Pirmasis puslapis
Ateitininkijos
    100-mečiui
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Kurmių“ metas

Juozas Jablonskis

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Pastaruoju metu visuomenės ir dėmesio centre dažnai atsiduria teismai. Nuo gegužės pradžios svarstoma D. Kedžio dukrelės globos byla. Šioje byloje galutinis taškas dar nepadėtas. Paskutiniu metu teismuose priimami ir skandalingi sprendimai. Liepos 16 dieną teismo sprendimu 20 tūkstančių litų bauda nubaustas „XXI amžiaus“ laikraščio žurnalistas Gintaras Visockas. Šiam drąsiam žurnalistui gresia ir kiti nemalonumai – kai kurių pareigūnų didelį nepasitenkinimą sukėlė tai, kad G. Visockas domisi čečėnų Gatajevų ir Rygos OMON būrio pareigūno K. Nikulino-Michailovo byla, šiomis temomis yra parengęs daugybę straipsnių. Puolimas prieš padorius politikus, žurnalistus ir visuomenės veikėjus per Lietuvos teismus tampa pastoviu reiškiniu. Štai skandalingai pagarsėjęs profesorius J. Kostinas, buvęs nelegalios aukštosios mokyklos – Tarptautinės Baltijos akademijos – steigėjas, 2004 metais padavė į teismą profesorių V. Daujotį, apkaltinęs jį šmeižtu. V. Daujotis daugiau nei dvejus metus buvo tampomas po teismus, kol galiausiai buvo išteisintas.

Rusišką praktiką fabrikuoti bylas primena ir pastaruoju metu Lietuvoje plačiai nuskambėjusios bylos – visų pirma E. Kusaitės byla. Lietuvos pareigūnai, tirdami šią bylą, labai artimai  bendradarbiavo su Rusijos FSB pareigūnais. Moraliniu požiūriu elgiamasi labai neteisingai, nes net jei E. Kusaitė išties norėjo padėti čečėnų laisvės kovotojams, tai tokius žmones reikia ne persekioti ir bausti, o pagerbti. Kaip galima remtis FSB pareigūnų duomenimis, tikėti tais, kurie nužudė Čečėnijos prezidentus Aslaną Maschadovą ir Abdulą Sadulajevą, Londone nunuodijo FSB pulkininką, žurnalistą Aleksandrą Litvinenką, kurie įkalino žinomą žmogaus teisių gynėją, advokatą, buvusį FSB pulkininką Michailą Trepaškiną, žurnalistą Ireką Murtaziną (beje, šis žurnalistas kalinamas iki šiol), kurie organizuoja Rusijos opozicijos aktyvistų prievartinį uždarymą į psichiatrijos ligonines. Nors tokia padėtis neturėtų per daug stebinti. Juk Generalinėje prokuratūroje darbuojasi buvęs KGB pareigūnas A. Stepučinskas, sovietmečiu persekiojęs disidentus. Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas patvirtino, kad A. Stepučinskas aktyviai prisidėjo prie disidentų persekiojimo – dalyvavo tardymuose, kratose, faktiškai veikė kaip politinių represijų organizatorius. O štai buvusių VSD vadovų asmenybės tikrai specifinės – A. Pocius buvo KGB rezervistas, dar keli buvę aukšto rango VSD pareigūnai sovietmečiu dalyvaudavo šmeižto kampanijose prieš disidentus, o 2004–2007 metais vykdė „Dujotekanos“ bosų ir juos globojančių rusų saugumiečių nurodymus. Jei kolegos iš Vakarų valstybių paklaustų Generalinės prokuratūros pareigūnų, kokias rezonansines bylas per kelerius metus jie ištyrė, ką jie galėtų atsakyti? Gal jie pasigirtų, kad ištyrė A. Petrusevičiaus, Gatajevų, E. Kusaitės bylas? Tai skandalinga – aiškėja, kad didžiausi Lietuvos priešai yra pagyvenęs disidentas, sovietmečiu daugelį metų kalintas tolimuose lageriuose, politiniai pabėgėliai iš Čečėnijos, kurių šeimos buvo sunaikintos rusų kariškių, jauna studentė iš Klaipėdos, kurią šių metų pavasarį Vilniuje mušė ir spardė iš Maskvos atvykę FSB kileriai. O kaip kitaip galime pavadinti tariamus pareigūnus, kurie nuvykę į kitą šalį muša moterį ir grasina ją nužudyti?

Pažvelkime į rezonansinių bylų tyrimą atidžiau – juk neištirtos nei EBSW, nei „Draugystes“, nei „Alytaus tekstilės“ aferos. Nėra skiriama tinkamo dėmesio vis dar veikiantiems ir su kai kurių politikų finansavimu susijusiems įtakingiems kriminaliniams klanams – „delfinų“, „sportininkų“, „fantomų“ gaujoms bei kitiems pavojingiems kriminaliniams susivienijimams. Ilgą laiką sabotuotas pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo tyrimas ir tik šių metų gegužės mėnesį pagaliau pripažinta, kad V. Pociūnas nužudytas. Galiausiai buvo nutrauktas absurdiškų nesąmonių skleidimas, kad neva Lietuvos pareigūnas buvo girtuoklis ir pats iškrito pro langą. Tačiau šiuo metu vyksta kitas apgailėtinas spektaklis – atkakliai teigiama, kad šių metų balandį nužudytas kovotojas su pedofilija Drąsius Kedys neva mirė savo mirtimi, nors ant jo kūno rasta daugybė smurto pėdsakų. Tai patvirtino ir nepriklausomi ekspertai, tai regima Kedžio artimųjų turimose nuotraukose, kuriose ant D. Kedžio kūno matyti smurto ir kankinimų žymės. Kas gali siekti akivaizdaus bylų fabrikavimo? Tai naudinga korumpuotiems pareigūnams ir užsienio šalių įtakos agentams.

Lietuvoje labiausiai trūksta tvarkos ir teisingumo. Betvarkė klesti ir mokyklose, kur atvirai siautėja chuliganai, ir gatvėse, kur klesti chuliganų ir plėšikų gaujos. Narkotikais jau prekiaujama ant kiekvieno kampo, o su narkotikų prekeiviais ir cigarečių kontrabandininkais susiję politikai ir pareigūnai toliau tęsia savo veiklą ir organizuoja ciniškas šmeižto kampanijas prieš pažangius politikus bei visuomenės veikėjus. Kaip įmanoma pažaboti šias atskalas? Reikia kirsti ryžtingus atsakomuosius smūgius, išvalyti gatves nuo nusikaltėlių, valdžios įstaigas nuo kyšininkų ir aferistų. Ir pradėti reikėtų nuo viršaus – nuo teismų ir ministerijų, juk teisingai sakoma – žuvis pūva nuo galvos. Lietuvoje įsigalėjusią kleptokratijos santvarką sukūrė Kremliaus „kurmiai“ – kirkilo ir jagmino tipo politikai, pociaus ir stepučinsko tipo teisėsaugos pareigūnai. Keista, kad praėjus 20 metų nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo, Lietuvoje vis dar dirba „raudonųjų stribų“ tradicijas tęsiantys prokurorai. O kaip kitaip galime pavadinti A. Petrusevičiaus, Gatajevų, D. Kedžio ir E. Kusaitės bylas tyrusius prokurorus? Ar negalime daryti prielaidų, kad visas šias bylas tyrę prokurorai – FSB „kurmiai“, vykdantys šeimininkų užsakymus ir siekiantys sukelti chaosą Lietuvoje? „Kurmių“ klestėjimo metas anksčiau ar vėliau baigsis. Tokie veikėjai sukelia daugybę problemų. Be abejo, šios problemos labai susiję su vertybių sfera. Teisė be teisingumo gimdo melą, smurtą ir klastą. Gerai, kad aktyvūs piliečiai priešinasi tokiai ciniškai „teisei“. Tokia vadinamoji „neteisėta minia“ gegužės mėnesį Garliavoje apgynė teisingumą ir kertines krikščioniškas vertybes – meilę, viltį ir tiesą. Tokiomis vertybėmis besivadovaujantys piliečiai gynė Drąsiaus Kedžio dukrelę nuo pedofilų klano ir pareigūnų kėslų, neleido jos pagrobti. Garliavoje dažnai budėdavo ir keli kunigai, o kunigas Jonas Varkala būdavo kiekvieną dieną, organizuodavo maldas ir morališkai palaikė ten susirinkusius žmones.

Katalikų teologai ir Katalikų Bažnyčios hierarchai visada pasisakydavo už teisingą visuomeninę santvarką ir solidarumo principų įgyvendinimą. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Kiekvienoje visuomenėje solidarumas tik tuomet visiškai priimtinas, kai jos nariai laiko vieni kitus asmenybėmis. Įtakingesnieji, kurie valdo didesnę dalį bendrų gėrybių bei tarnybų, privalėtų jaustis atsakingesni už silpnesniuosius ir būti pasirengę dalintis su jais tuo, ką turi. Savo ruožtu silpnesnieji dėl to paties solidarumo neturėtų būti pasyvūs arba ardyti visuomeninį audinį – jie turėtų ginti pagrįstas savo teises ir dirbti ką galėdami dėl visų gerovės. Savo ruožtu įtakingųjų grupės neturėtų teikti pirmenybės egoistiniams savo interesams, joms derėtų atsižvelgti į kitų interesus“.

© 2010 „XXI amžius“