Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi su ligoniais
|
Sesuo Aloyza Zofija Janulionytė FDCJ
|
Liepos 22 dieną Dieviškosios Jėzaus Širdies
pranciškonių Generaliniuose namuose, sulaukusi 100 metų, į Amžinojo
Tėvo namus iškeliavo sesuo Aloyza Zofija Janulionytė FDCJ.
Ses. Aloyza, gimusi 1910 m. gegužės 6 dieną Stuburų
kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Kupiškio rajone),
pakrikštyta Vabalninke, buvo jauniausia penkių vaikų šeimoje. Vos
dvejų metukų liko našlaitė. Gimtasis kaimas degė tris kartus. Antrojo
gaisro metu sudegė visas šeimos turtas: trobesiai, daiktai. Anot
brolio, liko tik batų pasagėlės. Žmonės šelpė, davė medienos,
o eidami į bažnyčią batus pasiskolindavo iš kaimynų. Nepritekliai
ir vargai labai spaudė šeimą, tad vos paaugusi Aloyza buvo pasiųsta
ganyti gyvulių. Beganančią gyvulius ją užtiko iš kažkur atklydęs
vienuolis. Jis pasiūlė tėvui pamažinti burnų skaičių šeimoje ir
leisti mergaitę į vienuolyną. Taigi aštuonerių metų ji buvo atiduota
į vienuolyno mokyklą.
1932 metais pradėjo noviciatą Dieviškosios Jėzaus
Širdies pranciškonių kongregacijoje Padvariuose (netoli Kretingos)
ir po metų davė Pirmuosius įžadus.
Didžiąją gyvenimo dalį praleido su ligoniais
dirbo Vaikų tuberkulioziniame dispanseryje, vėliau specialiai įsidarbino
slauge Kauno klinikų radiologiniame skyriuje, kad galėtų patarnauti
sunkiems ligoniams, o svarbiausia parengti juos amžinybei, atvesti
pas juos kunigą. Dėl tokios misijos daug kartų patyrė nemalonumų,
rimtų perspėjimų, tačiau ji darė tai, ką liepė tikėjimas Dievu,
jos sąžinė ir sveikas protas.
Ses. Aloyza lankė sergančius kaimynus, ligonius
jų pačių namuose, slaugė ir prižiūrėjo, rūpinosi jų dvasine būkle,
pasirengimu amžinybei. Žmonės ją vadino Zosele, giminės tetute
Zasiute. Leidžiantis saulei ji eidavo į kambarėlį, pro kurio langą
matydavosi saulėlydis, ir mąstydavo: Jau leidžiasi saulė... Kiek
žmonių ją mato paskutinį kartą, kiek jų šiąnakt mirs... Ir už juos
tyliai melsdavosi...
Ji buvo nepaprastai dėmesinga ir paslaugi net
gerokai jaunesnėms savo bendruomenės seserims. Pro vienuolyno langą
nuolat laimindavo kaimynus, Dienos centro vaikus, studentes... Niekas
jos nėra matęs supykusios ar įsižeidusios, ji turėjo dovaną niekad
nieko blogo nepasakyti apie žmogų jam nesant, o ir apskritai nieko
nekritikavo ir neapkalbėjo. Ji labai greita jos buvo pilna visuose
renginiuose: 1993 metais Šv. Jonų bažnyčioje ji susitiko su Šventuoju
Tėvu, o būdama 80 metų dalyvavo Lietuvos II Eucharistiniame kongrese.
Mylimiausios bažnyčios jai buvo Kauno Arkikatedra Bazilika ir benediktinių
Šv. Mikalojaus bažnytėlė.
Ses. Aloyza nustojo vaikščioti tik ankstyvą pavasarį,
susilaužiusi klubo sąnarį. Tačiau ir ligos patale ji mokėjo būti
dėkinga už daugelį patarnavimų. Dvasioje ji buvo maitinama ne tik
Eucharistija, bet ir kassavaitiniu parapijos klebono mons. V. Grigaravičiaus
palaiminimu, kurį jis teikdavo jai asmeniškai po seserims aukotų
šv. Mišių. Ir tai ją nepaprastai stiprino, ypač kai paskutiniu metu
jau nebepajėgė priimti Viešpaties Kūno... Kiek leido jėgos, sesuo
Aloyza dėkojo ir dėkojo Viešpačiui. Net ir didžiausio silpnumo valandomis
iš rankų ji neišleisdavo rožančiaus. O sunkiomis akimirkomis sakydavo:
Ačiū Dievui! Ačiū Dievui!
Ses. Aloyzos FDCJ laidotuvių šv. Mišios liepos
24 dieną buvo aukojamos vienuolyno koplyčioje, po jų sesuo palaidota
Karmėlavos kapinėse.
© 2010 XXI amžius
|