Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Teisingumo grimasos Medininkų byloje: duomenų nėra, bet paleisti negalima

Gintaras Visockas

Prokuroras Rolandas Stankevičius taip ir nesugebėjo nurodyti nė vieno bylos puslapio, kuriame būtų pateikiami konkretūs įtarimai apie galimą K. Michailovo-Nikulino dalyvavimą Medininkų skerdynėse Autoriaus nuotrauka

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys šių metų rugpjūčio 12-ąją atsisakė panaikinti suėmimą buvusiam OMON milicininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui ir pakeisti griežčiausią kardomąją priemonę suėmimą švelnesne kardomąja priemone. Pavyzdžiui, rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.

Teisėjo V. Kažio tvirtinimu, buvęs omonininkas K. Michailovas yra suimtas pagrįstai, nes dabar, žinodamas, kuo yra kaltinamas, gali pabėgti iš Lietuvos. Praėjusį ketvirtadienį paskelbta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis – galutinė ir neskundžiama. Tad suėmimas K. Michailovui bus taikomas iki spalio 28 dienos.

Kodėl Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą – K. Michailovui taikyti tik griežčiausią kardomąją priemonę? Viena iš pagrindinių priežasčių – baimė, jog buvęs omonininkas gali bėgti į Rusiją ir ten slapstytis. O Rusijos Federacijos prokurorai bent jau iki šiol atsisakydavo padėti mūsų teisėsaugai. Sakykim, iki šiol nesutinka Lietuvai išduoti trijų įtariamųjų – Andrejaus Lachtionovo, Česlovo Mlyniko bei Aleksandro Ryžovo. Šie buvę omonininkai taip pat įtariami dalyvavę Medininkų žudynėse.

Tačiau K. Michailovo-Nikulino atveju Lietuvos apeliacinis teismas nepateikė jokių konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, jog Lietuvos – Rusijos valstybinė siena saugojama nederamai. Teismo nutartyje taip pat nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadovybės išvadų, ar tikrai egzistuoja tikimybė, jog išėjęs laisvėn K. Michailovas pajėgtų pasprukti į Rusiją, ar čia – asmeninė teisėjo nuomonė, pagrįsta tik prielaidomis bei spėjimais.

Tiesa, Apeliacinis teismas pripažino, kad iki šiol buvęs omonininkas nei nuo Latvijos, nei nuo Lietuvos teisėsaugos niekad nesislapstė, kad turi Latvijos, Europos Sąjungos šalies, pilietybę, kad Latvijoje gyvena jo šeima. O tai reiškia, kad K. Michailovą su Latvija sieja pakankamai glaudūs ryšiai. Tačiau teismas pažymėjo, jog dabar, sužinojęs apie jam inkriminuojamus sunkius nusikaltimus (kaltinamas dalyvavavęs Medininkų posto užpuolime 1991-aisiais), K. Michailovas gali nuspręsti bėgti, nes už tokį nusikaltimą jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.

Apeliacinio teismo nuomone, byloje esantys „duomenys – įvykio vietos apžiūros, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktai, tardymo eksperimento protokolas, liudytojų, kuriems byloje taikomas anonimiškumas, liudytojų T. Gudaniec, P. Vasilenko, V. Orlov, A. Smotkin, V. Chizovec, A. Babyliov, I. Bormontov, B. Makutynovič, A. Skliar, A. Zapolskij, A. Tsaplin, M. Zenkevičiaus, G. Choroch, S. Zagurskij, A. Kuzmin, M. Bruj, S. Pozdniakov, I. Gorbans, V. Michailovs, kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, nukentėjusiojo T. Šerno parodymai ir kiti duomenys neabejotinai įrodo patį nusikaltimo faktą, t. y. kad 1991 m. liepos 31 d. toks nusikaltimas, kurio padarymu kaltinamas K. Michailovas, buvo padarytas“.

Tokiu būdu Apeliacinis teismas pabrėžė, jog K. Michailovo gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės tvirtinimai, esą byloje surinkti duomenys ir faktai viso labo tik patvirtina patį nusikaltimo faktą (Medininkų žudynes), bet ne jų ginamojo kaltę, yra iš esmės teisingi.

Tuomet lieka neaišku, kodėl Lietuvos apeliacinis teismas, nepaisydamas savo paties išvados, jog byloje surinkti faktiniai duomenys, įrodo „patį nusikaltimo faktą, o ne K. Michailovo dalyvavimą nusikaltimo padaryme“, rugpjūčio 12-ąją priėmė Lietuvos generalinės prokuratūros tvirtinimus, girdi, Medininkų byloje esama užtektinai daug duomenų, patvirtinančių K. Michailovo kaltę?

Juk toje pačioje nutartyje Apeliacinis teismas pažymėjo, jog K. Michailovo kaltės šiuo metu nevertina. Teismas teigė atsižvelgęs tik į tokius argumentus: gresiančios bausmės sunkumas bei dydis, galimybė slapstytis nuo Lietuvos teisėsaugos, tikimybė pasislėpti Rusijoje, kuri neišduoda įtariamųjų.

Apeliacinio teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras Rolandas Stankevičius, reikalavęs atmesti advokatų skundus ir nepaleisti kaltinamojo į laisvę, kategoriškai teigė, kad K. Michailovo dalyvavimo Medininkų skerdynėse faktą neginčytinai patvirtina įvykio vietos, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, ekspertizių išvados bei maždaug trisdešimties liudytojų parodymai.

Tuo tarpu ir pats omonininkas, ir jo advokatas įrodinėjo, jog teismui pateiktoje medžiagoje nėra nė vieno fakto, leidžiančio įtarti K. Michailovą dalyvavus Medininkų skerdynėse. Nė vieno. Jie tvirtino bylą atidžiai peržiūrėję ne vieną kartą, bet tokių faktų ir duomenų neradę.

Teismo posėdžio metu buvęs OMON pareigūnas K. Michailovas-Nikulinas prašyte prašė, kad prokuroras R.Stankevičius arba teismas pagaliau nurodytų konkrečius bylos tomus ir puslapius, kuriuose užfiksuotos jam nepalankių ekspertizių (pavyzdžiui, rasti pirštų antspaudai, nužudytųjų ginklai) išvados ar liudininkų (tvirtina žiną apie jo dalyvavimą Medininkų įvykiuose) liudijimai. Advokatas A. Marcinkevičius kategoriškai neigė, jog byloje esama K. Michailovui nepalankių duomenų, todėl irgi reikalavo, kad prokuratūros atstovai arba teismas nors šį sykį konkrečiai įvardintų bent vieną bylos tomą ar puslapį, kuriame užfiksuoti neva K. Michailovo kaltę patvirtinantys faktai.

Tačiau prokuroras rugpjūčio 12-ąją, beje, kaip ir ankstesniuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas kardomosios priemonės pratęsimo klausimas, nesiteikė pacituoti nė vieno K. Michailovui nepalankaus sakinio iš teismui perduotos bylos.

Kodėl? Juk pacituodamas bent keletą nepalankių epizodų iš byloje surinktos medžiagos prokuroras R. Stankevičius būtų atrėmęs tiek K. Michailovo, tiek jo advokatų tvirtinimus apie „visišką buvusio Rygos milicininko nekaltumą“. Vaizdžiai tariant, būtų pastatęs į vietą tiek patį omonininką, tiek jo advokatus. Tačiau prokuroras R. Stankevičius ir rugpjūčio 12-ąją pasitenkino vien bendromis frazėmis, esą „byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių K. Michailovo kaltę“.

Šia abstrakčia prokuroro fraze kažkodėl pasitenkino ir Apeliacinio teismo teisėjas V. Kažys. Užuot paprašęs, kad prokuroras R. Stankevičius konkrečiai įvardintų bent vieną neigiamą ištrauką iš bylos, teisėjas pasitenkino pasakymu, jog „kaltinamojo kaltė pratęsiant suėmimą nėra vertinama“.

Gal ir nėra vertinama. Bet aš, rugpjūčio 12-osios posėdžio liudininkas, beje, savo akimis atidžiai stebėjęs ir keliolika ankstesniųjų teismo posėdžių dėl kardomosios priemonės pratęsimo bei bylos nagrinėjimo, imu įtarti, jog teismui perduotoje byloje iš tiesų nėra nė vieno K. Michailovo kaltę patvirtinančio fakto. Beveik kiekviename teismo posėdyje, kokius tik teko stebėti, tiek K. Michailovas, tiek advokatas A. Marcinkevičius prašo nurodyti konkrečius bylos puslapius, kuriuose kalbama apie K. Michailovo dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Bet tokiais atvejais ir teisėjai, ir prokurorai kažkodėl pasitenkina mįslinga fraze „byloje yra pakankamai duomenų“.

Buvęs omonininkas K. Michailovas-Nikulinas sako, kad nežinant konkrečių kaltinimų, neįmanoma gintis. Tokios pat nuomonės laikosi ir advokatai A. Marcinkevičius bei I. Botyrienė. Bet šiems prašymams Lietuvos teisėsauga kažkodėl kurčia.

O juk Medininkų byla – ne smulkmena. K. Michailovo laukia kalėjimas iki gyvos galvos. Šiandien jis už grotų praleidęs jau beveik trejus metus, net neišsiaiškinus, ar jis tikrai kaltas. Keista, kad Lietuvos generalinės prokuratūros atstovai per tiek metų nesugebėjo parodyti bent vieno bylos puslapio, kurį perskaičius būtų galima išties įtarti K. Michailovą dalyvavus Medininkų skerdynėse.

Beje, 2010 m. rugjūčio 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nedviprasmiškai konstatuojama, kad: „Suimto kaltinamojo K. Michailovo ir jo gynėjų skunduose iš esmės teisingai nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartyje išvardintuose įrodymų šaltiniuose daugiausiai yra faktiniai duomenys, įrodantys patį nusikaltimo faktą, o ne K. Michailovo dalyvavimą nusikaltimo padaryme“.

Taigi įtarimai, esą už grotų dėl nežinomų priežasčių laikomas visai ne tas žmogus, kuris šaudė į mūsų pareigūnus Medininkuose 1991-aisiais, ženkliai sustiprėjo.

© 2010 „XXI amžius“