Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ėmimo į dangų dogmai – 60 metų

Mindaugas BUIKA

Ticianas. Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų

Dievo Motinos išaukštinimas

Praėjusį sekmadienį visoje Katalikų Bažnyčioje celebruojant Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę prisiminta, kad šiemet sukanka 60 metų nuo tikėjimo tiesos dėl Dievo Motinos išskirtinio dangiškojo pagerbimo oficialaus patvirtinimo. Popiežius Pijus XII savo 1950 metais publikuotoje apaštališkoje konstitucijoje (bulėje) „Munificentissimus Deus“ kaip „dangiškai apreikštą dogmą“ paskelbė, kad Jėzaus Kristaus Motina žemiškojo gyvenimo pabaigoje su kūnu ir siela buvo paimta į dangų dėl ypatingo dalyvavimo išganymo istorijoje.

Vatikano II Susirinkimas šį mokymą apibendrino tokia formuluote: „Apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, nė kiek nesutepta nekalčiausioji Mergelė, baigusi žemiškojo gyvenimo kelionę, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų dar artimesnė savo Sūnui, viešpačių Viešpačiui ir nuodėmės bei mirties nugalėtojui“. („Lumen gentium, nr. 59). Taigi šis integralus tikėjimas ir mokymas, kad Marija visada turi būti šalia Dievo (taip pat ir danguje), yra susietas su kitomis tiesomis: apie jos Nekaltąjį prasidėjimą (popiežiaus Pijaus IX bulėje „Ineffabilis Deus“ 1854 metais paskelbta dogma); evangelinį konstatavimą dėl jos nuolatinės mergystės; buvimą tikrąja Dievo Motina (šis Theotokos titulas jai pripažintas Efezo susirinkime 431 metais).

Popiežius Jonas Paulius II, garsėjęs ypatingu pamaldumu Švč. Mergelei Marijai („Totus tuus“), visada pabrėžė palaipsnį nuoseklumą, su kuriuo Katalikų Bažnyčios mokymas vystėsi iki minėtos Ėmimo į dangų dogmos paskelbimo. 1997 metais bendrosios audiencijos šiai temai skirtoje katechezėje Šventasis Tėvas  priminė, kad to tikėjimo patvirtinimo pėdsakus jau galima rasti apokrifiniuose II ir III amžiaus pasakojimuose, pavadintuose „Transitus Marriae“, kuriuose liaudiškai ir kartais romantizuotai išreiškiama ši Dievo tautos tikėjimo intuicija. VI–VIII amžiuose savo teologiniuose raštuose patvirtinančią nuostatą, jog Marija su kūnu buvo paimta į dangų, reiškė tokie žymūs Bažnyčios mokytojai, kaip šv. Modestas Jeruzalietis, šv. Andriejus Kretietis, šv. Germanas Konstantinopolietis, šv. Jonas Damaskietis ir kt.

Vieningas sutarimas Bažnyčioje

Tuo laikotarpiu Rytų krikščionių liturgijoje susiformavo Marijos Užmigimo minėjimas, kuris yra artimas katalikiškajai Žolinei. Stačiatikiai tiki, kad Marija mirė („užmigo“) natūralia mirtimi ir kad jos siela iš karto atsidūrė pas Kristų. Tuo tarpu Dievo Motinos kūnas buvo prikeltas trečią dieną po jos mirties ir paimtas į dangų. Švč. Mergelės Marijos kapas (pagal stačiatikių tradiciją jis yra Getsemanės soduose Jeruzalėje, prie Visų tautų bažnyčios) po mirties buvo rastas tuščias, o karstas buvo pilnas gėlių. Katalikiškoji tradicija šios konkrečios Dievo Motinos „užmigimo“ ir „prisikėlimo“ temos neliečia, tačiau Ėmimo į dangų liturginė šventė iš Rytų Bažnyčios buvo sėkmingai perkelta į Romą, vėliau į Ispaniją, Prancūziją, Angliją ir visą Vakarų pasaulį.

Popiežius Pijus XII, mąstydamas apie Ėmimo į dangų dogmos skelbimą, nors tam ir turėdamas neklaidingumo autoritetą bei bažnytinį primatą, vis dėlto nusprendė pasikonsultuoti su kitais Bažnyčios hierarchais. 1946 metais paskelbtoje enciklikoje „Deiparae Virginis Mariae“ jis pakvietė visus pasaulio vyskupus atsakyti, ar toks Švč. Mergelės Marijos išaukštinimas danguje gali būti paskelbtas katalikiška dogma ir ar tam pritaria kunigai ir pasauliečiai. Iš 1181 hierarcho atsakymų tik šešiuose buvo išreikštas tam tikras susilaikymas dėl minėtos tikėjimo tiesos galimo dogmatinio pobūdžio. Taigi, gavęs 99 proc. pritarimą – kas reiškė faktišką Bažnyčios konsensusą – popiežius Pijus XII 1950 metų Visų Šventųjų šventėje paskelbė naująją dogmą, kuri privaloma tikėti visiems katalikams.

„Taigi, jeigu kas nors, apsaugok Dieve, išdrįstų sąmoningai neigti ar reikšti abejonę dėl to, ką mes nustatėme (tai yra Ėmimo į  dangų dogmą), tegul jis žino, kad jis yra visiškai atkritęs nuo dieviškojo ir katalikiško tikėjimo“, – perspėjo Šventasis Tėvas bulėje „Munificentissimus Deus“. Jis taip pažymėjo, kad yra draudžiama ne tik priešintis ar ginčyti Švč. Mergelės Marijos paėmimo į dangaus garbę su kūnu ir siela tikėjimo tiesą, bet taip pat jos formuluotę kažkaip keisti ar netinkamai interpretuoti. Tokie klaidinimai gali užtraukti Visagalio Dievo ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Svarbūs sielovadiniai uždaviniai

Motyvuodamas dogmos paskelbimą minėtu beveik vienbalsiu viso pasaulio vyskupų pritarimu ir tūkstantmetės Bažnyčios pamaldumo ir tikėjimo praktikos apibendrinimu popiežius Pijus XII apaštališkoje konstitucijoje priminė savojo pontifikato (1939–1958) ypatingą paskyrimą Dievo Motinos globai. Dramatišku Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, melsdamas taikos ir išsigelbėjimo iškankintoms tautoms, Šventasis Tėvas 1942 metais paaukojo žmoniją Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos širdžiai. Jis reiškė viltį, kad Ėmimo į dangų tikėjimo tiesos dogma dar labiau sustiprins visų tikinčiųjų pamaldumą jų dangiškajai Motinai.

Popiežiaus Pijaus XII įsitikinimu, naujosios dogmos paskelbimas turi svarbų sielovadinį uždavinį – juk kiekvieno žmogaus tikslas yra kūniškasis prisikėlimas laikų pabaigoje ir patekimas į dangiškąją garbę priklausomai nuo žemiškojo gyvenimo nuopelnų. „Todėl mes turime viltį, kad tie, kurie medituoja garbingąjį Marijos pavyzdį, taps dar labiau įsitikinę dėl vertės tokio žmogiškojo gyvenimo, kuris yra visiškai paskirtas dangiškojo Tėvo valiai ir gėrio nešimui kitiems“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Švč. Mergelės Marijos paėmimas į dangų „nuostabiu būdu visiems leidžia aiškiai matyti, kuriam kilniam tikslui yra skirti mūsų pačių kūnai ir sielos“, – nurodė popiežius Pijus XII.

© 2010 „XXI amžius“