Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Retro
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Milžiniškas Rusijos žvalgybos pasiekima

Gintaras Visockas

Rusijos žurnalistas ir istorikas Leonidas Mlečinas

Ir vėl įsiminė per RTVi televiziją rodyta laida „Osoboje mnenije“, kurioje savo poziciją žurnalistei Irinai Vorobjovai dėstė žymus Rusijos žurnalistas, istorikas Leonidas Mlečinas. Atmintin labiausiai įstrigo tie laidos momentai, kuriuose analizuotas paskutinysis JAV – Rusijos šnipų skandalas, kai iš Amerikos vienu metu buvo išsiųsta vienuolika Rusijos žvalgų, o Rusija iš savo kalėjimų paleido keletą savo piliečių, kaltintų šnipinėjus Vašingtonui.

Komentuodamas šį tarp JAV ir Rusijos kilusį žvalgybinį incidentą, L. Mlečinas prisipažino, jog prieš keletą savaičių jis šito įvykio deramai neįvertino. Anksčiau jam atrodė, kad ši istorija – per daug išpūsta, sureikšminta. Jis manė, kad Amerikos teritorijoje įsikūrę Rusijos šnipai nebuvo vertingi ir svarbūs Kremliui. Dabar, prabėgus šiek tiek daugiau laiko ir paaiškėjus papildomoms detalėms, L. Mlečinas pareiškė, jog toji šnipų istorija – „milžiniškas, gal net fantastinis Rusijos žvalgybos pasiekimas“. Juk vienas iš demaskuotų rusų šnipų į Amerikos teritoriją sugebėjo atvykti per Ispaniją dar sovietiniais laikais, kai tarp Vakarų ir SSRS nebuvo jokių rimtų diplomatinių santykių.

Į Ispaniją rusų žvalgas atvyko turėdamas vienos Lotynų Amerikos šalies pasą, greičiausiai padirbtą Liubiankoje, sugebėjo Ispanijoje legalizuotis, sulaukti jau tikro JAV paso, vesti mergaitę iš Lotynų Amerikos, išvažiuoti į JAV ir ten įsikurti. Žodžiu, gyveno niekam nekrisdamas į akis ir, be kita ko, po truputį kopė karjeros laiptais. Ten, Amerikoje, jis įgijo aukštąjį išsilavinimą, pradėjo dirbti dėstytoju. Jo šeima gavo JAV pilietybę. Jis pats Amerikos piliečiu tapti nepanorėjo – mat pilietybės suteikimas yra rimta procedūra. Norintys gauti JAV pilietybę labai kruopščiai ir atidžiai tikrinami. Taigi žvalgas greičiausiai nusprendė nerizikuoti. Pasak L. Mlečino, Rusijos žvalgas buvo ne tik labai puikiai užsimaskavęs, bet ir labai giliai įsiskverbęs į JAV visuomenės struktūras. Taigi buvo itin vertingas žvalgybininkas, galėjęs praversti ir ateityje.

L. Mlečino teigimu, nelegalus į Vakarus Maskva pradėjo siųsti dar gūdžiais sovietiniais laikais tam, kad šie pradėtų veikti karo sąlygomis. Logika čia paprasta ir aiški: kol tarp Vakarų ir SSRS nėra jokių karinių susidūrimų, tol Kremliui nelegalų pagalbos nereikia, nes slaptą informaciją renka oficialūs sovietų diplomatai. Tačiau prasidėjus kariniams veiksmams visi sovietų diplomatai turės palikti Ameriką ir Vakarų Europos sostines. Štai tada Kremliui būtų prireikę sumaniai Vakaruose užsikonspiravusių nelegalų.

Pasak L. Mlečino, Rusijos žvalgyba dėl paskutiniojo garsiojo šnipų skandalo patyrė didelių nuostolių. Dabar jau visiems akivaizdu, kad Amerikai pavyko išaiškinti užtektinai platų vadinamųjų nelegalių imigrantų – žvalgybininkų iš Rusijos tinklą. L. Mlečino įsitikinimu, tokio aukšto rango nelegalo demaskavimas – didelė netektis tiek Rusijai, tiek pačiam agentui. Juk nelegalas žvalgybai paaukojo visą gyvenimą. Visas jo gyvenimas buvo kuriamas tik tam, kad galėtų slapta talkinti savo tėvynei – iš pradžių Sovietų Sąjungai, paskui – Rusijai. Dabar jis – demaskuotas ir niekam nebereikalingas. Tiesa, žvalgui pavyko išvengti arešto,  kalėjimo. Tačiau toliau jis turės užsiimti kokia nors kita veikla. Ne tuo, kam sąmoningai ruošėsi visą gyvenimą. L. Mlečino teigimu, šio žvalgybininko gyvenimas šiandien apsivertė aukštyn kojomis.

Komentuodamas šnipų skandalą L. Mlečinas pastebėjo, jog ši istorija turi dar vieną svarbią ypatybę. Vašingtonas ir Maskva pasikeitė šnipais labai operatyviai, be ilgų ginčų ir diskusijų. Svarbiausia, jog dėl pasikeitimo susitarta dar iki suimtųjų žvalgų apklausos. Tiksliau tariant, JAV paleido sugautus šnipus jų neištardžiusi, neapklaususi. Rusijos žurnalisto ir istoriko L. Mlečino teigimu, tai – iškalbinga detalė. Jis atidžiai domisi visomis pasaulinėmis žvalgybinėmis intrigomis, analizuoja visus į dienos šviesą išvilktus žvalgybinius skandalus, tačiau neprisimena tokio atvejo, kad demaskuotas bei sugautas šnipas į laisvę būtų paleistas neatlikus apklausų, tardymų.

Jis nežino daugiau tokio atvejo, kada Amerika ar kokia nors Vakarų Europos šalis Rusijai atiduotų demaskuotus šnipus jų deramai neištardžiusi. Taigi šį kartą oficialusis Vašingtonas pasielgė neįprastai, netradiciškai. CŽV ar FTB pirmiausiai ištardo suimtus rusų šnipus, paskui juos palaiko kalėjime ir tik po to, susiklosčius ypatingoms sąlygoms, iškeičia į savo agentus, įkalintus Rusijos kalėjimuose. O dabar pasielgta priešingai. Amerikos slaptosios tarnybos demaskuotų vadinamųjų nelegalų netardė, neapklausė, o čia pat perdavė Rusijai. Kodėl taip pasielgta šį kartą, L. Mlečinas nesiėmė spėlioti. Jis tik pažymėjo, jog galbūt čia, žvalgybiniuose procesuose, taip pat ima veikti visuotinės globalizacijos dėsniai. Tačiau politikos apžvalgininkas L. Mlečinas nedviprasmiškai pareiškė, jog vadinamasis nelegalų tinklas buvo išduotas. „Mūsų agentus kažkas išdavė Amerikos pusei, priešingu atveju mūsų žvalgai Amerikos žvalgybai būtų buvę kietas riešutėlis“, – teigė L. Mlečinas.

Paklaustas, ar Rusija teisingai pasielgė, padėdama Iranui užbaigti statyti atominę elektrinę, L. Mlečinas tvirtino, jog Rusija šiuo konkrečiu atveju patyrė daugiau nuostolių nei naudos. Be abejo, Rusijoje išvystyta galinga pramonė, kuri užsiima AE statybomis, moksliniais darbais tiriant atomą. Todėl natūralu, kad Rusijos atomininkai ieško rinkų, uždarbių, užsakymų. Irano AE jiems tapo puikiu pasipelnymo šaltiniu. Be to, Rusijos firmos, vystančios atominę pramonę, irgi išlošė finansiškai. Bet pati Rusija patyrė nuostolių, kurie susiję su pablogėjusiu įvaizdžiu tarptautinės bendruomenės akyse. L. Mlečinas pabrėžė, kad AE anksčiau statė tuometinė Vakarų Vokietija. Bet kai Irane į valdžią atėjo šachas Chomeinis, vokiečiai pasitraukė iš statybų. Nors dėl tokio žingsnio vokiečiai patyrė milžiniškų nuostolių, tačiau vis dėlto jie nedvejodami pasitraukė. Tarptautinė nuomonė jiems buvo svarbesnė nei finansinis uždarbis – jie nenorėjo pasirodyti, kad remia Irano diktatorius. Šiandien Rusija tarsi demonstruoja, jog remia atominį ginklą pasigaminti siekiantį Iraną. L. Mlečinas pabrėžė, jog Irano AE nėra absoliučiai taiki – ją  nesunkiai galima pritaikyti karinėms reikmėms. Taigi Rusijai nederėjo talkinti Irano atominei pramonei net už labai didelius pinigus.

Įdomus buvo L. Mlečino komentaras, ar šiandieninis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas įvykdė kadaise prezidentui Borisui Jelcinui duotą pažadą saugoti Rusiją. L. Mlečino teigimu, pats V. Putinas įsitikinęs, jog B. Jelcinui duotą pasižadėjimą jis įvykdė su kaupu. V. Putinas nuoširdžiai mano, kad jo valdymo metais Rusija labai sustiprėjo ekonomiškai ir atgavo įtaką tarptautinėse sferose.

V. Putinas – sudėtingas valdovas. Pavyzdžiui, mažai kas žino, kad 1991 m. rugpjūtį, vos tik šalyje prasidėjo vadinamasis pučas, V. Putinas, būdamas Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčako pavaduotojas, nedelsiant grįžo iš atostogų ir ėmė veikti prieš pučistus. Svarbi ir dar viena detalė: 1991-ųjų rugpjūčio 20-ąją KGB rezervo papulkininkis V. Putinas parašė prašymą išbraukti jį iš KGB gretų. Pasak L. Mlečino, šiandien visiems aišku, kokie nemalonumai būtų laukę V. Putino pučistams paėmus valdžią. Istorikas, žurnalistas L. Mlečinas mano, kad tąsyk iš KGB būsimasis Rusijos prezidentas ir premjeras V. Putinas traukėsi nuoširdžiai.

1991-aisiais stagnatoriai neabejotinai pralaimėjo. Beje, jei ne GKČP, tas senas, neveiksnus komunistinis karkasas dar ilgai būtų stovėjęs, neleisdamas įsigalėti demokratinėms reformoms. Taigi GKČP pagreitino senos sovietinės sistemos griūtį. Komunistinis režimas staiga sužlugo visiems laikams. Tačiau, deja, Rusijoje viskas eina ratu. Išsilaisvinusi iš pančių visuomenė kažkodėl apsuka ratą ir vėl grįžta prie labai panašaus modelio, koks egzistavo sovietmečiu. Žodžiu, Rusija įsukta į kažkokį prakeiktą ratą, iš kurio niekaip nepajėgia išsiveržti. Rodos, dar vienas kitas žingsnis, ir Rusija peržengs užburtąją liniją, kurios jai neleidžiama įveikti. Regis, tiek mažai betrūksta... Bet ankstesnieji įpročiai ir vėl atitraukia atgal. Tas ratas, pasak L. Mlečino, susidarė dar Petro I laikais, kai buvo bandoma Rusiją civilizuoti barbariškais, itin žiauriais metodais. Kitaip tariant, iš viršaus. Panašiai nutiko ir 1991-aisiais. Tuo metu įvyko realus, ženklus proveržis – Rusijos visuomenė pajudėjo į priekį sparčiais tempais, bet paskui ėmė lėtinti žingsnius, tarsi kažko išsigando, sustojo ir ėmė po truputį žingsniuoti atgal.

Laisvė – tai toks reiškinys, kuris negali egzistuoti be atsakomybės. Žmonės nori laisvės, bet juos baugina atsakomybė. Ir štai tada norom nenorom imama svarstyti, jog ir geležiniais retežiais apkaustytoje statinėje nebuvo jau taip blogai gyventi. Ši būsena išsilaikys iki kito naujo proveržio. Rusijos visuomenė nesuvokia arba nenori suvokti, jog dėl koridoriuje sudužusios lemputės nebūtina kreiptis į Maskvos merą Jurijų Lužkovą – tą lemputę pataisyti juk galima ir patiems, be mero pagalbos.

L. Mlečinas pastebėjo, jog 1991-ųjų rugpjūtį Maskvoje ir Sankt Peterburge į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių, pasiruošusių kurti naują gyvenimą. Bet kurti naują gyvenimą sekėsi sunkiai, ir entuziazmas labai greitai išblėso. L. Mlečinas prisipažino nežinąs, ką reikėtų daryti, norint sugrąžinti kadaise tvyrojusį entuziazmą. 1917 m. kovo pradžioje Rusija džiūgavo išsikovojusi laisvių. Bet paskui viskas labai greitai išsigimė. Ir vėl visuomenė labai greitai ėmė ieškoti juos valdyti galinčios „kietos rankos“. Ir ją rado. „Kieta ranka“ tapo bolševikai.

Rusijos žurnalisto, istoriko L. Mlečino įsitikinimu, Rusija pražiopsojo momentą, kuriuo pasinaudojo Vakarai, pereidami iš diktatūrų į demokratines santvarkas. Vakarai kuria visuomenes, kurios valdomos ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai, o Rusija pasirinkusi tik vertikalųjį modelį. Būtent vertikalusis modelis ir įgalina valdžią elgtis arogantiškai, nesiskaitant su visuomenės lūkesčiais. Tik dėl vertikalaus valdymo metodo Rusijos valdininkai ir biurokratai gali nebaudžiami pareikšti: „Bus taip, kaip mes nusprendėme, o ne taip, kaip nori rusų tauta“. Tačiau valdžia, L. Mlečino įsitikinimu, tik apsimeta, jog žino, ko reikia rusų nacijai. Iš tiesų Rusijos valdžia nežino, ko reikia šiandieninei Rusijai.

Klausantis žurnalisto L. Mlečino ir I. Vorobjovos diskusijos įsiminė ir komentaras, kaip rusams derėtų vertinti Ukrainos „nacionalistų“ reikalavimus, jog Kremlius oficialiai atsiprašytų už visas sovietines okupacijas. Politikos apžvalgininkas L. Mlečinas nepasakė, jog tokių dalykų reikalaujantys Ukrainos nacionalistai yra neteisūs. Jis pabrėžė, jog panašių priekaištų Maskvai turi ne tik ukrainiečiai, bet ir lenkai, ir net baltarusiai. Pasak L. Mlečino, Vakarų Ukraina taip mano, ir čia nieko nepakeisi. Juolab kad slaptasis 1939-ųjų Molotovo – Ribentropo paktas – išties gėdingas tuometinės SSRS ir jo vadovo Josifo Stalino žingsnis. Ir šitą gėdą nusiplauti Kremliui – būtina, bet ne taip lengva.

Tačiau toji „Osoboje mnenije“ laidos pabaiga vis dėlto nebuvo pesimistinė. Abu laidos dalyviai prisiminė aukšto rango stačiatikių dvasininką, kuris pamaldų metu tvirtina, esą nedalyvavimas rinkimuose – didelė nuodėmė. „Tokia dvasininko laikysena man patinka. Balsuoti reikia – net jei tėra labai skurdus pasirinkimas. Šitaip elgtis ragindamas jis kuria pilietines tradicijas, pratina tikinčiuosius tapti aktyviais šalies piliečiais“, – tvirtino rusų žurnalistas, istorikas L. Mlečinas.

© 2010 „XXI amžius“