2010 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 65
(1850)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Partizaninės kovos veteranų išvyka į Aukštaitiją

Kazimieras Dobkevičius

Prie paminklo partizanams
Gelvonuose kariai veteranai
prisiminė ir savo kovų kelius

Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos (LVRKS) narys, Šaulių sąjungos narys Jurgis Strazdas inicijavo partizaninės kovos veteranų kelionę rezistencinės kovos vietovėmis po Aukštaitiją.

Gelvonų miestelis – pirmasis kelionės objektas. Ši vietovė minima XIV amžiaus kryžiuočių kelių aprašuose. 1897 metais Gelvonų dvaro savininkas grafas Plateris drauge su parapijiečiais vietoj medinės pastatė mūrinę bažnyčią. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, 1944 metais, Gelvonų apylinkėse atsirado partizanų junginiai, sudarę Didžiosios Kovos partizanų apygardą, kurią įkūrė ir jai vadovavo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Partizanai veikė Trakų, Kaišiadorių, Vilniaus apskrityse, o pats štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje. Gelvonų miestelyje Atgimimo metais buvo pastatytas vienas įspūdingiausių paminklų Lietuvos laisvės kovų didvyriams. Šiame paminkle surašytos kovotojų, ryšininkų ir rėmėjų pavardės (paminklo autorius skulptorius J. Jagėla, jis iškilmingai atidengtas 1998 metais). LVRKS narys dim. vyr. ltn. Teofilis Pilka papasakojo savo brolio (Gelvonų bažnyčios šventoriuje palaidotas ilgametis šios bažnyčios klebonas kanauninkas Jonas Pilka, 1917 – 2002) gyvenimo istoriją, o išvykos dalyviai iškilmingai pagerbė velionio atminimą sugiedodami „Viešpaties Angelą“ir pasimeldę už jo vėlę.


Kas yra Vyskupų Konferencija ir jos nariai?..  

Algirdas Patackas

Vyskupas Juozapas Matulaitis
ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Vietoj įvado

Visi prisimename įžymiąsias laidotuves. Reikia pasakyti, kad velionis Prezidentas buvo geras žmogus – o tai yra labai daug – ir todėl buvo nusipelnęs rimties ir susikaupimo. Tačiau apie palydėtuvėms į anapus deramą rimtį nebuvo ir kalbos. Į Lietuvą trumpam buvo sugrįžę Burbonai ir visa, kas su jais susiję, – revanšizmas, pompastika, melas ir savigyra. Siautėjo banalioji žiniasklaida, buvo išmušusi „verbalinių prostitučių“, visokių „istorinių klaidų“ autorių valanda. Įžūliu iššūkiu ir prieštara velioniui priskiriamu gebėjimu maldyti priešybes žvangėjo vėl ištraukti aprūdiję kardai ir raktiniai žodžiai – Sąjūdis, Katedra, LKP. Vėl išniro mutavę, sunkiai atpažįstamus pavidalus įgavę ateizmo demonai ir slibinai, naujai ataugusiomis galvomis ir į šlykštų kamuolį susivijusiomis naguotomis bei karpuotomis galūnėmis. Net ir per ketvirtines, sukakus maždaug mėnesiui nuo laidotuvių, kai, atrodo, jau buvo galima atvėsusiomis galvomis, ramiai peržvelgti praeitį, šitaip pagerbiant išeinantįjį, vėl buvo mušami būgnai, kaitinamos aistros – pasirodė apklausų statistika, iš kurių matėsi, kad Bažnyčios, o ypač jos galvų, reitingai yra kritę. Tikriausiai taip ir yra, ir dėkui Dievui – visada yra gerai, kai pelai atsiskiria nuo grūdų. Jei liaudžiai gaisrininkai patinka labiau už Bažnyčią, nieko baisaus. Kiekvienam savo – tautos akyse Bažnyčios autoritetas tik sutvirtėjo.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija