2010 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 65
(1850)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Partizaninės kovos veteranų išvyka į Aukštaitiją

Kazimieras Dobkevičius

Prie paminklo partizanams
Gelvonuose kariai veteranai
prisiminė ir savo kovų kelius

Antazavės miestelio centre stovintys
koplytstulpiai mena krašto partizanų aukas

Kurklių kapinėse palaidoti žiauriai
nužudyti jaunieji Lietuvos patriotai

Pabaisko mūšį mena kuklus
paminklas miestelio aikštėje

Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos (LVRKS) narys, Šaulių sąjungos narys Jurgis Strazdas inicijavo partizaninės kovos veteranų kelionę rezistencinės kovos vietovėmis po Aukštaitiją.

Gelvonų miestelis – pirmasis kelionės objektas. Ši vietovė minima XIV amžiaus kryžiuočių kelių aprašuose. 1897 metais Gelvonų dvaro savininkas grafas Plateris drauge su parapijiečiais vietoj medinės pastatė mūrinę bažnyčią. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, 1944 metais, Gelvonų apylinkėse atsirado partizanų junginiai, sudarę Didžiosios Kovos partizanų apygardą, kurią įkūrė ir jai vadovavo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Partizanai veikė Trakų, Kaišiadorių, Vilniaus apskrityse, o pats štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje. Gelvonų miestelyje Atgimimo metais buvo pastatytas vienas įspūdingiausių paminklų Lietuvos laisvės kovų didvyriams. Šiame paminkle surašytos kovotojų, ryšininkų ir rėmėjų pavardės (paminklo autorius skulptorius J. Jagėla, jis iškilmingai atidengtas 1998 metais). LVRKS narys dim. vyr. ltn. Teofilis Pilka papasakojo savo brolio (Gelvonų bažnyčios šventoriuje palaidotas ilgametis šios bažnyčios klebonas kanauninkas Jonas Pilka, 1917 – 2002) gyvenimo istoriją, o išvykos dalyviai iškilmingai pagerbė velionio atminimą sugiedodami „Viešpaties Angelą“ir pasimeldę už jo vėlę.

Toliau buvo  Pabaisko miestelis. Jis yra dešiniajame Žirnajos upės (kairysis Šventosios intakas, 20,8 km ilgio) 9 km į pietus nuo Ukmergės. Prie Pabaisko Žirnajų ežero 1435 m. rugsėjo  1 dieną įvyko lemiamos kautynės tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio dėl Lietuvos sosto. Žygimantas, Vytauto brolis, savo pusėje turėjo apie 30 000 karių, kuriuos sudarė lietuvių, lenkų, totorių pulkai. Švitrigailos pusėje irgi buvę maždaug tiek pat: jo kariuomenė susidėjo iš lietuvių, totorių, kalavijuočių pulkų su magistru Keskorfu. Abi kariuomenės susitiko Žirnajų ežero apylinkėse ir niekaip negalėjo stoti į mūšį, nes trukdė pelkėtas Žirnajos upelis. Taip jos viena prieš kitą išstovėjo dvi dienas. Švitrigaila nutarė atsitraukti prie Ukmergės. Užvirė kautynės prie Žirnajų ežero krantų, paskui jos vyko prie Žirnajos upelio, pagaliau dabartinėje Pabaisko vietoje ir prie Šventosios upės. Švitrigaila pralaimėjo – jis vos spėjo pabėgti į Polocką. Magistras krito, kariuomenė buvo išsklaidyta po miškus ir pelkes. Dar keletą savaičių Žygimanto vyrai juos gaudė. Šios kautynės yra lyginamos su Žalgirio mūšiu. Šiai pergalei atminti Žygimantas pasižadėjo mūšio vietoj pastatyti bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1436 metais. Prieš keletą metų Pabaisko aikštėje iškilo kuklus paminklas, primenantis šio mūšio istorinę reikšmę.

Nedidukas  Jogvilų kaimas įsikūręs netoli Ukmergės. Čia ir apylinkėse vyko kovos su sovietiniais okupantais. Partizanas Vytautas Strazdas-Bebras, gimęs 1928 metais, buvo Ukmergės mokytojų seminarijos studentas. 1945 m. dirbo Prauslių, Giedraičių pradinių mokyklų mokytoju, padėjo partizanams, būdamas Plieno būrio slapuku ir ryšininku. 1947 m. įstojo į būrį. Kalbama, kad dirbdamas mokytoju, visada vaikščiojo su ginklu, nes suprato, jog kiekvieną minutę gali susidurti su saugumiečiais. Tapo Didžiosios Kovos apygardos rinktinės štabo sekretoriumi, būrio, kuopos vadu. Dalyvavo daugelyje mūšių, buvo labai drąsus. Turėjo keletą slėptuvių Juodausių, Juodkiškių, Jogvilų apylinkėse, Dauburėlių, Šakelės upelių šlaituose. Žuvo 1949 m. lapkričio 28 dieną Jogvilų kaime kartu su Jonu Grybausku-Paukšteliu. Mūšyje Paukšteliui buvo peršautos kojos. Vytautas bandė išnešti draugą iš kovos lauko, bet apšvietus lauką abu buvo pastebėti ir žuvo. Šią liūdną istoriją partizanų žūties vietoje papasakojo žuvusiojo brolis J. Strazdas.  Tad ir Jogvilų kaime suspindo atminimo žvakelės ir gulė gėlių žiedai narsių kovotojų žūties vietoje, sklido nuoširdūs maldos žodžiai.

 Iš Jogvilų kaimo keliavome Kurklių miestelio link, kuris išsidėstęs prie Virintos upės, 27 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės. Kurklių praeitis labai sena. Jau XIII amžiuje šioje vietovėje gyventa mūsų protėvių. Tų laikų istoriniuose šaltiniuose ji buvo vadinama „Kurklių žeme“. 1863 metų sukilimas palietė ir Kurklius. Vietos dvarininkai rėmė sukilėlius ir patys aktyviai dalyvavo. Prie Kurklių sukilėliai kovėsi su rusų kazokais, kurių keturis paėmė į nelaisvę. Sukilimui nepasisekus kai kurie gyventojai buvo ištremti į Sibirą, o jų vieton atgabenti rusų kolonistai. Tautinis lietuvių atgimimas Kurkliuose vyko XX a. pradžioje. 1905 metais judėjimas plito ir Kurklių apylinkėse, be kitų, čia veikė ir knygnešys Kipras Bielinis. Mitingo, vykusio Kurkliuose metu, jis buvo rusų suimtas, vėliau vietos gyventojų išlaisvintas. 1909 metais čia surengtas pirmasis vakaras lietuviškai. Atsirado choras, žmonės ėmė skaityti lietuviškus laikraščius. 1919 metais Kurklių apylinkėse vyko smarkios lietuvių kovos su bolševikais, o 1920-aisiais – ir su lenkų legionieriais. Tų kovų dalyviai lietuviai apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais.

Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai Kurklių jaunimas masiškai traukė į partizanų gretas, tačiau jų dislokacijos vietą nurodė išdavikai. Neturėję patyrimo jaunieji kovotojai buvo staiga užklupti ir žiauriai nužudyti. Kurklių kapinėse prie memorialinio paminklo kariai veteranai uždegė žvakeles, pagerbė žuvusiųjų atminimą.

Vienos įsimintiniausių partizanų kautynių įvyko 1944 m. gruodžio 26 dieną Zarasų rajone Antazavės šile. Mūšiui vadovavo leitenantas Mykolas Kazanas-Mutka, Lietuvos kariuomenės kapitono sūnus. „Antazavės partizanų būryje buvo 80–120 partizanų. Prieš Kūčias pas ryšininką A. Šukį  atėjo keletas partizanų atsisveikinti. Tą pačią naktį iš Škugų miško (prie Avilio ežero) traukėsi partizanai. Vainiūnų kaime jie susidūrė su stribais. Įvyko susišaudymas. Tokiu būdu sužinota, kur susitelkę partizanai. Šilo mūšyje dalyvavo Rokiškio, Utenos ir Zarasų partizanai. Mūšis prasidėjo Kalėdų rytą. Kalėdų antrą dieną iki vakaro vyko įnirtingos kautynės. Susišaudymas tęsėsi iki ryto. Daug žuvo sovietinių kareivių, o iš partizanų tik vienas. Vadas M. Kazanas buvo sužeistas į petį. Partizanai buvo apsupti dviem žiedais, aplink pelkynai, tačiau vienas miškininkas visus partizanus (beveik 80 žmonių) sugebėjo čekistų pašonėje pro aukštą skardį, šernų taku nepastebimai išvesti iš apsupties žiedo. Vėliau partizanai traukėsi Latvijos link, į Žaliąją girią. Taip stebuklingai kovotojai išvengė didelių aukų“, – pasakojo ekskursijos vadovas J. Strazdas.

Antazavės miestelyje prie paminklo partizanams Čikagos laikraščio „Draugas“ bendradarbis Povilas Juodvalkis papasakojo, kad čia prie paminklo buvusi kūdra, į kurią buvo paslapčia sumetami partizanų kūnai. Atgimimo metais jų surasta apie penkiolika. Kitų niekas neieškojo, o būta dar tiek, kiek surasta. „Keista, kad dabar kūdra užpilta žemėmis ir nėra jokio žymens“, – stebėjosi svečias P. Juodvalkis, kasmet atvykstantis viešnagėn į Lietuvą ir fiksuojantis svarbiausius renginius.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija