Meilė ir kantrybė
Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta (Mt 7,7)
Dauguma mūsų niekada net nebandėme belstis į duris, apie kurias kalbėjo Jėzus. Mums nieko nėra svarbiau už išorinius dalykus graži veja prie namų, medžiai, dailiai grotelėmis į viršų lipantys vijokliai, supamoji kėdė verandoje. Tuo rūpindamiesi į vidų net neįeiname, niekada neieškome To, kuris ten mūsų laukia. Dažniausiai mes esame įsitikinę, kad ten nieko nėra. Jei Dievas yra, galvojame mes, Jis turėtų būti išorėje, kaip ir visa kita, į ką mūsų dėmesys krypsta. Bet vis dėlto kartais galbūt labai neaiškiai, su nenusakomu švelnumu įsivaizduojame, kad mus, pasinėrusius į savo darbus, kažkas stebi. Jeigu įsiklausysime, galbūt išgirsime iš vidaus sklindantį šnabždesį, silpną, bet nepamirštamai gražų mūsų tikrosios esaties balsą. Ir tada mes pasibelsime į duris iš visų jėgų, kad galėtume įeiti... ir susitikti su Tuo, kuris taip ilgai čia laukė. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, ji nesididžiuoja ir neišpuiksta (1 Kor 13, 31-b-4). Jeigu norite ko nors pasiekti, turite būti kantrūs. Jei norite mylėti, kantrybė taip pat būtina. Galite būti šaunūs, kerintys, žavūs, galite būti puikios figūros ir gražių veido bruožų, būti apdovanoti visokiomis kitomis geromis savybėmis, bet neturėdami kantrybės, niekada nesugebėsite būti tikrai mylinčiais žmonėmis. Tuomet, galbūt galvojate, meilė man nepasiekiama, nes niekada nebuvau kantrus. Nenusiminkite. Mažai kas atsineša šį bruožą gimdamas. Mūsų epocha apskritai laikytina nerimo ir pykčio laikotarpiu, kuriam būdinga ir nekantra. Tai matome visur: prekybos centruose, keliuose, teniso kortuose, mokyklų kiemuose, politinėse arenose, autobusuose. Žmonės nekantrumą pradėjo suvokti kaip natūralią būseną. Laimė yra ne tokia. Natūrali mūsų būsena yra meilė, atlaidumas, o kantrybę kiekvienas galime išsiugdyti.
Kun. Rimantas Simanavičius
© 2010 XXI amžius
|