos tabu. Kiek vėliau mums pradės nurodinėti, kaip turime rengtis, kokia gatvės puse eiti į darbą. Netrukus išauš diena, kai mums bus nurodyta, kokią partiją galime mylėti, o kokių partijų privalome nekęsti. Remiantis naujomis įstatymo pataisomis seminaruose bus tikriausiai negalima apžvelgti net kai kurių Lenino knygų, ypač Lenino publikacijos Balandžio tezės. Mat analizuodami Balandžio tezes galime palinkti į ekstremizmą. Atvirai kalbant, šiandien ekstremistu greičiausiai jau galima apšaukti net rusų literatūros klasiką Levą Tolstojų. Pavyzdžiui, jam būtų visai nesunku prikergti religinės nesantaikos kurstymą. Tad dabar prie manęs gali prieiti FSB karininkas ir pradėt kamantinėti: kodėl skaitau tą ar kitą leidinį, koks tokio skaitymo tikslas, ar aš veikalą skaitau tik todėl, kad noriu kuo daugiau žinoti, ar skaitau todėl, kad susižavėjau ekstremistinėmis nuostatomis? Praėjusių metų lapkritį Strasbūre buvo patenkintas suomių kilmės Italijos pilietės ieškinys dėl Kristaus simbolio uždraudimo itališkose mokyklose. Esą tas krikščionybės simbolis pažeidžia ateistiškai auginamų vaikų teises. Kaip vertinate šią tendenciją? Suomių kilmės Italijos pilietės priekaištai pagrįsti ar iš piršto laužti? Šią situaciją pavadinčiau liberalia beprotybe. Ir ši liberali beprotybė jau kaip ir chroniška liga. Kaip, beje, chroniškos ir visos Europos Sąjungos priešpriešos. Vienur į bažnyčias neleidžia graikų, kitur nepageidaujamos moterys, dar kažkur nuogomis figūromis piktinasi lesbietės ar feministės. Aš esu laisvės šalininkas. Tačiau viskam turėtų būti ribos. Jei kas nors pradeda alpti, vemti ar klykti, išvydęs nukryžiuotojo Kristaus skulptūrą, įtariu, kad toks žmogus yra apsėstas velnio, ir jam pirmiausiai reikėtų apsivalyti nuo jį užpuolusių pragaro jėgų. Toks būtų mano ironiškas komentaras, nes būtent velnias paniškai bijo Kristaus. Jei ta suomė, apsigyvenusi Italijoje, mano, kad Dievo nėra, kad Kristus tik tuščia simbolika, nieko blogo. Tegul sau taip ir mano, tai jos teisė. Bet kodėl tada ta suomė savo požiūrį bando primesti katalikams ar stačiatikiams? Kodėl jai rūpi pažeisti tikinčiųjų, kurių, mano supratimu, Italijoje žymiai daugiau nei užkietėjusių ateistų, teises? Jei toje mokykloje mokosi bent vienas vaikas katalikas, nukryžiuotasis Kristaus privalo kaboti ant sienų, nes priešingu atveju bus pažeistos to kataliko teisės. Pastebėjau tendenciją: nūnai mažumos ne tiek gina savo teises, kiek savo požiūrį bando primesti daugumai. O dauguma, nors irgi turi teisę į savo požiūrį, traukiasi atgal. Ta suomė juk gina ne savo teises, o bando savo požiūrį primesti daugumai italų. Pastebėjau ir tai, kad šiandien auga priešiškumas krikščionybei ir krikščionybę stengiamasi kuo rimčiau apriboti. O kokia tvarka turėtų egzistuoti pasaulietinėje mokykloje? Kryžius pasaulietinėje mokykloje sveikintinas ar smerktinas reiškinys ? O jei tą pasaulietinę mokyklą lanko musulmonų vaikai? O kodėl Jūs manote, kad pasaulietinė mokykla turėtų būtinai būti antireliginė, ateistinė? Nemanau, kad normalų musulmoną, budistą ar ateistą, išvydusį Kristų, apimtų nerviniai traukuliai. O jei RTVi studijoje ant sienos kabotų, sakykim, ikona, jau ateitų pasaulio pabaiga? Man atrodo, kad ikona pasaulietinėje redakcijoje nieko blogo. Kodėl mes turime taikytis prie tų, kurie aktyviai, demonstratyviai, atkakliai niekina krikščioniškas vertybes, religiją? Kodėl mes turime paklusti šiai agresyviai mažumai, kuri mums bando primesti savo per kraštus besiliejantį liberalumą, esą viskas galima, viskas padoru ir gražu? Kodėl tikinčiuosius būtina apriboti cerkvėse ir bažnyčiose, kodėl jiems negalima džiaugtis savo požiūriu ir tikėjimu ne tik maldos namuose, bet ir viešose vietose? Jei prancūziškoje mokykloje kabotų šios šalies prezidento Fransua Miterano portretas? Ar toks dalykas žeistų prancūzų, išpažįstančių kitas pažiūras nei išpažino F. Miteranas, teises? Juk Prancūzijoje niekam į galvą nekiltų mintis drausti šio politiko portretą, nors galbūt daugelis ir nekenčia jo? O ar gali mokykloje kaboti Džordano Bruno portretas? Gali. Bet juk toks gestas įžeistų tikinčiųjų interesus, mat Dž. Bruno laikomas filosofinio ateizmo tėvu. Bet tikriausiai sutiksite, jog demokratijos bastionu laikomoje Amerikoje kitokia tvarka. Pasaulietinėse mokyklose ten neišvysite kryžių. JAV mokyklose nėra Kristaus paveikslų ir kryžių. Taip, nėra. Bet ar tai gerai? Amerikiečiai religinga tauta. O krikščionybė iš jų mokykų išstumta, drįstu manyti, dirbtinai. Toks elgesys neteisingas, barbariškas. Paimkime Sirijos pavyzdį. Ten varžomos politinės, pilietinės teisės, tačiau religinės niekuomet. Ten neskriaudžiami nei musulmonai, nei krikščionys, nei budistai. Tad man atrodo, kad pasaulis po truputį juda beprotybės link, jei katalikiškos Italijos mokykloje pradedama drausti demonstruoti pagrindinį Krikščionybės simbolį.
Pagal RTVi laidą parengė
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |