Partizaninės kovos veteranų išvyka į Aukštaitiją
Kazimieras Dobkevičius
|
Prie paminklo partizanams
Gelvonuose kariai veteranai
prisiminė ir savo kovų kelius
|
|
Antazavės miestelio centre stovintys
koplytstulpiai mena krašto partizanų aukas
|
|
Kurklių kapinėse palaidoti žiauriai
nužudyti jaunieji Lietuvos patriotai
|
|
Pabaisko mūšį mena kuklus
paminklas miestelio aikštėje
|
Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos (LVRKS) narys, Šaulių sąjungos narys Jurgis Strazdas inicijavo partizaninės kovos veteranų kelionę rezistencinės kovos vietovėmis po Aukštaitiją.
Gelvonų miestelis pirmasis kelionės objektas. Ši
vietovė minima XIV amžiaus kryžiuočių kelių aprašuose. 1897 metais
Gelvonų dvaro savininkas grafas Plateris drauge su parapijiečiais
vietoj medinės pastatė mūrinę bažnyčią. Tuoj po Antrojo pasaulinio
karo, 1944 metais, Gelvonų apylinkėse atsirado partizanų junginiai,
sudarę Didžiosios Kovos partizanų apygardą, kurią įkūrė ir jai vadovavo
Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Partizanai veikė Trakų, Kaišiadorių,
Vilniaus apskrityse, o pats štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje.
Gelvonų miestelyje Atgimimo metais buvo pastatytas vienas įspūdingiausių
paminklų Lietuvos laisvės kovų didvyriams. Šiame paminkle surašytos
kovotojų, ryšininkų ir rėmėjų pavardės (paminklo autorius skulptorius
J. Jagėla, jis iškilmingai atidengtas 1998 metais). LVRKS narys
dim. vyr. ltn. Teofilis Pilka papasakojo savo brolio (Gelvonų bažnyčios
šventoriuje palaidotas ilgametis šios bažnyčios klebonas kanauninkas
Jonas Pilka, 1917 2002) gyvenimo istoriją, o išvykos dalyviai
iškilmingai pagerbė velionio atminimą sugiedodami Viešpaties Angeląir
pasimeldę už jo vėlę.
Toliau buvo Pabaisko miestelis. Jis yra dešiniajame
Žirnajos upės (kairysis Šventosios intakas, 20,8 km ilgio) 9 km
į pietus nuo Ukmergės. Prie Pabaisko Žirnajų ežero 1435 m. rugsėjo
1 dieną įvyko lemiamos kautynės tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio
dėl Lietuvos sosto. Žygimantas, Vytauto brolis, savo pusėje turėjo
apie 30 000 karių, kuriuos sudarė lietuvių, lenkų, totorių pulkai.
Švitrigailos pusėje irgi buvę maždaug tiek pat: jo kariuomenė susidėjo
iš lietuvių, totorių, kalavijuočių pulkų su magistru Keskorfu. Abi
kariuomenės susitiko Žirnajų ežero apylinkėse ir niekaip negalėjo
stoti į mūšį, nes trukdė pelkėtas Žirnajos upelis. Taip jos viena
prieš kitą išstovėjo dvi dienas. Švitrigaila nutarė atsitraukti
prie Ukmergės. Užvirė kautynės prie Žirnajų ežero krantų, paskui
jos vyko prie Žirnajos upelio, pagaliau dabartinėje Pabaisko vietoje
ir prie Šventosios upės. Švitrigaila pralaimėjo jis vos spėjo
pabėgti į Polocką. Magistras krito, kariuomenė buvo išsklaidyta
po miškus ir pelkes. Dar keletą savaičių Žygimanto vyrai juos gaudė.
Šios kautynės yra lyginamos su Žalgirio mūšiu. Šiai pergalei atminti
Žygimantas pasižadėjo mūšio vietoj pastatyti bažnyčią, kuri buvo
pastatyta 1436 metais. Prieš keletą metų Pabaisko aikštėje iškilo
kuklus paminklas, primenantis šio mūšio istorinę reikšmę.
Nedidukas Jogvilų kaimas įsikūręs netoli Ukmergės.
Čia ir apylinkėse vyko kovos su sovietiniais okupantais. Partizanas
Vytautas Strazdas-Bebras, gimęs 1928 metais, buvo Ukmergės mokytojų
seminarijos studentas. 1945 m. dirbo Prauslių, Giedraičių pradinių
mokyklų mokytoju, padėjo partizanams, būdamas Plieno būrio slapuku
ir ryšininku. 1947 m. įstojo į būrį. Kalbama, kad dirbdamas mokytoju,
visada vaikščiojo su ginklu, nes suprato, jog kiekvieną minutę gali
susidurti su saugumiečiais. Tapo Didžiosios Kovos apygardos rinktinės
štabo sekretoriumi, būrio, kuopos vadu. Dalyvavo daugelyje mūšių,
buvo labai drąsus. Turėjo keletą slėptuvių Juodausių, Juodkiškių,
Jogvilų apylinkėse, Dauburėlių, Šakelės upelių šlaituose. Žuvo 1949
m. lapkričio 28 dieną Jogvilų kaime kartu su Jonu Grybausku-Paukšteliu.
Mūšyje Paukšteliui buvo peršautos kojos. Vytautas bandė išnešti
draugą iš kovos lauko, bet apšvietus lauką abu buvo pastebėti ir
žuvo. Šią liūdną istoriją partizanų žūties vietoje papasakojo žuvusiojo
brolis J. Strazdas. Tad ir Jogvilų kaime suspindo atminimo žvakelės
ir gulė gėlių žiedai narsių kovotojų žūties vietoje, sklido nuoširdūs
maldos žodžiai.
Iš Jogvilų kaimo keliavome Kurklių miestelio link,
kuris išsidėstęs prie Virintos upės, 27 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės.
Kurklių praeitis labai sena. Jau XIII amžiuje šioje vietovėje gyventa
mūsų protėvių. Tų laikų istoriniuose šaltiniuose ji buvo vadinama
Kurklių žeme. 1863 metų sukilimas palietė ir Kurklius. Vietos
dvarininkai rėmė sukilėlius ir patys aktyviai dalyvavo. Prie Kurklių
sukilėliai kovėsi su rusų kazokais, kurių keturis paėmė į nelaisvę.
Sukilimui nepasisekus kai kurie gyventojai buvo ištremti į Sibirą,
o jų vieton atgabenti rusų kolonistai. Tautinis lietuvių atgimimas
Kurkliuose vyko XX a. pradžioje. 1905 metais judėjimas plito ir
Kurklių apylinkėse, be kitų, čia veikė ir knygnešys Kipras Bielinis.
Mitingo, vykusio Kurkliuose metu, jis buvo rusų suimtas, vėliau
vietos gyventojų išlaisvintas. 1909 metais čia surengtas pirmasis
vakaras lietuviškai. Atsirado choras, žmonės ėmė skaityti lietuviškus
laikraščius. 1919 metais Kurklių apylinkėse vyko smarkios lietuvių
kovos su bolševikais, o 1920-aisiais ir su lenkų legionieriais.
Tų kovų dalyviai lietuviai apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais.
Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai Kurklių jaunimas masiškai traukė į partizanų gretas, tačiau jų dislokacijos vietą nurodė išdavikai. Neturėję patyrimo jaunieji kovotojai buvo staiga užklupti ir žiauriai nužudyti. Kurklių kapinėse prie memorialinio paminklo kariai veteranai uždegė žvakeles, pagerbė žuvusiųjų atminimą.
Vienos įsimintiniausių partizanų kautynių įvyko 1944 m. gruodžio
26 dieną Zarasų rajone Antazavės šile. Mūšiui vadovavo leitenantas
Mykolas Kazanas-Mutka, Lietuvos kariuomenės kapitono sūnus. Antazavės
partizanų būryje buvo 80120 partizanų. Prieš Kūčias pas ryšininką
A. Šukį atėjo keletas partizanų atsisveikinti. Tą pačią naktį iš
Škugų miško (prie Avilio ežero) traukėsi partizanai. Vainiūnų kaime
jie susidūrė su stribais. Įvyko susišaudymas. Tokiu būdu sužinota,
kur susitelkę partizanai. Šilo mūšyje dalyvavo Rokiškio, Utenos
ir Zarasų partizanai. Mūšis prasidėjo Kalėdų rytą. Kalėdų antrą
dieną iki vakaro vyko įnirtingos kautynės. Susišaudymas tęsėsi iki
ryto. Daug žuvo sovietinių kareivių, o iš partizanų tik vienas.
Vadas M. Kazanas buvo sužeistas į petį. Partizanai buvo apsupti
dviem žiedais, aplink pelkynai, tačiau vienas miškininkas visus
partizanus (beveik 80 žmonių) sugebėjo čekistų pašonėje pro aukštą
skardį, šernų taku nepastebimai išvesti iš apsupties žiedo. Vėliau
partizanai traukėsi Latvijos link, į Žaliąją girią. Taip stebuklingai
kovotojai išvengė didelių aukų, pasakojo ekskursijos vadovas
J. Strazdas.
Antazavės miestelyje prie paminklo partizanams Čikagos laikraščio Draugas bendradarbis Povilas Juodvalkis papasakojo, kad čia prie paminklo buvusi kūdra, į kurią buvo paslapčia sumetami partizanų kūnai. Atgimimo metais jų surasta apie penkiolika. Kitų niekas neieškojo, o būta dar tiek, kiek surasta. Keista, kad dabar kūdra užpilta žemėmis ir nėra jokio žymens, stebėjosi svečias P. Juodvalkis, kasmet atvykstantis viešnagėn į Lietuvą ir fiksuojantis svarbiausius renginius.
Autoriaus nuotraukos
© 2010 XXI amžius
|