Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Voratinkliai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje vis dar nesibaigia A. Brazausko garbinimo kampanija. Televizijos laidose ir bulvarinių laikraščių puslapiuose prisimenama, kaip „didysis vadas“ buvo pažemintas, kai karstas su jo palaikais nebuvo įleistas į Arkikatedrą. Ir vėl girdisi AMB giminių aimanos, komunistinės gvardijos veikėjų pagrūmojimai, kad dar bus išsiaiškinta, kas kaltas dėl bolševikų lyderio „pažeminimo“. Bet pažvelkime į Lietuvos naujausių laikų istoriją. Tai, kas vyko 1992–1996 metais (garsiosios „Luokės“, „Draugystės“ ir EBSW aferos) ir po 2000 metų (skandalingi „Alitos“, „Alytaus tekstilės“ privatizavimai, „Leo LT“ afera, prokremliško „Dujotekanos“ koncerno įsigalėjimas Lietuvoje), primena garsiąją „medvilnės bylą“. Ši 1983–1988 metais tirta byla sukrėtė tuometinę Sovietų Sąjungą. „Medvilnės byla“ pagarsėjo kaip viena didžiausių korupcijos bylų, į kurią buvo įsipainioję aukšto rango Maskvos kompartijos pareigūnai, generolai ir Uzbekijos valdančioji viršūnė. 1987 metų pradžioje buvo suimtas ir Brežnevo žentas, SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas generolas N. Čiurbanovas. Šis įtakingas generolas buvo nubaustas 12 metų įkalinimo bausme. Tačiau lietuviškieji čiurbanovai – korumpuoti aukšto rango valstybės pareigūnai – ir iškovojus valstybės nepriklausomybę klesti toliau. Ir visi jie įsigalėjo AMB laikais. Tad kodėl taip garbinamas bolševikų lyderis? Seimo narys Petras Luomanas teigia, kad Brazausko kultas nėra jau toks paprastas reiškinys. Tai – gilesnės analizės verta tema. Juk didžioji dabartinio socialdemokratų elito dalis yra stambiojo kapitalo atstovai, išsidaliję buvusį valstybės turtą, arba jų statytiniai. Jie nori išlaikyti savo įtaką ir dėl to pradėjo savo patriarcho garbinimo kampaniją, kuria mėginama susikrauti politinius dividendus. „Prisimename skandalingą „Draugystės“ privatizavimą ir kitas panašias istorijas. Kai kas teigia, kad A. Brazauskas labai nusipelnė Lietuvai dar sovietmečiu. Galiu pasakyti tiek: A. Brazauskas tuomet klestėjo, o tikrieji kovotojai už Lietuvos laisvę – A. Svarinskas, S. Tamkevičius, B. Gajauskas ir kiti jų bendražygiai buvo persekiojami bei uždaromi į kalėjimus“, – teigia P. Luomanas.

Kodėl komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra per pastaruosius dešimtmečius išlaikė savo įtaką šalyje? Pažvelkime į tokių procesų šaknis. Kadaise, 1990–1992 metais, dienraštyje „Lietuvos aide“ buvo publikuotas straipsnių ciklas „Voratinklis“, kuriame išsamiai nagrinėta sovietmečio Lietuvoje aktyviai veikusių KGB agentų veikla. Vėliau už šį ciklą „Lietuvos aido“ redaktoriui S. Stomai buvo atkeršyta – jis buvo persekiojamas, teisiamas ir įkalintas, o „Voratinklio“ personažai nebuvo paliesti. Netgi priešingai – kagėbistinis tinklas apraizgė visą Lietuvą. Užtenka paminėti kelių esamų valstybės pareigūnų pavardes – A. Stepučinskas, S. Jakštas, A. Valionis vis dar darbuojasi valstybės tarnyboje. O Kremliaus „kurmiai“ – įtakingi KGB veikėjai – dar 2006 metais pradėjo propagandinę kampaniją prieš V. Laučių, T. Dapkų, D. Kuolį, R. Grinevičiūtę-Janutienę, T. Čyvą ir kitus pažangius žurnalistus bei visuomenės veikėjus.

Lietuvoje įsivyravus tamsiųjų jėgų primestai „tvarkai“, šalyje išsikerojo mafijos tinklai. Mafijos grėsmė Lietuvoje yra viena didžiausių šalies problemų. Kai kas šią problemą neigia arba sumenkina, bet tiesa tokia – mūsų šalis yra skurdi ir korumpuota. O šiandien pasaulyje skurdžios yra valstybės, kuriose klesti mafijos tinklai. Lietuviškosios mafijos gretose kertinį vaidmenį užima KGB žmonės – buvę KGB kadriniai darbuotojai, rezervistai ir agentai. Greta šių kagėbistinių personažų –  „dolerių“, „gribų“ ir jų bendražygių – veikia aukšto rango korumpuoti politikai. Tipiški korumpuotų politikų gvardijos nariai yra garsiojo 3K projekto dalyviai ir su jais artimai susiję asmenys, tarp kurių dominuoja buvę LKP CK ir komjaunimo centrinio aparato pareigūnai. Korumpuoti provincijos politikai – vigeliai ir daugėlos – mezga korupcijos voratinklį.

Provincija kenčia nuo didžiulės bedarbystės – jau atsiranda ištisi rajonai, tarsi getai, kuriuose vyrauja skurdas, klesti alkoholizmas ir narkomanija. O provincijos karaliukai grobsto valstybės lėšas, atvirai girtauja, meluoja ir sukčiauja. Greta jų matome pralobusius provincijos oligarchus. Visi šie „šlipsai“, „japai“ ir į juos panašūs veikėjai iškilo naudodamiesi korupciniais ryšiais, dalis jų yra KGB agentai ar rezervistai, buvę kompartijos veikėjai arba tokių veikėjų giminaičiai. Iš komunistinės nomenklatūros kilę garsieji oligarchai R. Stonys, P. Vojeika, M. Gusiatinas ir jų kolegos veikia kartu su korumpuotais politikais ir įtakingais kriminaliniais baronais, sudarinėja tamsius sandėrius, palaiko ryšius su Rusijos šešėlinių klanų vadeivomis. Pastarieji keli metai – tikras rojus kriminaliniam elementui. Klesti kontrabanda, kyla prekybos narkotikais apyvarta, atsiranda galimybės pusvelčiui perimti kai kurias įmones. Per du dešimtmečius mūsų krašte įsitvirtinę kriminaliniai baronai – „satai“, „matai“, „gipsai“, „fantomai“, „raikinai“ ir panašūs veikėjai jaučiasi nebaudžiami, nes turi patikimus „stogus“ – korumpuotus prokurorus ir artimais giminystės bei finansiniais ryšiais susijusius įtakingus politikus. Kriminaliniai baronai negaili pinigų – kai kuriose partijų „juodosioms kasoms“ ir tarsi išsiperka sau šešėlinės veiklos mandatus.

Šiandieninės Lietuvos problemų šaknys – bulvarinė „akropolių kultūra“. Juk akivaizdžiai norima, kad žmonės būtų tamsūs, neišsilavinę, nupilietinti. Oligarchams reikia, kad tauta būtų nuskurdusi. 1933 metais Nikolajus Berdiajevas rašė, kad tada, kai valstybėje didelę dalį žmonių sudaro tamsūs ir nuskurdę žmonės, atsiranda ideali terpė tironų ir išnaudotojų įsigalėjimui. Vienas žymiausių XX amžiaus katalikų filosofų Romano Gvardinis teigė: „Valstybės turi sudaryti sąlygas socialiniam stabilumui užtikrinti, mokslui ir kūrybai vystyti. Tik tokiu atveju padėtis valstybėje yra stabili, o jei to nėra, prasideda vertybinis nuosmukis ir visuomenės erozija“. Deja, mūsų krašte socialinė nelygybė tik gilėja, o mokslo ir kūrybos vystymui skiriamas vis mažesnis dėmesys.

Kas sudaro prielaidas įsigalėti tokiems pragaištingiems procesams? Lietuvos politikos olimpe didelę įtaką turi politiniai vertelgos, ne tik atitolę nuo krikščioniškų vertybių, bet nesilaikantys bendražmogiško garbės kodekso, skandinantys mūsų kraštą melo ir cinizmo liūne. Tokiems vertelgoms – korumpuotiems, parsidavusiems politikams talkina bulvarinė žiniasklaida ir „žymieji“ laisvosios rinkos ekspertai. Šie ekspertai dažnai skleidžia melagingus pareiškimus, klastingus paskvilius, dažnai nieko bendro neturinčius su tiesa. Štai Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas V. Žukauskas pareiškė, kad minimali alga Lietuvoje nėra maža. Kyla klausimas, kam, kokiems žmonėms minimali alga, siekianti 670 litų (vos 200 eurų), yra pragyvenimui pakankama suma? Pragyventi už tokią sumą gali nebent miško trobelėje gyvenantis vienišas stiprios sveikatos žmogus, neturintis vaikų, kuriam nereikia nei dujų, nei vandentiekio, kuriam vanduo ir apšildymas beveik nieko nekainuoja.

Tam, kad Lietuvoje būtų sutraukytas korupcijos voratinklis ir prasidėtų nauja garbingos politikos era, reikia tvirtos rankos, reikia griežtai susidoroti su nusikaltėliais – o pirmiausia su korumpuotais politikais ir oligarchais. Tik tada pakilsime iš korupcijos ir nuosmukio liūno.

© 2010 „XXI amžius“