2010 m. liepos 23 d.
Nr. 56
(1841)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Įamžinkime iškilaus saleziečio atminimą

Kunigo Antano Skelčio mirties 50-osioms metinėms

Rašinio autorius kun. A. Skelčio
tėviškėje Žalvėderių kaime
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Kun. Antanas Skeltys (1884-1960)

„Duok man sielas, o visa kita pasiimk!“ – tai saleziečių vienuolijos pagrindinis devizas. Rūpinimasis jaunimo dvasiniu ugdymu, jų švietėjiška veikla – tai tikslai, kurių siekia kongregacijos nariai nuo pat jos įsteigėjo šv. kunigo J. Bosko pradėtos misijų veiklos Italijoje.

Misijų veikla A. Skelčio dėka atkeliavo ir į Lietuvą. 1902 m. spalio 16 dieną A. Skeltys iškeliavo į Italiją siekti išsvajotos kunigystės. 1905 m. spalio 28 dieną iš kun. J. Bosko pirmojo įpėdinio kun. Mykolo Rua rankų jis gavo ir kunigišką rūbą – sutaną. 1906 m. rugsėjo 29 dieną jis įstojo į saleziečių kongregaciją ir tapo pirmuoju lietuviu saleziečiu – kilnios veiklos pradininku Lietuvoje.

A. Skeltys gimė 1884 m. sausio 5 dieną Griškabūdžio parapijoje, Žalvėderių kaime. Mokėsi Griškabūdžio pradinėje mokykloje (1892–1895 m.), Marijampolės gimnazijoje (1895–1902), vėliau pas saleziečius Italijoje. Šis jo pasirinkimas ir nulėmė tolimesnį prasmingą A. Skelčio gyvenimo kelią bei veiklą.

1914 m. rugpjūčio 5 dieną A. Skeltys gavo kunigystės šventimus. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė kun. A. Skelčiui skleisti šv.  kun. J. Bosko idėjas gimtojoje Lietuvoje. 1920 m. spalio mėnesį kun. A. Skeltys buvo paskirtas Estės įstaigos dvasios Tėvo pareigoms. Kunigo lietuvio paskyrimas į tokias atsakingas pareigas paliko pėdsaką šios įstaigos istorijoje.

Tik 1921 metais kun. A. Skeltys parvyko į Lietuvą. Tai buvo pirmoji, bet ne paskutinė jo kelionė. Kasmet jis parvykdavo į gimtinę ir surinkęs lietuvaičių būrį, norinčių nemokamai siekti mokslo žinių Italijoje, išsiveždavo į Don Bosko gimtąją šalį.

1921–1926 metais pas saleziečius mokytis išvyko 52 jaunuoliai. 1927 metais Peroza Ardžentina miestelyje netoli Turino buvo įkurta mokslo įstaiga lietuviams. 1927–1934 metais Perozoje Ardžentina jau mokėsi 202 jaunuoliai iš Lietuvos, iš kurių 60 tapo saleziečiais. Kun. A. Skeltys buvo šios įstaigos kūnu ir siela.

Kun. A. Skelčiui gyvenant Italijoje, buvo pradėtas leisti ir šv. kun. J. Bosko įsteigtas leidinys „Saleziečių žinios“ lietuvių kalba. 1927 m. gruodį pasirodė pirmasis numeris. Šiuo metu „Saleziečių žinios“ spausdinamos 29 kalbomis ir pasiekia 151 šalį, metinis tiražas – 20 milijonų egzempliorių. Lietuvoje „Saleziečių žinios“ leidžiamos keturis kartus per metus.

1934 m. spalio 24 dieną kun. A. Skeltys parvyko į Lietuvą visam laikui. Jurbarko rajone buvusiam dvare, kurį saleziečiams perleido iš Amerikos grįžęs kun. A. Petraitis, įsteigė pirmąjį Lietuvoje saleziečių veiklos centrą ir tapo jo direktoriumi. Iš visos Lietuvos į saleziečių įkurtą mokslo centrą keliavo neturtingi jaunuoliai, trokštantys nemokamai siekti mokslo. Saleziečiams įsikūrus Zamkaus dvare, ši vietovė buvo pavadinta Vytėnais. 1936 metais Vytėnuose saleziečiai jau globojo 50 jaunuolių, kurių kasmet vis gausėjo. Buvo numatyta saleziečių centre Vytėnuose pastatyti Marijos Krikščionių Pagalbos šventovę, saleziečių aspirantūros kolegijos rūmus, bendrabutį. Drausmė vienuolyne buvo griežta, bet čia buvo pilna džiaugsmo, ryžto ir energijos. Stropūs ir darbštūs jaunuoliai daug dirbo ir pagalbiniame ūkyje užveisė didelį sodą, bityną, sutvarkė apleistą aplinką, išvalė penkias kūdras, įrengė pralaidas, tvenkiniuose užveisė karpių. Buvo įrengtas ir vadinamasis Rožių takas („Via roza“). Uolūs ir darbštūs jaunuoliai vadovavosi šūkiu: „Ora et labora“ („melskis ir dirbk“).

Prasidėjęs karas, o po to sovietų okupacija sužlugdė visus kun. A. Skelčio planus. Pirmasis saleziečių veiklos centras Lietuvoje 1946 metais buvo nacionalizuotas, o kun. A. Skeltys priverstas palikti numylėtus Vytėnus, nes grėsė suėmimas. Jam teko nešti tremtinio kryžių tėvynėje – nuo Vytėnų žydrosios padangės pro gimtąją Suvalkiją iki smėlėtos Dzūkijos. Jis slapstėsi Kazlų Rūdoje, Gudeliuose, Igliaukoje, Santakoje. Gerieji Dzūkijos žmonės priglaudė Don Bosko misijos pradininką, maitino jį duona ir guodė savo širdžių meile, rizikuodami savo laisve. Už kun. A. Skelčio galvą buvo pažadėta 20 tūkst. rublių premija.

Apsivilkęs piemens ar elgetos drabužiais kunigas ganydavo gyvulius. Taip sielų ganytojas tapo gyvūnėlių ganytoju. Tai buvo maldos ir aukos vyras – nuolat su rožiniu rankose, bet neapleisdavo ir kunigo pareigų. Vakarais ar ankstyvais rytais tamsiose sodžių kamarėlėse jis aukodavo šv. Mišias. Šiose šv. Mišiose jam patarnaudavo mažasis Sigitukas – dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dar vaikystės pažintis su kunigu A. Skelčiu turėjo jam įtakos ir kelio į kunigystę pasirinkimui.

Jurčiukonių sodžius Bagdononių kaime, Viktorijos ir Simo Janavičių šeimos židinys Mikabalių kaime, Marijos Vailionienės namelis pamiškėje prie Seirijų – tai trys kunigo slaptavietės Seirijų parapijoje. Siekiant įamžinti kun. A. Skelčio tremtinio Tėvynėje kryžiaus nešimo kelią, prie šių namų yra įrengtos atminimo lentos.

Anelės ir Jono Valentų sodyba Degėsių kaime Liškiavos parapijoje – tai dar viena tremtinio kryžiaus nešimo stotis.

Krikštonių klebono kun. J. Reitelaičio rūpesčiu Ievos Bieliūnaitės namelis Krikštonyse buvo pirmoji ir paskutinė tremtinio kryžiaus nešimo stotis. Gyvendamas šiame namelyje kun. A. Skeltys girdėdavo šventovės varpo aidus, kurie žeidė jo kunigišką širdį. Šventovė buvo arti, jos bokštai buvo matomi per namelio langą, bet apsilankyti šventovėje kunigas negalėjo.

Slapstydamasis kun. A. Skeltys mokė gerųjų dzūkų vaikučius tikybos, rodydamas ir pats gražaus dvasingumo pavyzdį. Užjausdamas sovietinės valdžios slegiamus dzūkus, stengėsi jiems padėti, ganė gyvulius, mušė sviestą ir buvo laimingas, kad pasukų su bulvėmis galėjo sočiai pavalgyti. Krikštonių klebono kun. J. Reitelaičio tėvišku rūpesčiu ir geraširdžių dzūkų globojamas jis praleido aštuonerius metus nuolat persekiojamas.

1954 m. rugpjūčio mėnesį Don Bosko misijos steigėjas suimamas Krikštonyse. Mėnesį Vilniuje tardę ir nieko neišgavę saugumiečiai jį išleido į laisvę – Stalinas jau buvo miręs. 1954–1960 metais kun. A. Skeltys buvo paskirtas apaštalauti į Leipalingį. Leipalingyje aukodamas šv. Mišias A. Skeltys suklupo, todėl pabaigti jas teko kun. P. Dumbliauskui. Tai buvo paskutinė jo šv. Mišių auka…

Lazdijų ligoninėje kun. A. Skeltys praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Vienas iš lankytojų ligoninėje buvo iš kariuomenės sugrįžęs Sigitas Tamkevičius, kuriam suspaudęs ranką kunigas tarė: „Važiuosiu namo, Sigitėli…“ Po šių žodžių per kun. A. Skelčio skruostus nuriedėjo ašaros. Galbūt tai buvo neišsipildžiusių lūkesčių ar patirto skausmo ašaros…

1960 m. liepos 28 dieną saleziečių vienuolijos pradininkas mirė. Liko daug neužbaigtų darbų, neįgyvendintų idėjų, ypač jaunimo dvasinio ugdymo baruose. 1960 m. rugpjūčio 1 dieną A. Skeltys atgulė amžinojo poilsio gimtosios Griškabūdžio parapijos šventovės artumoje. Griškabūdis – saleziečių gimimo širdis Lietuvoje, nes čia saleziečių misijos pradininko kun. A. Skelčio šaknys: gimtinės sodžius Žalvėderių kaime, pirmieji mokslo metai ir žemiškos kelionės paskutinė stotelė – kapas.

1995 m. gegužės mėnesį buvusio auklėtinio Pauliaus Petronio iniciatyva Vytėnuose buvo organizuotas pirmasis Don Bosko idėjos skleidėjų bei rėmėjų susitikimas. Pirmieji susitikimai būdavo ypač gausūs ir reikšmingi. Čia atvykdavo tėvai saleziečiai iš užsienio ir Lietuvos,  jaunimo delegacijos iš Alytaus, Druskininkų, Kauno ir kitų vietovių, choristai iš Jurbarko. Po Vytėnų žydrąja padange būdavo aukojamos šv. Mišios, skambėdavo giesmės ir dainos.

Koplytkalnyje esančios koplytėlės rūsio nišoje amžinybės poilsiui buvo paliktas saleziečių įsikūrimui Zamkaus dvarą padovanojęs geradaris kun. A. Petraitis. Deja, pokario metais koplytėlė buvo išniekinta ir kun. A. Petraičio karstas perkeltas į Skirsnemunės bažnyčios rūsį. Virš koplytėlės durų byloja užrašas: „Atlygink, Viešpatie, ištikimiesiems ir geraširdžiams!“ Pirmaisiais tradiciniais susitelkimo metais prie šios koplytėlės būdavo aukojamos ir šv. Mišios. Po daugelio metų susitikę auklėtiniai ir jų bendradarbiai dalydavosi jaunystės dienų prisiminimais ir puoselėjo vilt į sugrįžti į Vytėnus.

Į šiuos susitikimus kasmet atvykdavo iš Vokietijos kraštietis kun. Jonas Dėdinas, kurį dar kaimo piemenėlį Vytėnuose priglaudė kun. A. Skeltys. Atvykdavo vaikystėje našlaičiais tapę broliai Justinas ir Vytautas Vaičiūnai, taip pat siekę mokslo žinių Vytėnuose.

Iškeliavus į amžinybę saleziečiams kunigams P. Gavėnui, M. Burbai, K. Juknevičiui, kun. J. Vaičiūnui, tradiciniai susitelkimai Vytėnuose neteko pirmųjų entuziazmo. Tenka apgailestauti, kad ir valdžios institucijos neparodo tinkamo dėmesio. Jurbarko savivaldybė, Skirsnemunės seniūnija, Vytėnų pagrindinės mokyklos vadovybė ir vietos bendruomenė tarsi nesidomi savo krašto istorine praeitimi.

Dar vis nepamirštamas susitikimas, įvykęs 2004 m. gegužės paskutinį šeštadienį, kai buvo paminėtas saleziečių įsikūrimo Lietuvoje – Vytėnuose 70-metis ir saleziečių vienuolijos pradininko kun. A. Skelčio gimimo 120 metų jubiliejus. Ta proga buvo pastatytas ir pašventintas koplytstulpis, o prie pagrindinio pastato sienos įrengtos dvi memorialinės lentos. Pirmoji byloja apie saleziečių vienuolijos pradininko kun. A. Skelčio įkurtą centrą (1934 m. spalio mėn. 24 d.), o antroji – apie kun. A. Petraičio perleistą Zamkaus dvarą. Renginyje dalyvavo saleziečiai, atvykę iš Vilniaus ir Kauno bendruomenių, choristai iš Vilniaus, Vytėnų pagrindinės mokyklos pedagogai, moksleiviai, buvę auklėtiniai, Don Bosko gerbėjai bei rėmėjai iš įvairių Lietuvos vietovių.

Daug lietuvių saleziečių pasklido po pasaulio šalis – Italiją, Meksiką, Kiniją, Japoniją, Braziliją, Ameriką, Čilę, Indiją, Afriką… Vyskupas V. Brizgys yra pasakęs, kad niekas taip neišgarsino Lietuvos vardo pasaulyje, kaip lietuviai misionieriai. Kun. A. Skelčio rūpestis ir buvo prisidėti prie Evangelijos šviesos paskleidimo lietuvių misionierių pastangomis. Kun. A. Skelčio dvasios tėvas Italijoje teigė, kad „lietuviai turi sulaukti iš šio kunigo naujo šventojo“. Daugelis buvusių su kun. A. Skelčiu Italijoje sakydavo: „santo l’homo“ – šventas žmogus.

Amerikoje gyvenantis garbingas tautietis kompozitorius Tadas Navickas apie kun. A. Skelčio asmenybę teigė: „Lietuvai labai reikia daugiau šventųjų, o kunigas A. Skeltys, pasak daugelio liudininkų, yra vienas iš rimtų kandidatų – dvasingas, kuklus ir visiškai atsidavęs Dievo valiai“.

Nesinorėtų užbaigti tradicinius prasmingus susitelkimus, nesulaukus pageidaujamo atminimo įamžinimo, kuris tik praturtintų šio krašto istorinį, kultūrinį, dvasinį paveldą. O prie to prisidėtų visų žmonių pareiga, bendras susitelkimas ir sąmoningumas, atsakomybės jausmas ir patriotizmas. To reikia, kad mūsų vaikai ir anūkai galėtų gėrėtis mūsų siekiais ir prasmingais, krašto istoriją puošiančiais darbais.

Stanislovas Eugenijus PONIŠKAITIS,
kunigo Antano Skelčio sūnėnas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija