Pirmasis puslapis
Ateitininkijos
    100-mečiui
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Žalia vėliava tyliai plevena...“

Ateitininkai studentai iš visų korporacijų. Viršutinėje eilėje ši kairės Bazilevičius, Jonas Streckis. Sėdi antras iš dešinės Bronius Stasiukaitis. Ant nuotraukos pasirašė: Aug. Laucis, Ant. Valinčius, Dzirkalas, V. Selelionis, V. Mažeika, F. Pelešinas. Kaunas, 1938 12 10

Šiuos žodžius lydint kanklių ar fortepijono garsams nauji ateitininkai priklaupę bučiuoja žalią su kryžiumi Ateitininkijos vėliavą Panevėžio katedros požemyje 1930–1940 metais. Tuomet ateitininkai moksleiviai buvo pogrindininkai – švietimo ministro jie buvo uždrausti (kad nebūtų reikalaujama gimnazijose leisti veikti ir komunistinėms organizacijoms). Būdavo jaudinantis reginys, kai iš katedros koplyčios iškilmingai įnešdavo ir vėliau išnešdavo žaliąją vėliavą, perrištą juodu kaspinu poros šimtų moksleivių, pagarbiai nulenkusių galvas, akivaizdoje.

Pirmosios Nepriklausomybės metais ateitininkų organizaciją sudarė trijų sąjungų federacija: moksleivių (gimnazijose ir amatų mokyklose), studentų ir mokslus baigusių sendraugių. Studentai ateitininkai buvo susiskirstę korporacijomis: „Šatrija“ (humanitarų), „Gaja“ (medikų), „Granitas“ (technologų). Ateitininkais galima buvo tapti jau nuo pirmosios gimnazijos klasės (po šešių skyrių). Gimnaziją baigusieji ateitininkai tęsė savo įžadą būti ateitininkais studentais. Po universiteto, pradėję dirbti gydytojais, mokytojais, inžinieriais, tęsdami įžadą „Visa atnaujinti Kristuje“, vadinosi ateitininkais sendraugiais.

1940 metais okupuotoje Lietuvoje ateitininkų organizacija buvo iš karto uždrausta. Ateitininkai studentai ir sendraugiai, pasitraukę nuo raudonojo teroro į Vakarus, išlaikė tą pačią organizacijos struktūrą ir dvasią. Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, studentais ir sendraugiais ateitininkais galima buvo tapti iš karto. O grįžusieji iš Egzilio sendraugiai nebesutapo su Rytų tremtiniais ar Tėvynėje vergiją iškentėjusiais ir išlikusiais ištikimais duotam įžadui.

Anos Nepriklausomybės metais moksleiviams ateitininkams vadovavo gimnazijų kapelionai, o dirbdami uždraustoje organizacijoje jie rizikavo netekti kapeliono pareigų. Pavyzdžiui, Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje kapelionu dirbęs kan. J. Stankevičius 1938 metais gavo švietimo ministro J. Tonkūno raštą, kad atleidžiamas iš gimnazijos kapeliono pareigų, nes vadovauja gimnazijos ateitininkėms.

Panevėžio vyskupas K. Paltarokas įsteigė vyskupijos jaunimo centrą. Centro direktoriais vienas po kito dirbo du kunigai Alfonsai – A. Lipniūnas (1905–1945), o jam išvykus studijuoti į Prancūziją – A. Sušinskas (1919–1966), tapęs ne tik Panevėžio vyskupijos, bet ir visos Lietuvos moksleivių ateitininkų vadu. Todėl Panevėžio zonoje ateitininkai gimnazijose buvo ypač veiklūs (Kupiškyje, Pasvalyje). Darbu su ateitininkais garsėjo kunigai Vytautas Balčiūnas, Jonas Varnas, Kupstas, ir kt. Suvalkijos ateitininkus šefavo Kauno studentai.

1941 metais Panevėžio mergaičių gimnazijos kapelionas kun. Titas Narbutas (1913–1972) subūrė 12 mokinių kuopelę – po dvi iš kiekvienos vyresnės klasės. Apie šį slaptą (vokiečių okupacijos metais bet kokia užklasinė veikla buvo griežtai draudžiama) ateitininkų būrelį žinojo tik vysk. K. Paltarokas ir sendraugis gyd. Br. Stasiukaitis. Kuopelės susirinkimai prasidėdavo giesme „Kas gi ten aukso spindulius beria...“

Pirmosios Nepriklausomybės metais ėję mėnesiniai žurnalai „Ateities spinduliai“ ir „Ateitis“ telkė ateitininkijos jėgas – „Ateities spinduliai“ ėjo nuo 1917 metų (pirmas redaktorius buvo žymusis kalbininkas Petras Būtėnas), žurnalas „Ateitis“, skirtas vyresnių klasių mokiniams, ėjo nuo 1911 metų. „Ateities“ įkūrėjas ir pirmasis redaktorius kun. A. Dambrauskas-A. Jakštas – didysis Lietuvos švyturys. Nuo „Ateities“ žurnalo vardo kilo ateitininkų organizacijos vardas. Abu žurnalai okupacijos pradžioje buvo uždaryti. Atgavus Nepriklausomybę jau išėjo 58 „Ateities“ numeriai.

Didžioji dalis Lietuvos garsių ir garsiausių poetų ir rašytojų anuomet atėjo iš „Ateities“: B. Brazdžionis, S. Nėris, V. Mačernis, K. Bradūnas, E. Matuzevičius, A. Vaičiulaitis, J. Grušas ir dešimtys kitų, subrendusių jau išeivijoje. Be to, drąsiai galima teigti, kad 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo ir Nepriklausomybės atstatymo paskelbimo be didžiulio Ateitininkijos indėlio nebūtų įvykę (žr. Pilypo Naručio-Žukausko Atsiminimus).

Visą laiką kuriama istorija, bet ne visada užrašoma. Kiekvienas žmogus – kaip istorinis argumentas. Istorinės asmenybės – kaip istoriniai reperiai. Ateitininkai gali didžiuotis ir orientuotis į savo dvasinius vadus – A. Dambrauską-A. Jakštą, ieškojusį ir radusį, šlifavusį deimančiukus, Praną Dovydaitį, Stasį Šalkauskį, Kazį Pakštą, Juozą Eretą, P. Kuraitį, J. Girnių, J. Grinių, A. Maceiną, Z. Ivinskį, J. Ambrazevičių-Brazaitį, P. Dielininkaitį, I. Skrupskelį, ir dar vyskupus M. Reinį, K. Bučį, K. Paltaroką, kunigus S. Ylą, A. Lipniūną, A. Sušinską ir dar daug neįvardintų šviesuolių.

Drąsų P. Dovydaičio ir S. Šalkausko Ateitininkijos devizą „Visa atnaujinti Kristuje“ nelengva vykdyti. Asmeninis įsipareigojimas atnaujinti savo gyvenimą supančioje visuomenėje neišvengiamai susiduria su pasaulio priešiškumu. Ateitininkijos dvasinis bei intelektualinis pasirengimas ir veikimas – tarnaujant Dievui. Ir Tėvynei. Ir artimui. Drąsiai būti kitokiu, užsigrūdinti, remti vienas kitą.

Ateitininkijos istorijoje norėtume matyti tik tobulybę – be tamsiųjų pusių, be šešėlių. Deja. Tragiškas Tėvynės likimas neaplenkė nei vieno, kuris išsižadėjo savo himno žodžių: „Mūsų idėjos tikybos brangybė, mokslas, dorumas, tautos reikalai“. Už jūrų gimęs ir ateitininku brendęs kun. prof. Arvydas Žygas prieš dvidešimtmetį Lietuvoje reanimavo Ateitininkiją, kuri prisikėlė ir ateitį regi Tėvynės laimingą, ir dirba kovodami dėl Lietuvos, –  jiems šviečia kryžius ant vėliavos.

Parengė Apolonija Nistelienė

© 2010 „XXI amžius“