Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Susitikimas su Mergele Marija

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI per Žolinę laimina maldininkus

Visuotinė pagarba Dievo Motinai

Nors Švč. Mergelė Marija su didžiausia garbe buvo paimta į dangų, tačiau ji „neapleido savo (žemiškosios) užtarimo ir gelbėjimo misijos“, – aiškino popiežius Benediktas XVI maldininkams Ėmimo į dangų iškilmės proga. Praėjusį Žolinės sekmadienį, rugpjūčio 15 dieną, prieš kalbėdamas vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą prie savo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe, tradicinėje katechezėje jis priminė Dievo Motinos istorinį vaidmenį Bažnyčioje, pakviesdamas tikinčiuosius toliau jai rodyti visišką pasitikėjimą.

Susitikimas įvyko netrukus po Šventojo Tėvo aukotų šv. Mišių netoli jo rūmų esančioje miestelio parapijinėje Šv. Tomo Vilanoviečio bažnyčioje. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų pamaldos vyko gana privačioje aplinkoje – jose dalyvavo vietos parapijiečiai, taip pat civilinės, karinės ir bažnytinės vadovybės atstovai. Nepaisant ankstyvo meto – šv. Mišios buvo aukojamos 8 valandą – prie šventovės susirinko gausi piligrimų minia (ypač daug jaunų žmonių buvo iš Ispanijos ir Lenkijos) ir eidamas pėsčiomis į pamaldas bei grįždamas  iš jų Popiežius galėjo juos pasveikinti ir netgi asmeniškai pabendrauti.

„Mieli broliai ir seserys, šiandien, Dievo Motinos Ėmimo į dangų iškilmėje, mes celebruojame perėjimą iš žemiškųjų sąlygų į dangiškąją palaimą tos, kuri savo kūnu ir tikėjimu priėmė Gyvybės Viešpatį“, – kalbėjo Benediktas XVI, atkreipęs dėmesį, kad ypatinga pagarba ir pamaldumas Švč. Mergelei Marijai rodomas nuo Bažnyčios susiformavimo su atitinkamų liturginių švenčių įvedimu pradedant IV amžiumi. Vienose šventėse pabrėžiamas jos vaidmuo išganymo istorijoje, kituose – svarbesni jos žemiškojo gyvenimo įvykiai. Be abejonės, tikėjimas, kad Dievo Motina su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją garbę, turi išskirtinę svarbą ir tai 1950 metų lapkričio 1 dieną popiežius Pijus XII patvirtino atitinkama dogmine definicija.

Priminęs savo pirmtako prieš 60 metų paskelbtos dogmos formuluotę, Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, kad Švč. Mergelės Marijos reikšmė iškelta ne tik teologijoje, bet ir meno kūriniuose. „Visų epochų menininkai savo tapybos ir skulptūros darbuose pabrėžė Viešpaties Motinos šventumą, garbinamą bažnyčiose ir šventovėse, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Poetai, rašytojai ir muzikai prisidėjo prie Švenčiausios Mergelės pagerbimo giesmėse ir himnuose“. Tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose dangiškoji Motina rodoma savo glėbyje laikanti Dievo Sūnų, tuo pačiu su pasitikėjimu meldžiant globos žmonijai nuo visų pavojų.

„Dangaus“ sąvokos aiškinimas

Kaip tik tokio išgelbėjimo galimybę per Švč. Mergelę Mariją patvirtina ir Žolinės iškilmei skirtas Šv. Luko evangelijos skaitinys. Jame pranešama, kad „ta, kurios įsčiose buvo mažyliu pradėtas Visagalis po angelo Apreiškimo, be atidėliojimo eina pas giminaitę Elzbietą, taip nešdama savo Išganytoją pasauliui“, – aiškino Šventasis Tėvas. Ir abi moterys džiugiai laukė dieviškojo pažado išsipildymo, nes tai buvo džiaugsmas dėl artėjančios Dievo Karalystės, džiaugsmas dėl išganymo. Tokiu dalyvavimu išganymo istorijoje Švč. Mergelė Marija tapo patikima apaštalų vadovė, kankinių rėmėja, šventųjų šviesa, tvirtino popiežius Benediktas XVI, kviesdamas tikinčiuosius savo maldose prašyti Dievo Motinos, kad ji mus lydėtų šiame žemiškajame gyvenime, kad vieną dieną mes būtume priimti danguje pas jos Sūnų Jėzų.

Žolinės šv. Mišių homilijoje aiškindamas buvimo „dangiškoje garbėje“ sampratą, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog to nereikia suvokti kaip patekimą į kokią nors visatos vietą, žvaigždę ar kažką panašaus. Čia kalbama „apie kažką žymiai didingesnio, kas yra sunku apibūdinti mūsų ribotomis žmogiškomis koncepcijomis“. Popiežius Benediktas XVI aiškino, kad „dangaus“ sąvoka pripažįstame, jog Dievas yra mums toks artimas, kad neapleidžia mūsų netgi po mirties, kad ir tada turi mums vietą, dovanoja amžinybę. Geresniam supratimui jis nurodė, kad taip žmonių atmintyje išlieka jų mirę mylimieji, tačiau tik kaip šešėlis, nes ši atmintis išnyksta su jų pačių mirtimi. Tačiau Dievo buvimas niekada nesibaigia: Jis yra amžinas ir mes visi amžinai egzistuojame Jo meilės dėka.

„Mes esame, kadangi Jis mus myli, kadangi Jis pagalvojo apie mus ir pašaukė mus gyventi. Mes egzistuojame Dievo mintyse ir meilėje. Mes esame ne tik „šešėlyje“, bet ir visoje savo realybėje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, pažymėdamas, kad tuo tikėjimu remiasi žmogiškoji viltis ir ramybė dėl garantuotos ateities. Tokia yra Dievo meilė, kuri įveikia mirtį ir suteikia mums amžinybę, ir šią su niekuo nepalyginamą meilę mes vadiname „dangumi“. Ši tiesa visada turi tikintįjį pripildyti gilaus džiaugsmo, nes tai yra pažadas amžinam ir pilnutiniam gyvenimui. Tai suteikia krikščionims „galingą viltį dėl šviesios ateities ir atveria kelią į  šios ateities realizavimą“, darė išvadą popiežius Benediktas XVI, pastebėdamas, kad tame kelyje Dievas priima visą tikrovę – ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį, ne tik laimėjimus, bet ir kentėjimus.

© 2010 „XXI amžius“