Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kas yra Vyskupų Konferencija ir jos nariai?..  

Algirdas Patackas

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Iš kairės kunigai: Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas

Vyskupas Juozapas Matulaitis ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ

Vyskupas Jonas Kauneckas

Vyskupas Eugenijus Bartulis

Vyskupas Rimantas Norvila

Vyskupas Jonas Boruta, SJ

Vyskupas Jonas Ivanauskas

Vyskupas Arūnas Poniškaitis

Vyskupas Gintaras Grušas

Vietoj įvado

Visi prisimename įžymiąsias laidotuves. Reikia pasakyti, kad velionis Prezidentas buvo geras žmogus – o tai yra labai daug – ir todėl buvo nusipelnęs rimties ir susikaupimo. Tačiau apie palydėtuvėms į anapus deramą rimtį nebuvo ir kalbos. Į Lietuvą trumpam buvo sugrįžę Burbonai ir visa, kas su jais susiję, – revanšizmas, pompastika, melas ir savigyra. Siautėjo banalioji žiniasklaida, buvo išmušusi „verbalinių prostitučių“, visokių „istorinių klaidų“ autorių valanda. Įžūliu iššūkiu ir prieštara velioniui priskiriamu gebėjimu maldyti priešybes žvangėjo vėl ištraukti aprūdiję kardai ir raktiniai žodžiai – Sąjūdis, Katedra, LKP. Vėl išniro mutavę, sunkiai atpažįstamus pavidalus įgavę ateizmo demonai ir slibinai, naujai ataugusiomis galvomis ir į šlykštų kamuolį susivijusiomis naguotomis bei karpuotomis galūnėmis. Net ir per ketvirtines, sukakus maždaug mėnesiui nuo laidotuvių, kai, atrodo, jau buvo galima atvėsusiomis galvomis, ramiai peržvelgti praeitį, šitaip pagerbiant išeinantįjį, vėl buvo mušami būgnai, kaitinamos aistros – pasirodė apklausų statistika, iš kurių matėsi, kad Bažnyčios, o ypač jos galvų, reitingai yra kritę. Tikriausiai taip ir yra, ir dėkui Dievui – visada yra gerai, kai pelai atsiskiria nuo grūdų. Jei liaudžiai gaisrininkai patinka labiau už Bažnyčią, nieko baisaus. Kiekvienam savo – tautos akyse Bažnyčios autoritetas tik sutvirtėjo.

* * *

Atrodo, kad pribrendo būtinybė priminti tikintiesiems, o ypač tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nesuranda vietos tikinčiųjų bendruomenėje, kas yra ta dažnai linksniuojama Lietuvos Vyskupų Konferencija, mūsų bažnytinė vyriausybė. Be abejo, tai bus subjektyvūs eilinio bendruomenės nario svarstymai, kuriuose gali pasitaikyti netikslumų ar kitokių kliaudų. Pradėti norėtųsi nuo padėkos LK Bažnyčios hierarchams, turėjusiems spręsti nelengvą dilemą, lydinčią KB dar nuo imperatoriaus Konstantino laikų – Dievui ar Cezariui. Nors netrūko riktų, tačiau iš esmės eilinis ir, be abejo, ne paskutinis bandymas buvo išlaikytas, todėl galime didžiuotis, kad turime tikrą Bažnyčią ir jos vertus ganytojus – įsivaizduokime, kaip būtų elgęsi jų vietoje Maskvos batiuškos.

Lietuvos KB situacija yra unikali, ir ją būtina apmąstyti. Turime kaip reta stiprią ir vieningą, aukštos prabos, pogrindžio kovose užgrūdintą Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybę, kokios turbūt per visą Lietuvos istoriją niekada neturėjome, ir kaip kontrastu jai – pasimetusią, praskydusią, gal labiau nei sovietmečiu ateizuotą tikinčiųjų bendruomenę su visomis pseudokatalikybės ydomis bei perversijomis. Tačiau iš visos šitos sumaišties geros valios dėka galima turėti naudos – nusipiešti tikrą, nepagražintą ir nepablogintą dabartinės Lietuvos visuomenės portretą. Atlikime nemalonią procedūrą – panagrinėkime visą tą internetinių komentarų jovalynę, turbūt pakankamai tiksliai atspindinčią psichinę ir mentalinę kompiuterizuotos visuomenės dalies būklę.

Pagrindiniai priekaištai Bažnyčiai yra šie: a) Lietuvos KB yra kaltinama visomis tomis nuodėmėmis, kuriomis, anot spaudos, yra apnikta Vakarų Bažnyčia – pedofilija ir kitais iškrypimais, finansiniais nusikaltimais ir pan.; b) Bažnyčia, deklaruodama esanti atsiskyrusi nuo valstybės, naudojasi valstybės biudžetu.

Atsakymai galėtų būti tokie: a) kaltinti Lietuvos hierarchus vakarietiškomis nuodėmėmis yra piktavališkas šmeižtas, nes visi gerai žino, kad to nėra. O ir Vakarų žiniasklaidos atakos prieš Romos Katalikų Bažnyčią primena labiau „Rožės ir Kryžiaus“ adeptų klastas, nukreiptas prieš Šventąjį Sostą, kad būtų užterštas tas sacrum kvapsnis, kurį pasaulyje paskleidė Jonas Paulius II; b) Bažnyčia, nors ir gaudama paramą iš valstybės, yra ne turtingesnė nei anksčiau, nes savanoriškai, remdamasi evangelinėmis nuostatomis, yra apsiėmusi nešti žymią socialinių rūpesčių naštą. Tai „Caritas“ ir kitos labdaros, paramos bei panašios struktūros. Gal ne visi žino, kad padėtis yra tokia, jog be Bažnyčios pagalbos valstybė jau nebesugebėtų atlikti savo pareigų socialinėje rūpyboje. Tad Bažnyčia turi teisę į valstybės paramą, nors ir būdama atskirta nuo jos, nes tikintieji irgi mokesčių mokėtojai. Aišku, Bažnyčia šią funkciją atlieka geriau ir rūpestingiau už valstybę, nes vadovaujasi ne biurokratinėmis, o krikščioniškomis nuostatomis.

Tad kas gi ta Lietuvos Vyskupų Konferencija? Štai ką rašo oficialus LVK tinklalapis: Lietuvos Vyskupų Konferencija (LVK) yra lotyniškųjų apeigų Bažnyčios Lietuvos vyskupų sambūris, įsteigtas siekiant drauge nagrinėti, svarstyti bei spręsti kylančius pastoracinius uždavinius ir tinkamai derinti bažnytinę veiklą. Lietuvos Vyskupų Konferencijos nariais gali būti Lietuvos vyskupijų dieceziniai vyskupai ir jiems teisės požiūriu prilygstantys asmenys, vyskupijų administratoriai, vyskupai koadjutoriai, vyskupai augziliarai ir kiti tituliniai vyskupai, Lietuvos teritorijoje vykdantys ypatingas Apaštalų Sosto ar Lietuvos Vyskupų Konferencijos jiems pavestas užduotis. Lietuvos Vyskupų Konferencijai vadovauja trejų metų laikotarpiui plenariniame posėdyje renkamas Konferencijos pirmininkas. Šiuo metu LVK pirmininkas yra Sigitas TAMKEVIČIUS SJ, Kauno arkivyskupas metropolitas, o vicepirmininkas – kardinolas Audrys Juozas BAČKIS, Vilniaus arkivyskupas metropolitas. LVK nariai – Šiaulių vyskupas Eugenijus BARTULIS, Telšių vyskupas Jonas BORUTA SJ, Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS, Kaišiadorių vyskupas Juozapas MATULAITIS, Vilkaviškio vyskupas Rimantas NORVILA, Kauno vyskupas augziliaras Jonas IVANAUSKAS, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas PONIŠKAITIS, Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras GRUŠAS.

Tokios sudėties vadovybės tikriausiai neturi joks katalikiškas kraštas. Beveik pusė – pogrindžio kovotojai, disidentai, kovose už tikėjimą rizikavę ne tik laisve, bet dažnai ir gyvybe. LVK prototipas – tai sovietinių laikų „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“, įkurtas 1978 m. lapkričio 13 dieną. Nors tada formaliai egzistavo ir Vyskupų Konferencija, tačiau moraliniais vadovais buvo anas drąsių vyrų būrys, tarsi karių kuopa, nepabūgusi stoti prieš Sistemą.

Štai jie, anų laikų Lietuvos „pogrindžio vyriausybė“. Tai jų, o ne komunistinio CK klausė tikroji, tautõs Lietuva: TTGKK įkūrė kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis, prisijungė Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius. Vėliau jo sudėtis keitėsi – areštavus vieną ar kitą narį, į jo vietą stodavo kiti. Taip, pavyzdžiui, komiteto nariu tapo kunigas Jonas Boruta. Tokiu būdu dabartinėje LVK iš devynių jos narių trys – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupai Jonas Kauneckas ir Jonas Boruta yra buvę „pogrindžio vyriausybės“ nariais, disidentinėje veikloje aktyviai dalyvavo ir jaunas kunigas, dabar vyskupas Eugenijus Bartulis. Juozas Zdebskis žuvo ar buvo nužudytas, nebėra ir Vincento Vėlavičiaus.

Kita LVK narių „komanda“ yra amžiumi jaunesni, priklausantys jaunajai kartai – tai vyskupai Rimas Norvila, Jonas Ivanauskas, Gintaras Grušas ir pats jauniausias, neseniai įšventintas vyskupu Arūnas Poniškaitis. Jų skiriamasis bruožas – aukštas išsilavinimas, įgytas įvairiuose katalikiškojo pasaulio teologų ir intelektualų „gregorianumuose“. Dėl jauno amžiaus jiems beveik neteko patirti disidento dalios, tačiau jų stiprioji pusė – intelektas ir erudicija. Atskirai stovi kardinolas Audrys Juozas Bačkis bei vyskupas Juozapas Matulaitis – abu vyresnio amžiaus: vienas aukštas Vatikano dvasininkas, kitas iš prigimties pašauktas būti ganytoju, gerai pažįstantis Lietuvos kaimą.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ. Gimė 1938 metais, kunigu įšventintas 1962 metais. Dzūkas nuo Seirijų, iš giliai tikinčios kaimietės motinos gavęs gyvojo tikėjimo pradmenis. Toliau – Kauno kunigų seminarija, būtina seminaristui tarnyba sovietinėje kariuomenėje ir pirmieji susidūrimai su sovietine vikšrine technika žmonių sąmonei traiškyti.  1969 metais uždraudus eiti kunigo pareigas, dirba gamykloje ir melioracijoje.

Sovietinei ateistinei valdžiai pasikėsinus į vaikų sielas, kunigas Juozas Zdebskis, susirinkus būreliui jaunų kunigų idealistų, tarp jų buvo ir Sigitas, trenkia kumščiu į stalą: „Vyrai, reikia eiti į tiurmas...“ Ir išeina – vienas po kito, šitaip paskelbdami karą Sistemai: „jei neliks vaikų bažnyčiose, mes nereikalingi...“ Visa tai reikia aprašyti – koks gi karas be ginklų – taip gimsta „LKB kronika“, tikinčiųjų ginklas, kurios spausdinimo mašinėlės kalė kaip maži kulkosvaidžiai, atmušdami valdinio ateizmo atakas. Leidinį redaguoti ryžtasi jaunasis kunigėlis Sigitas. Pereina į pogrindį, ir taip vienuolika metų, kol suimamas ir nuteisiamas dešimčiai metų kalėti Mordovijos lageriuose – kad būtų efektingiau, suimamas per kunigo Alfonso Svarinsko teismą, tiesiog teismo salėje. Kronikos leidimą perima Jonas Boruta. Iki šiol istorikai, ir ne tik jie, laužo galvas – kaip pavyko po nuolatiniu KGB padidinamuoju stiklu šitiek metų leisti nekenčiamą pogrindžio leidinį, padedant tik kelioms vienuoliukėms. Juk tai buvo tolygu, kaip kūrenti laužą gaisrinės pakrūmėse. Net ir artimiausieji bei ištikimiausieji, prirašę po kelis Kronikos numerius ir žinoję viską apie pogrindį, kas yra Kronikos redaktorius sužinojo tik laimėjus Atgimimui, kai Kronika paskelbė atlikusi savo užduotį. 1990 metais, tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, Sigitas nepasimeta naujųjų laikų išbandymuose. Tvirta ranka išvalo priplėkusį, virusais užterštą seminarijos rūmą, o konsekruotas vyskupu, vėliau arkivyskupu – ir visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios šventorių. Valstietiškai paprastas, liaudiškai išmintingas, mokantis kasdieniais žodžiais išdėstyti tikėjimo tiesas, visada santūrus ir kuklus, bet mokantis pasakyti į akis nemalonius dalykus, jei to reikalauja pareigos, šis ganytojas primena tuos aušrininkų laikų iš lietuviškojo kaimo įsčių kilusius inteligentus, kurie užsitarnavo šviesuolių vardą. Yra manančių, kad šis aukštas Lietuvos dvasininkas nepasimestų ir Dievo valia pasodintas į Šventąjį Sostą.

Vyskupas Jonas Boruta, SJ. Gimė 1944 metais Kaune. Kilęs iš garsios jotvingių-sūduvių giminės – jo dėdė buvo rašytojas Kazys Boruta. 1962 metais bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, bet KGB pakišo koją. Mokėsi Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultete. Baigęs studijas, dirbo MA Fizikos institute, ten parengė ir 1982 metais apsigynė kandidatinę disertaciją, tačiau, nors VAK‘as („Vsesojuznaja atestacionnaja komisija“ – Visasąjunginė atestacinė komisija, disertantų baubas) darbą pripažino tinkamu, mokslų kandidatu netapo, nes pareiškė, jog esąs kunigas – mat greta fizikos tyrinėjimų būsimasis vyskupas nuo 1975 metų slapta studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje, įstojo į pogrindyje veikusį jėzuitų ordiną. (Pogrindinė kunigų seminarija buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvos KB, bet ir apskritai krikščionybės istorijoje. Sistemai beveik aklinai užblokavus stojimą į Kauno kunigų seminariją, buvo rasta išeitis – pasinaudojant kanonų teisės išlyga sukurti pogrindžio seminariją. Buvo iškilęs klausimas, kas gali duoti dimisorijas (leidimus) šventimams – oficialiai valdantieji ordinarai tokias dimisorijas duoti bijojo. Tada buvo pasinaudota kanonų teise, kur sakoma, kad dimisorijas gali duoti vienuolijų provincijolai. Taip pogrindinis kunigų rengimas perėjo į įvairių vienuolijų, ypač marijonų ir jėzuitų, rankas. Šventimus teikdavo irgi buvę beveik pogrindyje (ištremti) vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius.)

Tais metais, kai J. Boruta apsigynė disertaciją, buvo įšventintas į kunigus. Iki šiol MA Fizikos instituto darbuotojai prisimena šoką, kuris ištiko instituto vadovybę, o ypač partinius bonzas, kai šie sužinojo naujieną. Sklandė linksmas pasakojimas, kaip per metinį ataskaitinį susirinkimą, išvardijus, kiek tais metais paruošta mokslų kandidatų, iš salės pasigirdo kandi replika – „ir vienas kunigas!..“

1983 metais suėmus „LKB Kronikos“ redaktorių kun. S. Tamkevičių, J. Boruta išdrįso stoti į jo vietą ir perimti leidinio redagavimą. Režimo tarnai vaikščiojo pajuodę, bet faktas lieka faktu – po visų jų pastangų „Kronika“ eina kaip ėjusi.

1989 metais J. Boruta skiriamas Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolu, 1997 metais konsekruojamas vyskupu. Nuo 1991 m. dėsto Bažnyčios istoriją VU Istorijos fakultete, nuo 1998 metų – docentas, 1997 metais skiriamas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininku. Taigi turime vyskupą su unikaliu išsilavinimu – ne tik teologijos, bet ir fizikos-matematikos (1992 metais J. Borutos disertacija buvo nostrifikuota, jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis).

Vyskupas Jonas Kauneckas. Gimė 1938 metais netoli Pasvalio, valstiečių šeimoje – iš dešimties vaikų išgyveno septyni. Mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume, dirbo melioratorium (kažkodėl pogrindžio maištininkai mėgo šį darbą – gal todėl, kad „zimagoro“ [nuo „zimoj gore“, t. y. „žiemą vargas“, nes nėra darbo] gyvenimo būdas, laisvės meilė buvo egzistenciškai artimi). Paskui studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1959 metų kasmet mėgino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau priimtas buvo tik 1972 metais.

Iš Jono Kaunecko disidentinės biografijos: 1971 metais, renkant parašus po garsiuoju Lietuvos Romos katalikų memorandumu, reikalaujančiu Lietuvoje tikėjimo laisvės, asmeniškai surinko 3500 iš 17000 parašų. Nuo 1970 iki 1989 metų bendradarbiavo leidžiant ir platinant pogrindžio leidinius: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką (LKBK), Aušrą, Dievą ir Tėvynę, Rūpintojėlį, Alma Mater  bei įvairias patriotines bei religines knygas.

Įrengus kopijavimo aparatą Panevėžyje, kartu su kunigu J. Zdebskiu parūpindavo visas spausdinimo priemones ir platindavo savarankiškai padaugintą literatūrą tikintiesiems Alytuje, vėliau ir Kauno kunigų seminarijoje. Pogrindinę veiklą sėkmingai tęsė ir Telšiuose. 1977-1989 m. parašė keliasdešimt protestų apie tikinčiųjų teisių pažeidimus ir kartu su kitais kunigais surinkęs Telšių vyskupijos kunigų bei tikinčiųjų parašus išsiuntinėjo sovietinėms įstaigoms. Visus šiuos dokumentus pateikdavo išspausdinti LKBK 1978-1989 metais, kai kuriuos – „Aušroje“. 1977–1984 metais Telšiuose platino rusišką kroniką „Chronika tekuščich sobytii“. 1977–1989 metais buvo pogrindinės jaunimo organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ narys ir vadovas Telšių vyskupijoje. Drauge su jaunimu prižiūrėjo Kryžių kalną ir platino pogrindžio leidinius. Nuo 1978 m. vesdavo jaunimui susikaupimo dienas – rekolekcijas patriotine dvasia. 1978 m. lapkričio 13 dieną drauge su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Alfonsu Svarinsku, Juozu Zdebskiu ir Vincentu Vėlavičiumi įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), iki 1989 metais buvo jo nariu ir sekretoriumi. Iš viso jie parašė 53 protestus ir reikalavimus įvairioms sovietinėms ir tarptautinėms įstaigoms bei organizacijoms.  1978–1989 metais vyko į misijas pas Sibiro katalikus vokiečius. Naujaisiais laikais buvo paskirtas Telšių seminarijos dvasios tėvu, daug širdies atidavė ateitininkų organizacijos atkūrimui.

Jonas Kauneckas – tikras kunigas. Kilęs iš liaudies, niekada nuo jos nenutolo – parapijiečiams įprastas vaizdas, kai per iškilmingus renginius, į kuriuos valdžia atvažiuoja limuzinais, vyskupas pasiraitojęs kelnes atmina dviračiu. Jis gerai valdo plunksną ir žodį.

Vyskupas Eugenijus Bartulis.  Gimė Kaune, Šančiuose, trobelėje ant Nemuno kranto, užliejamoje pavasarinių potvynių. Paprastų darbininkų šeima buvo daugiavaikė, o jos gyvoji dvasia buvo „mamelė“, kaip ją pagarbiai ir su neblėstančia meile vadino vaikai ir giminės (tarp jų ir žinomas kompozitorius Vidmantas Bartulis). Turbūt iš jos Eugenijus paveldėjo gerąsias savybes – dvasios giedrumą, neblėstančią šypseną, kurią tik retkarčiais nuo jo veido nustumia skvarbaus rūpesčio šešėlis. Po tarnybos sovietinėje armijoje 1971 metais jis įstoja į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs jaunasis kunigas įsijungė į disidentinę veiklą,  bendravo su žymaus disidento Povilo Butkevičiaus (1923–1985) jaunimo būreliu. Žvalus ir sportiškas (30 atsispaudimų ant lygiagrečių), mėgo greitą važiavimą – ir tuo pat metu, kaip kontrastą, didingą kalnų viršūnių tylą, tinkančią susikaupimui bei maldai. Jo vadovaujamo jaunimo būrelio kelionės į kalnus skyrėsi nuo kitų: užkopus į viršūnę – šv. Mišios, kuriose vietoj altoriaus buvo paprastas akmuo, o vietoj vargonų – amžinas viršūnių vėjo gausmas... Toks jis liko ir tapęs Šiaulių vyskupu, vėliau Lietuvos kariuomenės ordinaru. Ištikimas, bekompromisis tarnavimas Kristui, negailint jėgų ir sveikatos padarė savo – dabar vyskupui Eugenijui Bartuliui labai reikalinga mūsų meilė ir parama – per maldą ir užtarimo prašymą...

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Iš esmės kaunietis, nes gimė 1937 metais Kaune, diplomato šeimoje. 1955 metais, baigęs Saint-Marie de Monceau tėvų maristų vadovaujamą institutą, įstojo į Saint-Sulpice a Issy-les-Molineux kunigų seminariją, kurioje baigė filosofijos kursą. Vėliau teologijos studijas tęsė Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete. 1961 m. kovo 18 dieną įšventintas kunigu. Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. Po studijų pradėjo diplomatinę tarnybą. Pirmiausia buvo paskirtas Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Filipinuose (1964–1965), Kosta Rikoje (1965–1967), Turkijoje (1968–1970) ir Nigerijoje (1970–1973). Iš čia buvo grąžintas į Vatikaną dirbti Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų taryboje, rūpinosi tarptautinių organizacijų, taikos ir nusiginklavimo klausimais. Kaip Vatikano delegacijos narys 1975 metais dalyvavo Jungtinių Tautų konferencijoje Vienoje tarptautinių organizacijų santykiams svarstyti. 1979 metais paskirtas Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi. Toliau jo tarnystė susieta su Lietuva. 1991 m. gruodžio 24 dieną paskirtas Vilniaus arkivyskupu, o 2001 metais pakeltas į kardinolus.

Tokia būtų oficiali prisiėmusio visą atsakomybę ir kartu smūgius šio aukšto dvasininko biografija. Neapykanta, plūstelėjusi komentarų upėje jo adresu, buvo sukelta svetimumo jausmo, tai yra išankstinės nuostatos, kad šis hierarchas – atvykėlis, Vatikano statytinis, todėl nesavas, nepažįstantis Lietuvos ir jos žmonių... Nepadeda tokiu atveju ir kardinolo aukštų kvalifikacijų išvardijimas, netgi atvirkščiai – tik stiprina tūžmastingas nuotaikas. Prieš išankstinį nusistatymą vaistų nėra, todėl nebandysime perrėkti niurgzlaus choro. Pasakysime tik tiek, kad turėję reikalų su kardinolu dar prieš jam atvykstant į Lietuvą buvo nustebinti tuo, kiek jis daug žinojo, kas yra kas Lietuvoje, apie tai, kas dedasi ne tik aukštuosiuose sluoksniuose, bet ir lietuviškos kasdienybės užutėkiuose. Šitai buvo pasiekiama iki panagių ištardant pašnekovą, domintis ne tik reiškinių paviršiumi, bet ir jų esme. O kam teko artimiau pažinti šį žmogų, tas sakosi buvęs nustebintas šilto ir atviro bendravimo. Tačiau žmogui iš šalies, eiliniam tikinčiajam susidaryti nuomonei apie kardinolą turėtų užtekti ir pastarųjų įvykių, nes negalėjo neimponuoti ta tvirta, nepaisanti viešumos teismo nuostata, leidžianti būti užtikrintam, kad Katalikų Bažnyčia niekada nepasiduos cezaropapistinėms pagundoms, atvedusioms kažkada į vieną skaudžiausių Kristaus Bažnyčios nesėkmių – suskilimą.

Vyskupas Juozapas Matulaitis. Gimė 1936 metais Užgirėlyje (Kaišiadorių r.). 1944–1948 metais mokėsi Užgirėlio pradinėje mokykloje, 1948–1952 metais – Kruonio vidurinėje mokykloje, 1955 metais – Žiežmarių vidurinėje mokykloje, 1955–1957 metais – Kauno 2-ojoje technikos mokykloje. 1960–1964 metais studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1964 m. kovo 25 d. įšventintas kunigu. 1964–1966 metais buvo Pivašiūnų vikaras, 1966–1973 metais – Nemajūnų klebonas, 1973–1974 metais – Vievio vikaras. 1974–1975 metais klebonavo Vievyje, 1975–1983 metais – Butrimonyse, 1983–1984 metais – Merkinėje. 1984–1989 metais – Merkinės dekanas. 1989–1991 metais – Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius, nuo 1992 metų – vyskupijos ordinaras.

* * *

Dabar – apie jaunąją Lietuvos vyskupų kartą, kuri gavo šventimus jau artėjant Atgimimui ar jau laisvoje Lietuvoje. Jų skiriamasis bruožas – aukštas ir kokybiškas teologinis išsilavinimas, apie kurį vyresnioji karta galėjo tik svajoti. Tačiau tęstinumą pasiekti pavyko – moralines vertybes, dėl kurių į kalėjimus ėjo ir galvas dėjo vyresnieji, pavyko perduoti jaunesniesiems vyskupams. Nepaisant studijų užsieniuose, mokslo laipsnių jie neturi, neturi ir arogantiško klerikalizmo, kurio bruožai krenta į akis pabuvojus kad ir tarp kaimyninės Lenkijos jaunosios kartos klero. Deja, šių eilučių autoriui neteko asmeniškai pažinti Lietuvos jaunųjų vyskupų, jų aplinkos, todėl teks tenkintis tik biografiniais duomenimis.

Vyskupas Jonas Ivanauskas. Gimė 1960 metais Kaune. Sovietinės armijos ir jam, kaip ir vyresniesiems, nepavyko išvengti – 1978 metais, tik įstojęs į Kauno kunigų seminariją, po kelių mėnesių buvo paimtas į karinę tarnybą (jei būtų studijavęs bet kurioje to meto aukštojoje mokykloje, to nebūtų reikėję). 1985 metais įšventinamas kunigu, 1987 metais – jau teologijos licenciatas. Nauji laikai atveria naujus horizontus – 1989 metais išsiunčiamas į Romą, studijuoja moralinę teologiją Popiežiškojo Laterano universiteto „Alfonsianum“ akademijoje. Grįžęs į Lietuvą dėsto VDU Katalikų teologijos fakultete, nuo 1994 m. – docentas, vėliau Specialiosios teologijos katedros vedėjas, Lietuvos Biblijos draugijos narys. Mėgsta, kaip ir popiežius Jonas Paulius II jaunystėje, keliauti baidarėmis.

Vyskupas Rimantas Norvila. Gimė 1957 metais Pakaunėje. Studijavo KPI, tarnavo sovietinėje armijoje, aštuonerius metus dirbo įvairius darbus. 1986 metais įstojo į seminariją, 1991 metais įšventintas kunigu. 1995 metais studijuoja Romos popiežiškajame Šv. Tomo universitete. Grįžęs į Lietuvą 1992 metais konsekruojamas vyskupu, jam patikimas jaunimo apaštalavimas.

Gal Jo Ekscelencija neužpyks, jei pasakysiu, kad jaunystėje, kaip pasakoja draugai, būsimasis katalikų vyskupas domėjosi krišnaizmu. Nematau tame nieko blogo, atvirkščiai – vadinasi, jaunas žmogus ieškojo savo kelio ir jį rado, o tokius, kaip žinome iš Naujojo Testamento siužeto, Dievas myli labiau nei tuos, tiesiuosius ir teisiuosius...

Vyskupas Arūnas Poniškaitis. Gimė 1966 metais Šakių rajone. Atitarnavęs sovietinėje armijoje 1987 metais stojo į seminariją, šventimus gavo 1992 metais. Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete („Gregorianume“) gavo teologijos licenciato, vėliau teologijos daktaro laipsnį, todėl yra vienas mokyčiausių tarp vyskupų. Dėstė fundamentinę teologiją VDU. 2005 metais jam buvo suteiktas monsinjoro – „Bažnyčios kunigaikščio“ titulas, taigi bus bene jauniausias šio labai garbingo titulo savininkas. Vyskupu konsekruotas 2010 metais.

Vyskupas, Lietuvos kariuomenės ordinaras Gintaras Grušas. Kilęs iš Amerikos lietuvių – gimė 1961 metais Vašingtone. Aktyviai dalyvavo emigracijos jaunimo organizacijų veikloje. Kelias į kunigystę, pašaukimo brandinimas buvo ilgas – studijavo matematiką bei informatiką Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA), dirbo IBM korporacijoje. Dvasines studijas pradėjo pas pranciškonus, vėliau studijavo Romos popiežiškoje šv. Bedos kolegijoje, 1992 metais Vilniuje įšventintas diakonu. Per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje ėjo labai atsakingas pareigas. Vėl grįžo į Romą, studijavo Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete ir 1994-aisiais buvo įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais išrinktas LVK generaliniu sekretoriumi. Bažnytinės teisės daktaras, monsinjoras. Moka anglų, prancūzų, italų kalbas. 2010 metais paskirtas Lietuvos kariuomenės ordinaru.

* * *

Tokie tad būtų subjektyvūs, beveik asmeniniai svarstymai apie Lietuvos katalikų išskydusios kaimenės ganytojus. Vadovai, kurių nesame verti. Pasižiūrėkite, kas vyksta aplink, ypač Vakarų pasaulyje, koks knibždėlynas atsiveria ten pakrapščius. Aišku, galima tai aiškinti eiliniu apversto trikampio garbintojų sąmokslu, tikintis apjuodinti Kristaus vietininko karininkiją, bet argi tie kaltinimai yra be pagrindo? O Lietuva, matyt, už patirtas tikėjimo kankinių kančias bei tų aukų užtarimu buvo apdovanota bažnytine vyresnybe, neturinčia nė šešėlio to, kas vadinama klerikalizmu blogąja prasme. Tad nevarykime Dievo į medį, geriau pažvelkime į save, į savo nekokį atvaizdą kasdienybės veidrodyje ir pasistenkime būti verti savo ganytojų.

P.S. Grįžtant prie prezidentinių laidotuvių temos

Labai susirūpinusiems Prezidento karsto įnešimu ar neįnešimu į Katedrą reikėtų, ko gero, susitaikyti su mintimi, kad nė vienas iš dabartinių, esančių ar buvusių prezidentų, į Katedrą nebus įneštas. O monsinjoras Svarinskas – bus. Ačiū už tai turime pasakyti mūsų hierarchų išminčiai bei toliaregystei, nes jie yra seniausios žmonijos institucijos, Kristaus Bažnyčios, išminties paveldo saugotojai. Statinio, kur dera rūsio šaltis ir varpinės neužmatomi toliai.

Vido VENSLOVAIČIO, Ričardo ŠAKNIO,
Zenono Šiaučiulio, Broniaus VERTELKOS, Sauliaus
ŽIŪROS ir redakcijos archyvo nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“