Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Retro
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Katalikų komjaunuolių žygiai

Politikai (teisingiau būtų sakyti – vadinamieji politikai) per rinkimų kampanijas siekia įrodyti, kad jie siekia nesavanaudiškų tikslų ir į politiką eina nusiteikę dirbti tik tautos labui. Taip jie laimi rinkėjų balsus, o kas vyksta paskui, tokiems politikams nerūpi. Panašiai, atrodo, atsitiko ir su garbingu (bent jau tokiu besidedančiu) Mantu Adomėnu, kai jo įkurtas ir iki neseniai vadovaujamas Demokratinės politikos institutas (DPI) šiemet laimėjo aukštųjų mokyklų reitingavimo konkursą. DPI pateiktas projektas laimėjo nei daug, nei mažai – iš viso 2,5 mln. litų. Skandalas kilo dėl to, kad DPI buvo vienintelis konkurso dalyvis. Žiniasklaida greitai išsiaiškino, kad šiam institutui laimėti konkursą padėjo švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus visuomeninis patarėjas Paulius Subačius, dirbantis ir LKMA vadovu. Kaipgi nepadės, jei tą konkursą nacionalinei aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemai sukurti paskelbė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), kurios vadovui ir patarinėja P. Subačius. Kad nebūtų įtartas interesų konfliktu, ministro visuomeninis patarėjas nedalyvavo ŠMM surengtame konkurso paraiškas svarsčiusiame posėdyje. Bet patarimus teikti, kaip pats pripažino, neatsisakė. Tokius „patarimus“ ar „diskusijas“, kada kai kurios „popierinės“ institucijos, sukurtos paimti „laisvai plaukiojančius“ pinigus ir juos perpumpuoti savo „grupei draugų“ (sėkmingo DPI konkurso atveju tų prielipų, be minėtos LKMA, yra dar septynios ir dauguma jų vienaip ar kitaip yra susijusios su DPI ir TS-LKD), kai kurie politikai teisingai pavadino politine korupcija. P. Subačiui, konsultuojančiam pinigus skirstančios ministerijos vadovą liberalą G. Steponavičių, nesunku buvo „diskusijose“ ar patarimuose įtikinti, jog DPI tikrai pajėgus sukurti reitingavimo sistemą. (Nors vienas žurnalas tą padarė visiškai veltui.) Juk jau tapo aišku, kad „kolegiškus“ ryšius su DPI palaikantis P. Subačius dalyvavo ŠMM surengtame posėdyje, per kurį svarstyta M. Adomėno instituto paraiška. Subačius tikrai buvo suinteresuotas „patarti“ skirti 2,5 mln. litų institutui, nes jo atstovaujama Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) yra DPI projekto partnerė šiame reitingavimo „projekte“. (Mat LKMA pasirašė bendradarbiavimo su DPI sutartį.) Šiais laikais gal nereikia stebėtis, kad katalikiškai organizacijai vadovaujantis asmuo patarinėja liberalui ministrui – dabar pagal ideologines nuostatas sunku suprasti, kas kokiai partijai priklauso ar tarp kurių partijų koks nors „politikas“ plaukioja. Nesuprasi ir kodėl kataliku save vadinančio žmogaus pažiūros darosi panašios į liberalo. Juk šiais sunkmečio laikais svarbiausia gauti pinigų. Ir nesvarbu kokiais keliais.

Seimo narys M. Adomėnas prie savo puoselėto ir neseniai vadovaujamo instituto sėkmės „konkurse“ irgi yra prisidėjęs.

Nors jis teigia esantis tik nesvarbus DPI varžtelis (jo valdybos narys, bet ne vadovas), tačiau apie jo pateiktą ir laimėtą projektą kalba taip, tarsi pats būtų DPI vadovas ir projekto kūrėjas. Štai jis sako, kad universitetų ir kolegijų reitingavimas, atliekamas DPI, bus vykdomas ne pagal 50–60 parametrų, kaip iki šiol, bet remiantis 300–400 parametrų. DPI vadovavimo „visiškai atsisakęs“ Adomėnas aiškina, kad didžiausią pinigų dalį pasiimsiantys ekspertai kurs reitingavimo metodologijas ir metodikas (iš viso 18 metodologinių dokumentų), atliks reprezentatyvius tyrimus ir pateiks tyrimais pagrįstas įžvalgas metodikoms sukurti.

Prie DPI sėkmės ir išlaikymo Adomėnas stipriai prisideda. Tiesa, ne iš savo piniginės – jis labiau linkęs į ją įsidėti, gal todėl dar iki rinkimų jau buvo tapęs milijonieriumi. Prisideda jau kaip Seimo narys, kaip galingas valdžios atstovas. Ir, kaip sakoma, ranka ranką plauna. Adomėnas, palaikydamas artimus ryšius su Subačiumi (nors tokius ryšius neigia arba apie juos kalbėti vengia) pernai Seime svarstant Mokslo ir studijų įstatymą pasiūlė į jį atskiru punktu įtraukti LKMA ir numatyti šiai organizacijai valstybės paramą. (Vis dėlto parlamentarai tokio siūlymo neparėmė.) Atsilyginant (tiksliau, toliau vystant sugalvotus ES struktūrinių fondų pinigų pagrobimo „projektus“) šiemet buvo sumąstytas naujas planas – suteikti 2,5 mln. litų reitingavimo konkursą „laimėjusiam“ DPI, kartu nugvelbiant ir didelę sumą LKMA. Tas buvo nesunku padaryti ne tik todėl, kad LKMA vadovas yra ministro patarėjas. Pasirodo, su DPI glaudžiai susijęs yra Vyriausybės vadovas, TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius – jis yra DPI steigėjas, jo valdybos narys ir „Žinių ekonomikos forumo“ (dabartinio DPI partnerio šio konkurso paraiškoje) steigėjas. Dauguma A. Kubiliaus aplinkos žmonių taip pat yra DPI ekspertai arba analitikai. Yra ir kitų įdomių sutapimų konkurse skiriant laimėjimą neaiškiam „projektui“.

 Tokie „ranka ranką plauna“ „projektai“ įstatymu yra draudžiami (negalima būti suinteresuotu asmeniu, t. y. negalima painioti privačius ir viešuosius interesus). Bet realybėje yra kitaip: sėdint valdžios kėdėse, „arčiau Vilniaus“, atsiranda daugiau galimybių gauti nešvarių pinigų – ypač jei sukiesi tarp apie pinigus svajojančių ir juos mokančių „gauti“ asmenų. Ir ypač jeigu tavo sąžinė nešvari. Tokias machinacijas kiti politikai, beje, pavadino politine korupcija. Ir tai iš tikrųjų yra klasikinis politinės korupcijos pavyzdys. Dar daugiau, turbūt dauguma jau pamiršo, kad DPI imdavo pinigus ir iš „Dujotekanos“, kuri, beje, susijusi su prieš penkerius metus skambėjusiu VSD skandalu. Tiesa, tuos pinigus „nesavanaudiškai“ gaudavo jau gana seniai – gal 2005–2006 metais. Tačiau kaip suderinti viešai deklaruojamą katalikiškumą ir meilę pinigui – paaiškinti sunku. Todėl ne veltui kai kurie apžvalgininkai Subačiaus ir Adomėno tandemą įvardija katalikais komjaunuoliais. Nors P. Subačius DPI renginiuose dalyvavo „kaip daugelis inteligentų, kurie gyvena Vilniuje ir lanko įvairius renginius“ (taip jis aiškina savo nesavanaudiškus ryšius su DPI) ir nėra „tiesioginis instituto bendradarbis“, tačiau skaitydavo pranešimus DPI renginiuose ir už tai gaudavo atlyginimą. Tokius jo paaiškinimus galima pavadinti irgi komjaunuoliškai sumaniais. Ir visai nenuostabu, kad ir Adomėno aplinkoje bei tarp artimų giminaičių sukasi ne tik konservatoriai ir krikdemai, bet ir darbiečiai bei A. Paleckio socialistai, pasirengę „atkurti“ socializmą, t. y. komunistinę santvarką, tiesa, patobulintą, kad ją savanoriškai priimtų apmulkinti žmonės. Pats Adomėnas gana negrabiai išsisukinėja, esą jį puola Rusijos žvalgyba už jo „nuoseklią“ poziciją dėl Gruzijos (jo partiečiai net uždraudė jam lįsti į partiją kompromituojančias „diskusijas“).

Ministras Steponavičius skubiai sustabdė konkurso rezultatų įsigaliojimą – neva jis lauks, ką apie pinigų skyrimą DPI pasakys etikos sargai ir prokurorai. Dėl skandalu pakvipusio konkurso savo abejones išsakė ir Dalia Grybauskaitė, tokius akivaizdžiai korupcinius veiksmus pavadindama neleistinais. Prezidentė pareiškė atidžiai stebėsianti, kuo viskas baigsis, ir labai apgailestausianti, jei paaiškės, kad šis konkursas tebuvo dar vienas būdas politikams pasipelnyti.

© 2010 „XXI amžius“