2010 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 65
(1850)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Jau ir kinai bijo nutautėti

Gintaras Visockas

Jeigu reikėtų įvardinti labiausiai sudominusią televizijos laidą, nedvejodamas įvardinčiau „National Geographic“ seriją, kurioje kalbėta apie Kinijos sunkumus. Ne apie ekonomines, demografines ar karines blogybes tąsyk kalbėta – svarstyta, ar kinų nacija nepraranda savo veido. Pasirodo, net ir didžioji Kinija šito bijo. Žinoma, kinai nebijo nutautėjimo, jiems negresia išnykimas. Bent jau šie procesai kinams nėra tokie aktualūs kaip, sakykim, mums, lietuviams, estams ar latviams.

Ir vis dėlto toje laidoje daug diskutuota su svetur, t. y. ne Kinijoje gyvenančiais kinais. Ypač jaunesnės kartos žmonėmis. Televizijos žurnalistai kamantinėjo Vakarų Europoje, Amerikoje ilgokai gyvenančius kinų jaunuolius ir merginas, kurie artimiausiu metu neketina grįžti į namus.

Kiek prisimenu, tiek televizijos, tiek laikraščių publikacijose nuolat teigiama, esą kinų stiprybė – sugebėjimas nesimaišyti su kitomis tautomis, jų uždarumas, ištikimybė savoms tradicijoms. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų girdėjo pasakojimų, jog net ilgai svetur gyvendami kinai nenutautėja, neištirpsta. Pasirodo, ši taisyklė turi išimčių. Laidos vedėjai atskleidė faktų, kaip užsienin išvykusiems kinams ilgainiui vis dėlto padaroma kultūrinė įtaka. Bėgant metams svetur gyvenantys kinai keičiasi ir pradeda stipriai skirtis nuo Kinijoje gyvenančiųjų. Emigravę kinai prisipažino pamėgę vakarietiškas diskotekas, vakarietišką gyvenimo ritmą, stilių. Kai kurie jaunesnės kartos kinai neslėpė, jog vakarietiškas gyvenimo būdas jiems tapo priimtinesnis. Ir buvo kalbama ne apie paviršutiniškus, o būtent giluminius procesus. Žurnalistai nekreipė dėmesio į tai, kuo – pagaliukais ar šaukštais – į Berlyną, Liuksemburgą ar Paryžių išvykę kinai valgo žuvį. Bandyta ieškoti nuostatų, kurios apibrėžia tautiškumą prarandančius ir tautiškumą puoselėjančius kinus.

Beje, minėtos laidos kūrėjai nebuvo linkę daryti plačių apibendrinimų. Jie neslėpė, jog toks tyrimas – tik nedidelis ir paviršutiniškas bandymas atidžiau pažvelgti į įvairialypę kinų emigraciją. Laidos autoriai neneigė, jog kiniškų tradicijų ištikimai besilaikančių yra žymiai daugiau nei tų, kurie linkę slėpti arba net atsisakyti savo kilmės. Kartu laidos rengėjai pripažino, jog globalizacijos procesai įtaką daro net tokiai gausiai tautai kaip kinai. Ir ta globalizacijos įtaka – nebūtinai teigiama. Žodžiu, laidos rengėjai tarsi ragino Kinijos valdžią bent jau domėtis, kokios nuotaikos tvyro emigravusiųjų širdyse ir protuose. 

Šiandien matytą laidą nejučiomis lyginu su lietuvių inteligentų, kurie nenori įžvelgti lietuvių tautai iškylančių pavojų, pasisakymais. Lyginu ir su inteligentų, kurie kiekviena proga šaiposi iš tautiškumo išsaugojimu besirūpinančių savo tautiečių, esą lietuviai tikrai neištirps, o jei ir ištirps, tai čia visai ne tragedija. Štai internetiniame portale delfi.lt  skaitau poeto Valdemaro Kukulo publikaciją „Kritikuoti savo valstybę ar ne?“ Taiklūs V. Kukulo pastebėjimai, jog tik silpna, sukiužusi valstybė nesileidžia kritikuojama vien todėl, kad ji silpna ir sukiužusi, o stipri valstybė išdidžiai leidžiasi kritikuojama vien todėl, kad ji stipri ir į kritiką jai paprasčiausiai nusispjaut. Teisingas ir poeto V. Kukulo pastebėjimas: „kuo labiau giniesi nuo kritikos, tuo labiau apgailėtinas“. Nei pridėsi, nei atimsi.

Tačiau V. Kukulas nebūtų V. Kukulas, jei savo straipsnyje neišvanotų euroskeptikų ir posovietinių imperinių intrigų demaskuotojų, nes jie, girdi, netiesiogiai išsiduoda, kokia šio pasaulio kontekste apgailėtina Lietuva jiems atrodo. Anot poeto, jie bijo visko: vos tik kas nors nusičiaudės, žiūrėk, mes jau ištirpsime, nutautėsime ir išsivažinėsime.

Ar teisus poetas V. Kukulas, šaipydamasis iš, jo žodžiais tariant, euroskeptikų ir posovietinių imperinių intrigų demaskuotojų? Manau, kad neteisus. Štai dar vienas pavyzdys, iliustruojantis, kad nutautėjimo ir išnykimo bijo net žymiai už lietuvius gausesnės tautos. Prisiminkime Rusijos žurnalisto Maksimo Ševčenkos pokalbius, skelbtus per radiją „Echo Moskvy“ ir televiziją RTVi. Tikrai nesu šio žurnalisto gerbėjas. Šio žurnalisto pažiūros retai kada būna palankios Rusijos kaimynams. M. Ševčenka – tai tas žurnalistas, kuris, kilus ir menkiausiam Rusijos – Gruzijos, Rusijos – Ukrainos ar Rusijos – Moldovos konfliktui, nepajėgia paslėpti šovinistinių nuostatų. Tokiais atvejais jo komentaruose neišgirsi pasvarstymų, galbūt čia esama ir rusų kaltės. M. Ševčenka dažniausiai kategoriškas: kalti visi, išskyrus rusus ir Rusiją.

Ir vis dėlto negaliu tvirtinti, jog neįdomūs M. Ševčenkos samprotavimai apie Rusijos ateitį. Paskutinėje RTVi laidoje šis žurnalistas aršiai kritikavo rusų demokratus bei liberalus, kurie nuolat tvirtina, esą Rusija galų gale turi tapti vakarietiška.

M. Ševčenka teigė, jog aklai perimdama vakarietiškumą Rusija tiesiog žlugs, ištirps. Jo manymu, Rusija turi likti rusiška. Ir čia negalimi jokie kompromisai. „Jei Rusija taps Vakarų dalimi, ji išnyks kaip Rusija ir suskils į kelias valstybes“, – tvirtino M. Ševčenka.

Liberalus pagrindas neva išplauna tikruosius Rusijos pamatus. Ir liberalai, ir demokratai galvoja tik apie pinigus – kaip brangiau parduoti Rusiją. Žvalgytuvės į Vakarus Rusijai nesuteiks laimės, ši kryptis atneš finansinę sėkmę tik siaurai grupei žmonių. Pasak žurnalisto M. Ševčenkos, visi, kurie remiasi liberalia, vakarietiška natūra, iš tikrųjų nekenčia Rusijos.

Čia vėl turiu padaryti keletą išlygų. Klausantis žurnalisto M. Ševčenkos komentaro apimdavo dvejopos mintys. Jam buvo pateiktas klausimas, kas geriau: mažytė, tvarkinga, demokratiška Rusija, panaši į Šveicariją, ar didelė, atominėmis bombomis ginkluota, bet netvarkinga Rusijos imperija. Į šį klausimą nebuvo pateiktas konkretus atsakymas. Žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, kad pats klausimas nėra teisingas. Jis pirmiausiai norėtų, jog Rusija neprarastų savo veido – rusiškumo. Jis piktinosi dėl to, kaip sparčiai nyksta rusų nacija – prasigeria, išmiršta, negimdo vaikų, nestudijuoja universitetuose. Šiuo konkrečiu atveju man labiausiai įdomūs buvo ne M.Ševčenkos svarstymai, kas yra tvarkinga ir netvarkinga imperija, o būtent jo samprotavimai apie prasigeriančią, išmirštančią, degraduojančią rusų naciją. Ginčydamasis su laidos vedėja jis kalbėjo apie itin prastą Rusijos demografinę padėtį. Rusų žurnalistas baiminosi dėl tempų, kuriais tirpsta rusų nacija. Ar dėl šio susirūpinimo M. Ševčenka vertas priekaištų?..

Prisipažinsiu, rusų žurnalistas M. Ševčenka man mielesnis už poetą V. Kukulą. M. Ševčenka turi tikslą – jis nori Rusiją matyti didelę ir galingą. Jis nori sukurti Rusiją, kurios prisibijotų visi kaimynai, įskaitant gruzinus, moldavus ir ukrainiečius. Ši M. Ševčenkos idėja, žinoma, labai primena šovinistų, imperialistų nuostatas. Be jokios abejonės, man, lietuviui, patrauklesnė tragiškai žuvusios Galinos Starovoitovos nuostata: „geriau maža Šveicarija, nei didelė imperija, iki dantų ginkluota atominėmis bombomis“. Tačiau šiuo atveju svarbiausia, kad M. Ševčenka turi tikslą. O kokį tikslą turi poetas V. Kukulas? Kokią Lietuvą nori matyti poetas V. Kukulas?

Jeigu jau kinai, rusai rūpinasi tautiškumo išsaugojimo reikalais, tai kodėl šito negalima daryti mums, lietuviams? Sakykim, filosofui Romualdui Ozolui?..

Negaliu nepacituoti kelių ištraukų iš filosofo R. Ozolo išleistos knygos „Supratimai. Parinktos 1956–2006 metų metafizinio dienoraščio mintys“. Įsiklausykime. „Tegul sako kas ką nori, o aš tvirtinu: lietuvių tauta dar neturi tikslo. Vienu momentu jis buvo atsiradęs: išsivaduot. O išsivadavus vėl prapuolė – išsiplovė. Turto troškulys, skurdžių psichikos valdovas, išplovė. Mes vėl vegetuojam plavinėdami dekadentiškose klejonėse.“ Ar ne tiesą sako Kovo 11-osios akto signataras R. Ozolas?

Toliau filosofas teigia: „Dešimtmetis praėjo, visi svajojom apie Lietuvos laisvę, o pasirodė – apie savo laisvę, dar baisiau – apie laisvę nuo Lietuvos! Štai baisusis mūsų amžiaus laisvos plėtros rezultatas, sutvirtinamas ir literatūros, kuri laisvę vaizduoja kaip kūno laisvę (R. Gavelis), pabėgimo laisvę (J. Ivanauskaitė) arba pasišaipymo laisvę (J. Erlickas).“  Taip, laisvę atgavome. Bet ar nesame panašūs į šuniuką, kurį atrišo nuo grandinės ir kuris nebežino, kur bėgti, todėl tik kvailai, beprasmiškai strakalioja į visas puses?

Kai šiandien drįstama kalbėti, esą lietuviams neaktuali išnykimo tema, prisiminkime, kaip mes sparčiai nutautėjome Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, kaip silpstame Lenkijoje, kaip nūnai netenkame savo tautiečių Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Ispanijoje. Filosofas R. Ozolas pabrėžia: „Lietuvai eiti kitų tautų absorbavimo keliu, atrodo, nelemta – ne toks jos būdas, ne tokia kultūra. Istorija parodė, kad sugebėjimo absorbuoti kitas tautas lietuviai neturi. Jie turėjo pernelyg daug tolerancijos – tiek daug, kad visada aukodavo savo kultūrą ir save, netgi tais atvejais, kai jokios alternatyvos nelikdavo. Matyt, reikia galvoti apie kitokį lietuvių buvimo „atvirame pasaulyje“ būdą – introvertiškam žmogaus ir tautos tipui tinkantį gyvenimo būdą. Dar svarbiau – bendruomeninį introvertų gyvenimo būdą.“

Tad kur ieškoti išganymo? Vakarų Europoje? Europos Sąjunga – ne išeitis. Jeigu kas nors nepasitiki kritinėmis filosofo R. Ozolo įžvalgomis apie ES, įsiklausykime į europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio kritiškas pastabas apie šiandieninę Europą. Atsiverskime paskutinįjį Vladimiro Laučiaus redaguojamo žurnalo „IQ“ numerį. Ten rasite tekstą „V. Landsbergis: ES yra paklydusi“. Tas interviu su prof. V. Landsbergiu – daugiau nei įdomus. Ne tik perskaitykime tą interviu, bet ir įsiklausykime, įsiminkime, susimąstykime. „Dabartinė Europos Sąjunga yra ne tik susipainiojusi ir pasiklydusi, bet net ir neieškanti „labiau pamatinio kelio savo būviui ir savo ateičiai“. Europa neturi lyderio. Lyderystė – tai pirmiausia idėjos. Reikalingas dvasinių dimensijų Europos sąjūdis“, – teigė V. Landsbergis. Politiko nuomone, dėl bendros ES energetikos politikos nebuvimo yra kaltas Europos silpnumas ir susivokimo stoka. „Laiko jau labai daug prarasta, o Rusijos politika – veiksminga: ir papirkdama, ir spausdama, ir kiršindama ji eina pirmyn“, – pažymėjo jis.

Ar galima nepritarti tokioms prof. V. Landsbergio išvadoms? O gal prof. V. Landsbergis yra neteisus Europą lygindamas su Rusija? „Europa panašėja į prastą, komunizmo sugadintą Rusiją, kuria kažkodėl žavisi. Pačios ES biurokratinis centralizmas ir idėjų stagnacija jau pernelyg dažnai primena buvusias sovietines blogybes. Tiesa, disidentai dar taip nepersekiojami, nors nepakantumo būna“. Tai – dar viena citata iš minėto interviu. Įsiklausymo verta citata.

Taigi kinai, susirūpinę savo tradicijų išsaugojimu, man suprantamesni už lietuvius, kurie nebijo nutautėjimo, kurie šaiposi iš lietuvybę išsaugoti norinčių savo tautiečių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija