Pirmasis puslapis
Ateitininkijos
    100-mečiui
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos teisėsauga nutyli įtariamajam palankias aplinkybes

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas Autoriaus nuotrauka

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šių metų liepos 16-ąją nusprendė ir toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę įtariamajam Konstantinui Michailovui-Nikulinui. Tai reiškia, kad kol vyksta teismo procesas, buvęs OMON milicininkas K. Michailovas už grotų praleis dar mažiausiai tris mėnesius.

Oficialioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje smulkiai išdėstyta, kaip ir kada įtariamasis K. Michailovas dalyvavo Medininkų skerdynėse: „Sulaikytus LR pareigūnus, tarp jų ir sunkiai sužeistą J. Janonį, K. Michailovas kartu su A. Laktionovu ir A. Ryžovu bendromis pastangomis, tikslu nužudyti, saugojo, prievarta suvarė į Medininkų muitinės posto vagonėlį, kur iš tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais tyčia šovė ne mažiau 13 šūvių į nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis K. Michailovas kartu su A. Laktionovu ir A. Ryžovu veikdami bendrai Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, iš trijų tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto tyčia šovė ne mažiau 16 šūvių į Medininkų muitinės poste dirbusių A. Musteikio, S. Orlavičiaus, R. Rabavičiaus, A. Kazlausko, J. Janonio, A. Juozako, M. Balavako, T. Šerno galvas, kitas kūno vietas...“

Neginčijami faktai, kad 2007 m. lapkričio 30-ąją Rygos miesto Centrinio apygardos teismo sprendimu K. Michailovui pirmą kartą paskirtas suėmimas iki 80-ies parų.  2008 m. sausio 28 dieną įtariamasis perduotas Lietuvai, o sausio 29-ąją Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas K. Michailovui skyrė trijų mėnesių suėmimo terminą. Po to karto kardomoji priemonė suėmimas buvusiam omonininkui pratęsiama dar devynetą kartų. Liepos 16-osios pratęsimas –  dešimtasis.

Vilniaus apygardos teismo nutartyje pabrėžiama, kad K. Michailovas kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Ši aplinkybė, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30-osios nutarimu, leidžia labai sunkaus nusikaltimo padarymu kaltinamam asmeniui taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Be to, teisėjų kolegija pabrėžė, jog iki sulaikymo kaltinamasis K. Michailovas dirbo ir gyveno Latvijoje, Lietuvoje neturi pastovios gyvenamosios vietos, kaltinamojo su Lietuva nesieja jokie socialiniai ryšiai. Pasak teisėjų kolegijos, K. Michailovas yra anksčiau teistas Latvijos Respublikoje, turi ryšių užsienio valstybėse, tarp jų – ir Rusijoje, kur slapstosi ir kiti inkriminuojamo labai sunkaus nusikaltimo bendrininkai. Žodžiu, teisėjams atrodo, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Be to, nuostata, kad „suėmimas gali būti skiriamas ir tęsiamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, – nepažeista“.

Kolegijos pirmininkės Sigitos Vainauskienės, kolegijos teisėjų Viktoro Dovidaičio ir Vladislavo Lenčiko pasirašytoje nutartyje taip pat sakoma, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstinas trims mėnesiams, nes suėmimo taikymo kaltinamajam K. Michailovui sąlygos bei pagrindas nėra išnykę. Kad tie duomenys nėra išnykę, neva byloja Medininkų žudynių įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ekspertizių aktai, liudytojų, kuriems byloje taikomas anonimiškumas, parodymai bei liudytojų T. Gudanieco, P. Vasilenko, V. Orlovo, A. Smotkino, A. Skliaro, I. Bormontovo ir daugelio kitų (nutartyje išvardinta 20 pavardžių) pasakojimai.

Buvusiam omonininkui K. Michailovui nepalankius teiginius cituoju ne atsitiktinai. Vardindamas K. Michailovui neva nepalankias aplinkybes noriu parodyti, kaip Vilniaus apygardos teismo nutartyje atsispindi visos prokurorų nuostatos. O štai K. Michailovą ginančių advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės argumentams vietos visai nepalikta. Tėra tokia pastraipa: „Kaltinamasis ir jo gynėjai prokuroro prašymui prieštaravo, prašė netaikyti jų ginamajam kardomosios priemonės – suėmimo“. Taigi kaltinimų vardinimui skiriami keturi puslapiai, gynybai – tik vienas sakinys. Kodėl tokios keistos proporcijos? Kodėl teismas nesiteikė net pacituoti K. Michailovo laiško, kurį kaltinamasis perskaitė teismo posėdyje?

O juk K. Michailovas, be kita ko, prašė nurodyti konkrečius bylos puslapius, kuriuose esama jam neva nepalankių teiginių. Mat byloje, pasak įtariamojo advokatų, nėra nė vieno konkretaus įrodymo ar bent užuominos, jog K. Michailovas galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Žodžiu, bylos puslapiai, kur neva išdėstyti K. Michailovui nepalankūs faktai, neišvardinami tik todėl, kad tokių puslapių tiesiog nėra. Akivaizdu, kad būtent K. Michailovui nepalankios proporcijos leidžia pagrįstai manyti, kad šiuo atveju greičiausiai pažeidžiami nekaltumo prezumpcijos, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Juk paties kaltinamojo ir jo advokatų A. Marcinkevičiaus bei I. Botyrienės pasisakymai liepos 14-ąją buvo ne tik išsamūs, bet ir labai konkretūs.

Ypač įsiminė advokatų nuostata, jog nuolat pratęsiamai griežčiausiai kardomajai priemonei turėtų būti taikomi vis didesni reikalavimai. O juk K. Michailovo atveju kardomoji priemonė pratęsiama beveik dešimt kartų. Pratęsiama nepaisant aplinkybės, jog Lietuvos prokurorai jokių papildomų įrodymų, leidžiančių įtarti K. Michailovą dalyvavus Medininkų skerdynėse, nepateikia. Be to, argumentai, kuriais kaltinamas K. Michailovas, verti išsamios analizės. Kuo remiantis prokurorai kaltina K. Michailovą dalyvavus Medininkų žudynėse?

Pirma, K. Michailovas niekad nesislapstė nei nuo Latvijos, nei nuo Lietuvos teisėsaugos. Į visus ankstesnius teismų šaukimus jis atvykdavo nustatytą dieną ir valandą. K. Michailovas į teismo posėdžius galėtų atvyti ir iš Rygos. Argumentas, jog K. Michailovas gali bėgti į Rusiją, tėra spėlionės, bet ne konkretūs įrodymai. Mat ES ir Rusijos siena nėra skylėtas rėtis. Pabėgti į Rusiją – ne taip paprasta.

Antra, Medininkų žudynių ekspertizės palankios būtent K. Michailovui. Medininkų poste neaptikta K. Michailovo pirštų antspaudų (kitų asmenų piršto antspaudai aptikti). Pas K. Michailovą neaptikta nei nužudytų pareigūnų ginklų, nei tų automatų, iš kurių jie buvo sušaudyti.

Trečia, nutartyje smulkiai papasakota, kaip buvo nužudyti Medininkų pareigūnai. Šiuo atveju su prokurorais niekas nesiginčija dėl to, jog Medininkų pareigūnai 1991-ųjų liepos 31-ąją tikrai buvo nužudyti. Bet tokiuose pareiškimuose nėra nė menkiausio įrodymo, jog Medininkų pareigūnus žudė būtent K. Michailovas.

Ketvirta, kaltintojai nuolat remiasi liudininkų parodymais, leidžiančiais K. Michailovui neva inkriminuoti Medininkų nusikaltimą. Tačiau visi kaltinamosios pusės išvardinti liudytojai, duodami parodymus, iš tiesų tvirtino priešingai: jie arba K. Michailovą mato pirmą kartą, arba nieko nežino apie jo sąsajas su Medininkų nusikaltimu.

Pavyzdžiui, tvirtinama, esą buvo nugirstas pokalbis, kaip Tadeušas Gudanecas pasakoja vežęs neva Rygos OMON atstovus į Medininkus. Bet tas pats T. Gudanecas teisme tvirtina, jog civiliai persirengusius „rygiečius“ jis vežė į Medininkus, bet tarp jų K. Michailovo tikrai nebuvo. Kitas įslaptintas liudininkas perpasakoja neva kadaise girdėjo kažkokio pažįstamo, turinčio pažinčių Rygos OMON’e, pasakojimą, kaip vienas konkretus OMON pareigūnas tarsi priekaištavo K. Michailovui, kam šis Medininkuose šaudė iš pistoleto. Tačiau tas įslaptintas liudytojas šio pokalbio asmeniškai negirdėjo. Apie tą pokalbį jam papasakojo kiti, kurių jis įvardinti negalįs. Pasak to paties įslaptinto liudytojo, vienas iš Rygos OMON milicininkų kažkam neva prasitaręs apie Medininkuose pamestą laikrodį. Tačiau apžiūrint įvykio vietą laikrodžio niekas nerado. Dar daugiau keista, kad šitokie parodymai atsirado tik 2008 metais. Tad ko verti tokių liudytojų parodymai?

Ketvirta, teismo nutartyje niekur nekalbama apie nusikaltimo kvalifikavimo tinkamumą ir jau galiojančius senaties terminus. Lietuvos pareigūnai Medininkuose nužudyti 1991 metais. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą šiam nusikaltimui taikomas dešimties metų senaties terminas. Taigi šis terminas jau įsigaliojęs prieš devynerius metus. Net jei remsimės prokurorų teiginiais, esą K. Michailovas slapstėsi nuo teisėsaugos (nors jis nesislapstė), o tokiais atvejais senaties terminas pratęsiamas iki 15-os metų, – tai ir šiuo konkrečiu atveju senaties terminas bus įsigaliojęs prieš ketverius metus.

Jei maža šių argumentų, galima pateikti dar vieną pastebėjimą. Kai kuriems buvusiems sovietiniams omonininkams bei draugovininkams vis dėlto pasisekė išvengti tolimesnių tyrimų, mat buvo prisimintas įsigaliojęs senaties terminas. Prisiminkime pirmuosius T. Šerno parodymus ligoninėje, liudytojo V. Pužaij kalbą, I. Bormontovo ir P. Vasilenko pasisakymus teisme. Tad ar šiuo konkrečiu atveju nėra taikomi dvejopi standartai: vieniems senaties terminas galioja besąlygiškai net ir Sausio 13-osios byloje, o K. Michailovui – ne.

Susipažinus su įvairiais Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiais tenka pastebėti bendrą taisyklę: bet kuris kitas asmuo, esant šitokiems įrodymams, paleidžiamas į laisvę, o byla nutraukiama. Tad sunku suvokti, kodėl šiuo atveju konkrečiu atveju elgiamasi atvirkščiai.

Vilniaus apygardos teismo nutartyje nepacituotas nė vienas įtariamojo K. Michailovo ir jo advokatų teiginys. Gal nepacituotas todėl, kad šitaip lengviau „nepastebėti“ akis badančių faktų? O gal paprasčiausiai norima atitolinti visuomeninį skandalą? Juk per 19-ka metų mūsų teisėsauga šioje byloje nepasistūmėjo į priekį.

© 2010 „XXI amžius“