| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Medininkų byla: dezinformacijos anatomija, arba Šeši žingsniai prarajos link Gintaras Visockas
Kur slypi visa Medininkų bylos esmė? Pirmiausia, dar 1991 metų liepos 31 dieną iš principo buvo nuspręsta, jog Medininkų žudynes įvykdė OMON. Beje, Tomo Šerno parodymai, duoti Generalinės prokuratūros tardytojui Algimantui Astaškai 1-ojoje tarybinėje ligoninėje, buvo vertingi kaip patvirtinantys būtent šią versiją. Tačiau kartu ir pavojingi, nes jis įvardino Vilniaus OMONo vadą Boleslovą Makutynovičių. Tai neatitiko susitarimų tarp Lietuvos politikų ir Vilniaus OMONo vadovybės. Kilo grėsmė, kad visa tai gali iškilti į viešumą, todėl reikėjo užkirsti tam kelią. Taigi nei Seimui, nei vėliau laikraščiui The European, nei Lietuvos žiniasklaidai nebuvo prasitarta, ką būtent atpažino T. Šernas. Dar daugiau. Tuometinis vicepremjeras Zigmas Vaišvila labai užpyko, kad neva žurnalistai per daug intensyviai domisi tyrimo eiga, ir pagrasino jiems baudžiamosiomis bylomis. Apie tai, ką būtent kaip užpuolikus įvardino T. Šernas, buvo kruopščiai slepiama iki 2009 metų vasaros. Slepiama taip, kad iš bylos pradingo vaizdo ir garso įrašai, apklausų protokolai, schemos, o iš T. Šerno namų paslaptingai dingo vaizdajuostė. Ta pati, kurioje buvo pirmosios jo apklausos įrašo kopija, dovanota atminčiai. Lygiai taip pat iš bylos prapuolė faktas, kad apie Medininkuose nužudytus muitininkus ir policininkus Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir valdžios vyrai sužinojo dar 5 valandą ryto. Turėjo jis dingti, nes greitosios pagalbos medikams buvo pranešta tik po šeštos valandos ryto. Ir tai padarė pro šalį važiavę žmonės. O ką veikė mūsų valdžios galvos visą tą valandą?.. Tikriausiai per tą valandą būtų buvę įmanoma išgelbėti ir dar kam gyvybę? Politine valia buvo priimtas sprendimas dėl Medininkų užpuolimo apkaltinti ne Vilniaus, bet Rygos OMONą, nes jame buvo amerikiečių specialiosios paskirties pajėgų pavyzdžiu pavadintos grupės: DELTA-1 ir DELTA-2. Kad Vilniaus OMONe yra kažkokie operatyviniai-taktiniai būriai, nekreipiama dėmesio. Visuomenė pagaliau to ir nežino. Kad tai pagal savo paskirtį bei uždavinius yra absoliučiai identiški dariniai, irgi nutylima. Net kad tie vilniečių būriai dėl nežinia kokių tikslų yra žymiai gausesesni nei Rygos DELTOS, nesvarbu. Gal nenorėta audrinti visuomenės?.. Jei vos aštuoni Rygos OMONo žmonės sudarė abi grupes, tai Vilnius per du tokius pat būrius turėjo per 40 žmonių. Tai jau rimta jėga, su kuria nesiskaityti būtų pernelyg pavojinga. Už tai į viešumą visuomenės rūstybei nukreipti buvo iškelta nedidelės Rygos OMON grupės DELTA versija, o jos žmonės pavadinti grėsmingai skambančiu smogikų vardu. Tai ypač tiko tam politiniam laikotarpiui. Derėjo vengti susipriešinimo tarp Lietuvos Respublikos pajėgų ir Vilniaus OMON. 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją žlugus GKČP organizuotam valstybės perversmui Maskvoje, apie 20 valandą į Lietuvos vidaus reikalų ministeriją su apsaugos palyda atvyko Vilniaus OMON vadas Boleslovas Makutynovičius ir keli to meto politinės valdžios įgalioti politikai. Posėdis viename iš didžiųjų antrojo aukšto kabinetų truko ilgiau nei gerą valandą. Po valandos, pasižadėjęs nekelti Lietuvai problemų, B. Makutynovičius buvo išlydėtas pro ministerijos centrines duris apsiašarojęs, bet nesuimtas. Jis ir jo OMON pasidarė niekam nereikalingi ir neįdomūs mauras savo darbą atliko, o konfliktinės situacijos išvengta sėkmingai. Apie raudonuosius Jedinstvos draugovininkus, Šumsko pasienio poste žvanginusius Medininkuose nužudytųjų pareigūnų ginklais, taip pat tyla, nes jie žino, kad nužudytųjų ginklai gauti iš Vilniaus OMON. Žymiai jiems naudingiau parūpinti politines teisines indulgencijas. Tačiau vien to neužteko būtina pradėti kryptingai formuoti visuomenės nuomonę apie Medininkų tragedijos kaltininkus. Visuomenė laukė žinių apie tyrimo rezultatus. Žengtas trečias žingsnis. Išmoningai pasinaudojant žiniasklaidos profesiniu žingeidumu ir savo vertę pajutusių žurnalistų patiklumu, prasidėjo sisteminga informacijos apie Medininkų bylos tyrimą nutekinimo akcija, trukusi 18-a metų. Tikslas vienintelis nukreipti visuomenės rūstybę tinkama linkme. Jokios žurnalistinės ar bent loginės analizės nebuvo. Jokio pakištos informacijos ar faktų aiškinimosi. Spaudoje visa tai buvo pateikiama tarsi ypatingų sugebėjimų reikalavusio žurnalistinio tyrimo rezultatas. Dabar aiškėja, kad kai kurių leidinių žurnalistai paprasčiausiai aklai perrašė tai, kas yra bylos medžiagoje, t. y. tai, ką jiems pakišo paslaugūs ir draugiškai nusiteikę prokurorai. Visų dėmesys pakrypo Maskvos link. Akcija pavyko. Net keista, nes palyginus visai neseniai vicepremjeras Z. Vaišvila iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos grūmojo ir grasino visu teisingumo liepsnos karščiu žurnalistams už Medininkų bylos tardymo paslapčių pagarsinimą ir atskleidimą. Dar 1991 metų rugpjūčio 1 dieną minėjo apie žurnalistams iškeltas dėl to bylas, o čia štai tau... Beje, nė viena visuomenės informavimo priemonė ar koks nors žurnalistas nesiskundė dėl to turėjęs teisinių problemų. Netgi atvirkščiai: žiniasklaidai netikėtai malonūs pasidarę prokurorai patys noriai teikė ir net siūlė visuomenės smalsumui patenkinti reikalingą informaciją. Ir jokių persekiojimų, grasinimų ar baudų. Žiniasklaida taip noriai tenkinosi smalsumu, kad net neįtarė esanti maitinama kryptinga dezinformacija. Vienintelis žinomas tragedijos liudytojas T. Šernas nerodė didelio noro atvirauti su žurnalistais, o pastarieji per daug ir nesistengė. Užteko ištraukų, nuogirdų, nuotrupų ir atskirų fragmentų. Taigi situacija buvo pavydėtinai palanki. Įsivažiavus visuomenės ir net kai kurių politikų mulkinimo kampanijai, žengtas ketvirtasis žingsnis. Suprantant Rygos OMON versijos beviltiškumą, Medininkų bylos tyrimą buvo bandoma nuleisti tylomis. Juolab kad pagal to meto baudžiamąjį kodeksą realiai žmogaus atminčiai artimesni senaties terminai nebuvo dirbtinai ištęsti iki beprotybės. Senačiai po dešimties metų pasibaigus, jei nebuvo rastas tikrasis kaltininkas, byla be išlygų būdavo nutraukiama. Jei kaltininkas būdavo surastas ir jam apie tai buvo tinkamai pranešta, bet jis po to pasislėpdavo, tuomet senaties terminas pailgėdavo dar penkerius metus. Laikas bėgo nenumaldomai. 2001 metų liepos 31-ąją pastebėjome, kad dešimtmetis po Medininkų įvykių prabėgo tarsi viena akimirka. 2006-ųjų liepos 31-ąją dieną pasibaigė įstatymu atseikėtas maksimalus penkiolikos metų tyrimo terminas, o įtarimai niekam taip ir nebuvo pareikšti. Kas dabar imtųsi neigti, kad jei ši byla būtų deramai tirta, seniai turėtume teigiamą rezultatą? Tačiau net 49 mėnesius žudynių Medininkų poste istorija dūlėjo prokurorų stalčiuose. Olimpinę tyrėjų ramybę sudrumstė Tėvynės sąjungos ir konservatorių krikščionių demokratų iniciatyva generaliniu prokuroru tapęs Kazys Pėdnyčia. Tačiau ne tik per tą pirmąjį dešimtmetį, bet ir per visus 15 metų nebuvo rasta kaltų, kaltų bent tiek, kad būtų realus pagrindas įtarimui pareikšti. Visi senaties terminai pasibaigė itin sėkmingai. Byla numarinta, tikslas pasiektas. Tačiau keitėsi laikai. Pakito ir politinė situacija bei vizijos. Lietuvos politikai, laikas nuo laiko judinami Medininkuose žuvusiųjų artimųjų, buvo priversti vis dažniau kelti teisingumo ir teisėto atpildo už žmogžudystę klausimus. Nors seniai suvokta, kad Vilniaus OMON versijos šiukštu negalima liesti, tačiau reikėjo verkiant ką nors daryti. Tą suprato ir Lietuvos generalinė prokuratūra. Tačiau kaip viešai pasakyti, kad iki šiol neištirta nė viena iš gausybės versijų? Kaip prisipažinti, kad byloje nesukaupta pakankamai duomenų net tai vienintelei plačiai paskleistai versijai apie Rygos OMON? Kaip paaiškinti, kad yra kur kas rimtesnės versijos, turinčios daug daugiau pagrindo nei hipotezės apie Rygos ar net Vilniaus OMONą? Tokia padėtis tapo neįmanoma. O principingai drąsiam prisipažinimui ir pripažinimui pristigo narsos. O kaip jos nestigs, jei ant svarstyklių lėkštės padėta ne kurio nors vieno asmeninė gerovė: užtikrinta, solidi alga, socialinės garantijos, kreditai, butai, valstybės ordinai bei žemės sklypai ir pagaliau nemenkos pensijos? Tai lyg ir įpareigojo. Bet kaip pasiteisinti? Tai tapo našta, kuria nusikratyti reikėjo kuo skubiau. Todėl po 2003 metų I. Gorbanio iš Rygos DELTA-2 paleidimo skandalo teko skubiai ieškoti išeities. Iki penkiolikos metų senaties termino pabaigos buvo likę vos treji metai, todėl žengtas penktasis žingsnis. Iš paskutiniųjų stengtasi pritraukti esamus duomenis ir faktus prie kito, ilgai pūsto vienintelio Rygos OMONo versijos atsarginio varianto. Tai padarė Rygos OMON grupė DELTA-1. I. Gorbanį iš DELTA-2 paleidome į laisvę visiškai pagrįstai ir teisingai. Kadangi nelabai kas tiki ar tikėjo, tai imtasi skubėt atrinkti tokiai versijai tinkamą medžiagą ir žmogų. Matyt, visiškai neatsitiktinai prokuroras Rolandas Stankevičius, guosdamasis savaitraščiui Atgimimas (2003 06 2026, Nr. 24), prasitarė, jog kilęs ažiotažas dėl I. Gorbanio suėmimo privertė prokuratūrą gerokai pakoreguoti net bylos tyrimo planus, pakeisti tyrimo eigą. Aiškiau, regis, nebepasakysi? Turėjo būti surastas koks nors žmogus ir paaukotas beveik du dešimtmečius miegojusių politikų ir jų teisės patarėjų reikalaujamam teisingumo teismui. Tuo, kad visa tai pavyks įvilkti į lietuviškojo proceso rūbą, nebuvo abejojama. Ir nevertėjo, nes panašiems klausimams spręsti nuolankiai klusnių patarnautojų Lietuvoje niekada nestigo. Kai sprendimas jau priimtas, beliko jį įgyvendinti. Taip toli nukeliavus sustoti nebuvo galima. Todėl žengiamas dar vienas šeštasis žingsnis įsivaizduojamo išsigelbėjimo link. O kaipgi ne, jei byloje buvę duomenys apie porą eilinių DELTA milicininkų. Tačiau vieno jų liesti kategoriškai negalima. Palietus gali paaiškėti, kad aną iš DELTA-2 paleidome skubotai ir visai be reikalo. Tada tikrai nepaglostys nei politikai, nei žiniasklaida, nei visuomenė. Užtat pasitaikė kitas. Irgi eilinis iš Rygos OMON. Iš DELTA-1. Net keista, kodėl nepabūgęs ir pasilikęs gyventi gimtojoje Latvijoje? Tačiau teisingumo troškimu degančiai Lietuvai šis faktas nepasirodė svarbus ar vertas dėmesio. Daug svarbiau pasirodė tai, kad jis buvo lengviausiai pasiekiamas Lietuvos prokurorams. O kad eilinis, tai net geriau. Tai lyg savotiška garantija, kad nekils nereikalingų teisinių ir politinių komplikacijų. Beliko susitarti su Latvija, kad ši nesureikšmintų europinės liudytojų apsaugos programos. Pavyko. Liudytojų apsaugos programa paaukota sėkmingai. Visuomenės nuomonė parengta. Šiek tiek štrichų žiniasklaidai prokurorų pranešimuose bei spaudos konferencijose, ir Latvijos Respublikos piliečio Konstantino Michailovo, turėjusio Nikulino pavardę, procesas Lietuvoje pajudėjo iš vietos. Temidės siaubui ir gėdai, pajudėjo net ir po septynerių metų nuo tos dienos, kai pasibaigė visi senaties terminai ir išnyko pagrindas pačiam procesui Medininkų byloje. Pajudėjo nepaisant tų pačių prokurorų tekimu teisme patvirtinto K. Michailovo alibi fakto. Štai toks dabar Lietuvoje teisingumas, balansuojantis ties prarajos kraštu. O gal tai tik į naudą? Tegul žino visokie niekadėjai, kad Lietuvoje joks įstatymas jų niekada neišgelbės. Vietoje epilogo. Atrodė, jog Lietuvos žmonių, o svarbiausia žuvusiųjų artimųjų lūkesčiai ir viltys pagaliau bus patenkintos, o teisingumas netrukus triumfuos. Juk, pasak viską žinančiųjų, byla turėjo pasiekti teismą dar 2008-ųjų balandžio mėnesį, tačiau užtruko pusantrų metų. Visuomenė nekantriai laukė. Ko gero, daugeliui kilo klausimas: kodėl gi byla, kurioje, regis, viskas nuo seno aišku, papildomai pareikalavo šitiek laiko? Šių metų rugpjūčio 12-ą dieną tarsi perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo atsakymas. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu byloje išvardintuose įrodymų šaltiniuose daugiausiai yra faktiniai duomenys, įrodantys patį nusikaltimo faktą, o ne K. Michailovo dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Gal tai dar vienas ženklas mokesčių mokėtojams, kad artimiausiu metu vėl gali tekt susiveržti diržus ir gerokai pakratyti kišenes dėl beveik du dešimtmečius netirtos ir dėl to neištirtos Medininkų bylos bei kažkieno asmeninių ambicijų, o gal ramybės? Ar bus žengtas septintasis, lemiamas, žingsnis į netiesos ir melo prarają, parodys ateitis.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |