| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Statyti dvasinius tiltus
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altaristas garbės kanauninkas Vytautas Aloyzas MAROZAS rugpjūčio 20-ąją švenčia savo gyvenimo 80-metį. Jubiliejaus išvakarėse su juo kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA.
Ar sulaukėte privilegijų, kad gimėte jubiliejiniais Vytauto metais? Buvo tokia kalba: jeigu esi gimęs 1930 metais ir pakrikštytas Vytauto vardu, mokslas tau bus nemokamas. Pradinėse klasėse tuo metu nereikėjo už mokslą mokėti, bet aukštesnėse klasėse nuo mokesčio neatleido. Tėvelis buvo savanoris. Tad mokydamasis šiokių tokių lengvatų turėjau. Turite du vardus... Vytauto vardas nešventas, todėl antrasis turėjo būti šventas (dabar šių tradicijų nebesilaikoma). O Aloyzas, miręs jaunas, buvo šventasis. Dar turiu trečiąjį Kazimiero vardą, gautą priimant Sutvirtinimo sakramentą. Mokėtės Ramygalos gimnazijoje. Ką iš jos mokytojų prisimenate, geru žodžiu iki šių dienų minite? Mokytojai skiepijo lietuvybę: Jonas Zastarskis, buvęs švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas. Jis prašydavo paieškoti lietuvių kalbą gryninančių žodžių. Istoriją dėstė mylimiausia mano mokytoja Malvina Kielaitė. Ji neturėjo savo šeimos, bet moksleiviams buvo kaip motina, sugebėjusi įgyti jų pasitikėjimą. Ir dabar su pagarba tariate Ramygalos vardą. Kuo ji jums brangi? Mano vaikystės metais gatvėmis nešlitinėjo girti. Mūsų giminė buvo plati. Teta Marijona Marozaitė buvo apsiskaičiuosi, baigusi Kaune dvimetę siuvimo, mezgimo, virimo mokyklą. Parvykusi eidavo ruošti vaišių į klebonija, ramygalietes moteris mokė virimo, kepimo paslapčių. Senelis Motiejus Marozas, nors ir savamokslis, buvo šviesus žmogus, kalbėjo lenkiškai, rusiškai, vokiškai, buvo Ramygalos seniūnas ar dešimtininkas. Parduotuvės buvo daugiausia žydų. Veikė ir lietuvių kooperatyvas, kuris rengė vajus, kad pas žydus nepirkti, nors pas juos būdavo pigiau, jie duodavo skolon. Augome tikri šovinistai, tikėjomės susigrąžinti Vilnių. Nebuvo draugystės su žydukais, mūsų klasėje nesimokė žydų tautybės vaikai. Dažnai iš žydukų pasišaipydavom. Dabar manau, kad negerai taip daryti. Ir šiandien esu pusiau ramygalietis. Krekenavos gatvėje turiu pusę gryčios, prie kurios stovi kryžius. Jis pastatytas Australijoje gyvenusio dėdės pinigais. Jūsų gimimo metais Ramygaloje siautėjo gaisrai. Gal prisimenate, ką apie juos pasakojo tėvai? Ramygaloje dažnokai kildavo gaisrai. Girdėjau kalbant, jog apdraustą turtą žydai specialiai padegdavo, kad už patirtą žalą gautų atlyginimą. Paskui šitai išaiškėjo. Ir šiaip mieste gaisrų pasitaikydavo. Kaip saugojote lietuviškumą? Mokėmės Tėvynę garbinančių eilėraščių, giedojome tautos himną. Dabar to nepasakysi. Įsišaknijo negeras posakis: mano tėvynė ten, kur man gerai. Negerai daro, kad kuria šeimas su svetimtaučiais jų kitoks auklėjimas. Todėl dažniausiai tokios šeimos išyra. Savarankišką gyvenimą pradėjote studijomis Kauno politechnikos institute. Tačiau jį metėte ir įstojote į kunigų seminariją. Kodėl įvyko toks staigus gyvenimo posūkis? Paaiškinti to nesugebėčiau įvyko kažkoks dvasinis lūžis. Nebuvo patarėjų. Studijų metu tekdavo eiti pro Katedrą ir jos neaplenkdavau. Po metų mokslo institute į jį nebegrįžau. Būčiau buvęs kelių tiltų statytoju. Ne paslaptis, jog ir į kunigų seminariją saugumas infiltruodavo šnipelių. Į jų pinkles nebuvote bandomas įtraukti? Bandė ne vien seminarijoje, bet ir kunigaujant Rokiškyje, Biržuose. Kartą, kai susikivirčijau su Biržų saugumiečiu, šis pagrasino iškeldinti. Atkirtau, jog jo nebijau, nes vyskupas kunigus perkelia. Pačiam pasiūliau eiti į pensiją, juk turįs išsitarnavęs reikiamą laiką. Saugumietis kad šoks įraudęs. Po poros mėnesių tikrai jį išgujo į pensiją. Šiaip siūlydavo gauti geresnę parapiją. Tardant mintimis kalbėdavau poterius, žiūrėdamas ne į tardytoją, bet pro jo petį. Dažnokai lankausi Vadokliuose. Iš jūsų buvusių parapijiečių apie jus girdžiu tik gerus atsiliepimus. VadokliųMikėnų bendruomenė vienais metais netgi buvo pristačiusi jus kandidatu Panevėžio rajono garbės piliečio vardui gauti. Svarbiausia gerbti žmogų, neįžeisti, padėti jam. Būtina nepamiršti kunigo pareigų. Toks ir stengiausi būti Vadokliuose. Atostogų man nereikėdavo, kadangi aplinkui gražios vietos, netoliese Lėno ar Juodžio ežerai. Netgi sirguliuodamas aukodavau šv. Mišias. Koks esi, žmones tai jaučia. Išvažiuodamas iš Vadoklių nudažiau bažnyčios bokštą. Retsykiais pasiilgstu Vadoklių. Jaučiu, kad esu ten laukiamas. Su vadokliečiais palaikau šiltus, vos ne giminiškus jausmus. Ir Panevėžyje nesu nuskriaustas ar izoliuotas. Turiu puikų kleboną kan. Petrą Baniulį, kurį pažinojau jam dirbant Truskavoje, jis mane ir pasikvietė į Panevėžį. Neteko jūsų matyti surūgusio, įtūžusio ar šiaip kažkuo nepatenkinto. Kaip išlaikote tokią dvasinę būseną? Mano tėvelis buvo labai ramaus būdo. Jis važiavo užsidirbti į Ameriką. Grįžęs nusipirko beržynėlį netoli Krekenavos, arklinę kuliamąją. Savanoriu išėjo jau turėdamas apie 40 metų su savo pora arklių važiavo. Kaip vyresnio amžiaus, fronte mažai buvo, daugiau buvo užimtas pafrontėje tiekimo reikalais. Tėvelis buvo taupus, geraširdis, nėra mane lupęs diržu, nors daugiau prie mamos glausdavausi. Iš šešių vaikų šeimoje buvau antras vaikas (trys jau amžinybėje). Kurie darbo metai buvo sunkiausi? Buvo sunku tada, kai suimdavo kunigus ar kaimynus arba tardydavo. Tada stengdavausi neišsiduoti, išsilaikyti. Po trisketurias valandas būdavau tardomas. Girdėjau ir grasinimų ir bauginimų. Ačiū Dievui, atsilaikiau, išlikau dora sąžine. Ši vieta jums jau devyniolikta kunigavimo vieta. Kur buvo geriausia? Biržuose ir Rokiškyje. Ten turėjau daug pažįstamų. Kunigas negali likti vienišas. Biržai dėl savo grožio buvo laikomi Baltijos Paryžiumi. Ten turėjau labai gerus vikarus. Rokiškyje buvau vikaru. Kunigaudamas bažnyčių nepastačiau, bet remontavau Biržų, Alizavos ir Sidabravo šventoves. Ypač noriai remontui aukojo Biržų tikintieji. Gruodyje minėsite 55 metų kunigavimo sukaktį. Ką norėtumėte patarti jauniems kunigams, kad šie nesitrauktų iš savo pasirinkto kelio? Reikia melstis ir būti pareigingam. Dabar važiuoja ir važiuoja. Koks esi kunigas, jeigu savo parapijoje negyveni? Nereikia leistis užvaldyti gobšumui. Retai šiandien, ypač kaime, rasi tokį kunigą, kuris turėtų tiktai vieną parapiją. Ką daryti, kad daugėtų pašaukimų į kunigus? Nežinau tokio recepto. Šeimos nėra darnios, todėl išauga toks jaunimas. Dabar visur klesti miesčioniškumas. Ir kunigystę meta, nes per mažai meldžiamasi. Jeigu esi minkštas, nenusiteikęs tokiam darbui, nereikia ir pradėti. Turi būti kaip kareivis: davei priesaiką, nelaužyk jos. Kunigas turi mokėti įtikti žmonėms, būti diplomatiškas. Svarbiausia gerbti žmogų. Jis jaučia, kada jį myli. Kitas kunigėlis įsivaizduoja vos ne valdininku. O reikia džiaugtis, kad dar užsuka pas tave. Nors esi nuvargęs, bet neprivalai to rodyti. Turi būti natūralus, geras, ir Dievas tau padės. Bažnyčioje mažėja tikinčiųjų, nors atgavus Nepriklausomybę į ją tiesiog veržėsi. Kas čia atsitiko? Visame pasaulyje vyrauja globalinis miesčioniškumas, daiktiškumas. Pas mus dar gerai. Buvau Anglijoje ten bažnyčios beveik visiškai tuščios. Moterys įšventinamos vyskupėmis. Netrukus peržengsite 80 metų slenkstį tai jau nemažai. Kaip jaučiatės? Norėčiau tęsti kunigo pareigas ir kad Dievas leistų būti ne patale, bet vaikščioti savo kojomis. Kad galėčiau Mišias aukoti ne namuose, o bažnyčioje. Labai sveikata nesiskundžiu, dar kasdien nueinu apie penkis kilometrus. Nuvykęs į Vilnių, gėriuosi jo senamiesčiu, džiaugiuosi žvelgdamas į bažnyčias. Anksčiau mada būdavo važiuoti pailsėti į Palangą. Kai dirbau Vadokliuose, Palanga buvo čia pat. Neturite parapijos, tad esate laisvesnis. Gal mėgstate pakeliauti? Buvau Izraelyje, Egipte, Italijoje. Neseniai lankiausi Anglijoje pas dukterėčią. Neblogai susipažinau su Londonu, plaukiau Temzės upe. Turiu pasakyti: mūsų Vilnius atrodo gražiau nei Londonas. Nešvari, netvarkinga Temzės upė. Lietuvoje ir žmonės atviresni. Panevėžys P. S. G. kan. Vytauto Aloyzo Marozo 80-metis bus minimas rugpjūčio 28-ąją 12 val. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |