|
Susitikimas su Mergele Marija
Benjaminas ŽULYS
|
Pažaislio Švč. Mergelės Marijos
apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios
šventoriuje per Žolinę
|
Pažaislis viena garbingiausių Lietuvos vietovių, kurioje minima Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų liturginė iškilmė Žolinė. Važiuodami, eidami į Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčią, jos vienuolijas, žmonės nešėsi puokštes įvairiaspalvių žolynų, sveikino vieni kitus su tradicine lietuvių tautos švente, linkėdami gerovės šeimose, o ūkininkams gero derliaus. Nes Žolinė tai ir derliaus šventė.
|
|
Statyti dvasinius tiltus
|
Panevėžio šv. apaštalų Petro
ir Povilo bažnyčios altaristas
g. kan. Vytautas Aloyzas Marozas
Autoriaus nuotrauka
|
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altaristas garbės kanauninkas Vytautas Aloyzas MAROZAS rugpjūčio 20-ąją švenčia savo gyvenimo 80-metį. Jubiliejaus išvakarėse su juo kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA. Ar sulaukėte privilegijų, kad gimėte jubiliejiniais Vytauto metais? |
|
Nuoširdžiai atsisveikinta per Žolinę
|
Atsisveikinimui bendra nuotrauka
|
Rugpjūčio 15-osios sekmadienis Šilalės parapijos tikintiesiems buvo kiek neįprastas. Tą dieną Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmė ir kartu buvo atsisveikinta su šešerius metus šioje parapijoje dirbusiu klebonu dekanu kunigu Stasiu Toleikiu. Šiuo metu kunigas jau dirba kitoje parapijoje. Šilališkiai labai gerbė ir mylėjo šį dar jauną kunigą. Mylėjo už jo paprastumą, nuoširdumą, gerą šypseną bei padrąsinimą, o jo homilijas mėgo ir jauni, ir pagyvenę. Kun. S. Toleikis labai gražiai bendravo su jaunimu. Šilališkiai skautai ir ateitininkai buvo jo dešinioji ranka. Tiksliau, jis buvo visiems reikalingas. Jo laukė ligoniai, mokyklos netgi policijai prireikdavo jo pagalbos. O energingas, optimistiškai nusiteikęs kunigas visur suspėdavo.
|
|
Panemunėje Šv. Roko atlaidai
Kad mūsų gyvenimas būtų visavertis, privalome kasdien atnaujinti savo tikėjimą, rasti jėgų priimti iššūkius, semtis įkvėpimo iš gyvojo šaltinio. Lietuva gyvena atlaidais. Minios tikinčiųjų užgula bažnyčias, vis melsdamos gerovės, sveikatos, prašydamos apsaugoti nuo karo, bado ir maro ar atleisti nuodėmes. Karų nuo Lietuvos krikšto pergyventa daug, bado patirta irgi ne mažiau, maras ne kartą šlavė kraštą. Bet Lietuva nepaliauja tikėjusi ir meldusi, manydama, jog jau atkentėjusi jai siųstas negandas, ištvėrusi jai skirtus kirčius... Atlaidai, kuriuos Katalikų Bažnyčios katekizmas apibrėžia kaip laikinųjų bausmių už nuodėmes panaikinimą, apeliuoja į Dievo gailestingumą, prašant atleidimo malonės. Kad atlaidai būtų ne tik susibūrimo, susitikimo bei pramogų vieta, o kad teiktų dvasinių dovanų visų pirma susitaikymo su Dievu Atgailos Sakramente.
|
|
Kunigų metų pabaiga
Emilija Janulytė
|
Šiaulių vyskupijos kunigai
eina Kryžiaus kelią
|
Birželio 29 dieną Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilme Šiaulių vyskupijoje buvo užbaigti Kunigų metai. Šventė prasidėjo Kryžių kalne, kur iš pat ryto prie Dievo Tarno Jono Pauliaus II kryžiaus susirinko dešimtys Šiaulių vyskupijos kunigų ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Kryžių kalno papėdėje kunigai ir būrys tikinčiųjų ėjo Kryžiaus kelią, o vėliau buvo pašventintas kryžius už kunigus vyskupijos tikinčiosios Janinos Žibėnienės dovana.
|
|
Kryžių kalno atlaidų aidas
Laima Zimkienė
|
Piligrimų eisena į Kryžių
kalną su Šiaulių vyskupu
Eugenijumi Bartuliu
|
Liepos 2425 dienomis Šiaulių rajone vyko tradiciniai Kryžių kalno atlaidai. Šiemet kartu buvo paminėtas Kryžių kalno 160 metų jubiliejus bei Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-osios metinės, dėkojant Dievui už atgautą Lietuvos laisvę. Išvakarėse Kryžiaus kelias Atlaidai prasidėjo šeštadienio vakare. Prie popiežiaus Jono Pauliaus II krucifikso gausiai rinkosi Šiaulių vyskupijos kunigai, vienuoliai, seminarijos auklėtiniai, pastoracinių centrų vadovai bei iš įvairių Lietuvos kampelių atvykę tikintieji. Nuo šios vietos ir pradėtas eiti Kryžiaus kelias, apjuosęs maldomis visą Kryžių kalną. Kryžiaus keliui vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
|
|
Meilė ir kantrybė
Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta (Mt 7,7)
Dauguma mūsų niekada net nebandėme belstis į duris, apie kurias kalbėjo Jėzus. Mums nieko nėra svarbiau už išorinius dalykus graži veja prie namų, medžiai, dailiai grotelėmis į viršų lipantys vijokliai, supamoji kėdė verandoje. Tuo rūpindamiesi į vidų net neįeiname, niekada neieškome To, kuris ten mūsų laukia. Dažniausiai mes esame įsitikinę, kad ten nieko nėra. Jei Dievas yra, galvojame mes, Jis turėtų būti išorėje, kaip ir visa kita, į ką mūsų dėmesys krypsta. Bet vis dėlto kartais galbūt labai neaiškiai, su nenusakomu švelnumu įsivaizduojame, kad mus, pasinėrusius į savo darbus, kažkas stebi. Jeigu įsiklausysime, galbūt išgirsime iš vidaus sklindantį šnabždesį, silpną, bet nepamirštamai gražų mūsų tikrosios esaties balsą. Ir tada mes pasibelsime į duris iš visų jėgų, kad galėtume įeiti... ir susitikti su Tuo, kuris taip ilgai čia laukė. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, ji nesididžiuoja ir neišpuiksta (1 Kor 13, 31-b-4). Jeigu norite ko nors pasiekti, turite būti kantrūs. Jei norite mylėti, kantrybė taip pat būtina. Galite būti šaunūs, kerintys, žavūs, galite būti puikios figūros ir gražių veido bruožų, būti apdovanoti visokiomis kitomis geromis savybėmis, bet neturėdami kantrybės, niekada nesugebėsite būti tikrai mylinčiais žmonėmis. Tuomet, galbūt galvojate, meilė man nepasiekiama, nes niekada nebuvau kantrus. Nenusiminkite. Mažai kas atsineša šį bruožą gimdamas. Mūsų epocha apskritai laikytina nerimo ir pykčio laikotarpiu, kuriam būdinga ir nekantra. Tai matome visur: prekybos centruose, keliuose, teniso kortuose, mokyklų kiemuose, politinėse arenose, autobusuose. Žmonės nekantrumą pradėjo suvokti kaip natūralią būseną. Laimė yra ne tokia. Natūrali mūsų būsena yra meilė, atlaidumas, o kantrybę kiekvienas galime išsiugdyti.
|
|
|