|
Neformalusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams
Dr. Egidijus Mažintas kalbina Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro direktorių Gintarą Jurkevičių, kuris vadovauja šiai mokymo įstaigai nuo pirmųjų dienų.
Kada įsikūrė jūsų vadovaujama mokykla?
Mūsų centras įsteigtas 1994 metais pagal danų FYNS grafystės liaudies mokyklų modelį ir pavadintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardu. Netrukus jis savo pasiekimais bei moksleivių saviraiškos darbais tapo pastebimas ne tik tarp Vilniaus apskrities mokyklų, bet ir šalyje. Norėdami pateisinti žymios rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos, pasižymėjusios ir aktyvia pedagogine veikla, vardą, pradėjome taikyti ir neformalųjį švietimą.
Įdomu, koks tas neformalusis ugdymas?
Mano įsitikinimu, neformaliojo ugdymo prioritetas mokinio poreikiai, o ne ugdymo plano vykdymas. Mokytojas turi užsiimti savo darbu, o neformalųjį švietimą reikia palikti žmonėms profesionalams, kurie išmano savo darbą, turi atitinkamą išsilavinimą. Nesinorėtų, kad neformalusis ugdymas taptų subkultūrų ugdymo sistema. Mūsų tikslas kuo daugiau mokinių pritraukti į mokyklą, o po pamokų su vaikais leisti dirbti dalyko žinovams. Mokiniui turi būti įdomu. Norėtume, kad mokinys paskui galėtų sėkmingai studijuoti meninio ugdymo disciplinas šalies aukštosiose mokyklose ir universitetuose. Tiksliai suskaičiuoti moksleivius, kurie lanko būrelius, sunku, nes labai skiriasi skaičiavimo metodikos. Neformaliajam ugdymui skirtos lėšos negali būti naudojamos formalaus švietimo spragoms kamšyti, nes egzaminai tai dar ne visas gyvenimas. Mūsų moksleiviams ypač svarbūs ir dalyvavimo, bendravimo, praktiniai įgūdžiai, kurių galima išmokti laisvai pasirinktuose užsiėmimuose.
Kodėl reikėjo pertvarkyti mokyklas? Stebina, kad dėl nesklandžiai vykstančios reformos (griovimo) tylėjo ir tyli net švietimo reformos autoritetai.
Švietimo sistemos pertvarka, atsakomybės už švietimo rezultatus decentralizavimas pastebimas ne tik Baltijos šalyse, bet ir visame pasaulyje. Tai verčia perkelti dėmesį į pačioje mokykloje vykstančius procesus. Švietimo kokybę ir problemas matome analizuodami savo mokyklos būklę, stebėdami ir gerindami mokymą ir tobulindami švietimo sistemą konkrečioje mokykloje. Šie įsitikinimai suformavo svarbiausią mūsų tikslą paskatinti mokyklos bendruomenę suprasti savo išskirtinę situaciją, išsikelti tikslus ir įgyvendinti mokyklos tobulinimo projektus.
Kad nuolatinis programų kaitaliojimas yra savitikslis, rodo daug faktų ir aiškiai išreikšti interesai. Perkėlei vieną temą iš IX klasės į X, iš III į IV ir atsiveria erdvės naujų vadovėlių, metodinių priemonių rašymui ir leidimui. Todėl ir atsirado tiek daug vadovėlių, kurių kokybė iš esmės nesiskiria...
Per pastaruosius kelerius metus specialiųjų poreikių turinčių vaikų skaičius didėjo. Didžiausią jų dalį sudaro moksleiviai, turintys elgesio, kalbos, bendravimo ir kitokių problemų. Specialiosios mokyklos specialistams tenka švelninti mokinių neigiamo patyrimo pasekmes, o bendrojo lavinimo švietimo įstaigų specialistai ne visada turi galimybę tai padaryti. Šiuo metu respublikos specialaus ugdymo sistema specialiųjų poreikių vaikų ugdyme sutelkusi didžiausią dėmesį į integracijos procesus, struktūrizuotą mokymą, paliekant nuošalyje sąveiką su aplinka, sąlygų sudarymą rengimui savarankiškam gyvenimui, socialinės kompetencijos ugdymui. Todėl susitaikėme su Valstybinės švietimo strategijos 20032012 metams nuostatų įgyvendinimo programa, užtikrinančia specialiųjų poreikių mokinių ugdymą. Ieškome galimybių kuo anksčiau taikyti ankstyvąją intervenciją. Vykdant specialųjį ugdymą remiamės specifiniais ugdymo programų sudarymo principais, veikloje naudojame aktyvius, interesą ir motyvaciją, teigiamas emocijas žadinančius metodus. Vienas iš jų kiemo teatro atidarymas, kuriame mūsų moksleiviai patirs meninio teatrinio ugdymo sistemos vertybes. Taip pat stengiamės užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą suaugusiųjų mokymo centre-mokykloje. Tuo tikslu mūsų pedagogai nuolat kelia savo kvalifikaciją, aktyviai dalyvauja mokymo centro gyvenime.
Dirbtinis ugdymo programų turinio kaitaliojimas tapo kasdienybe. Dėl to griaunama nusistovėjusi mokymo sistema ir reikalaujama vis daugiau papildomų lėšų.
Keitėme pagrindinio ugdymo programas: kiek buvo kalbų, organizuota seminarų, pildyta betikslių anketų ir vykdyta kitos tuščios veiklos! Ar programos tapo geresnės? Ar iš esmės kas nors pasikeitė? Mūsų mokykla išliks, gal keisis jos statusas, nes mes turime aiškią viziją ugdyti tautinį patriotiškai nusiteikusį jaunimą Lietuvai. Skaudu, kad mokiniai atsiėmę mūsų mokyklos diplomą ketina vykti gyventi į svečias šalis. Daugiausiai tai gabūs mokiniai, išgąsdinti aukštųjų mokyklų reformos.
Ačiū už pokalbį.
© 2010 XXI amžius
|