Apie Žalgirio mūšį Opšrūtuose
Vincas Tumosa
|
Žalgirio ir Kęstučio rinktinių
kovotojai pakeliui
į Antanavo ūkinę operaciją.
1947 m. lapkričio 11 d.
|
Šis mūšis vyko Vilkaviškio rajone prieš 63 metus.
Tai buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų kovinė operacija
prieš sovietinės valdžios čia įkurdintų kitataučių kolonistų agresyvią
ginkluotą grupuotę. Šiandien šiam įvykiui įamžinti kaime rengiamasi
atidengti paminklą. Visa tai vyko 1947 m. lapkričio 16-osios naktį.
Kol archyvai dar giliau netyrinėti, tenka pasikliauti savo atmintim,
užrašytais kitų asmenų liudijimais, paskelbtais Atgimimo laikų spaudoje
ir dokumentų rinkiniuose.
Situacija Opšrūtuose čia įkurdinus kolonistus
Jau iš pat pradžių kaimo gyventojai į naujuosius
kaimynus žiūrėjo nepatikliai, nes juos čia apgyvendino okupacinė
valdžia, o paskui apginklavo. Atvykėliai skyrėsi savo gyvenimo
būdu, požiūriu į darbą. Vietiniai pasijuto pažeminti, nes apylinkės
valdžia buvo patikėta kolonistams: apylinkės pirmininku, dešimtininkais
paskirti kitataučiai, kurie saviškiams teikė įvairių lengvatų.
Ginkluotas okupantų jaunimas vakarais ateidavo
pas vietos gyventojus reikalauti lašinių, degtinės, nuolat kažką
tikrino, rinkimų dieną ragino žmones balsuoti. Mėgo jie ir be tikslo
pašaudyti iš ginklų, išprovokavo ūkininko M. Brazio sodybos padegimą.
Vieškelyje Vilkaviškis- Pilviškiai apiplėšinėdavo į turgų arba iš
jo važiuojančius nuo Kazlų Rūdos pamiškių gyventojus: atimdavo iš
jų vežamą parduoti medieną, malkas arba nusipirktus grūdus.
Opšrūtų pradžios mokykloje atėjūnų vaikai konfliktavo
su vietiniais, o grįžtančius namo apkuldavo. Kaimo žmones papiktino
paties apylinkės pirmininko smurtas prieš jaunutę vokietę, karo
pabėgėlę, kurią buvo priglaudę mūsų kaimynai Krapaičiai. (Vis dėlto
prievartautojas vėliau susilaukė atpildo buvo nuteistas teismo).
Nesugebančius tinkamai ūkininkauti kolonistus
apskrities ir valsčiaus valdžia subūrė į žemės ūkio kooperatyvą,
kurio veikla mėgino parodyti socialistinio žemės dirbimo būdo pranašumą
ir sukurti pamatą būsimam kolchozui. Tačiau nesuspėjo...
19461949 metais jaunus Opšrūtų ir gretimo Balčiūnų
kaimų vyrus MGB suimdavo, tardydavo ir kankino dėl ryšių su laisvės
kovotojais. Labai nukentėjo Kygų šeimos vyrai: du broliai buvo įkalinti,
o Liudas nuolat tardomas ir žiauriai mušamas. Persekioti ir broliai
Bakšiai: Pijų tardė ir kankino Pilviškių MGB, o Jonas kalėjo Marijampolėje.
Iškankintas grįžo namo ir sunkiai susirgęs netrukus mirė. Į tardymus
šaukdavo tėvą ir sūnų Staugaičius, nes jie buvo artimiausi Brazių
(Jono Brazio-Klajūno tėviškės) kaimynai. Pilviškių emgėbistai nukankino
ir slapta užkasė Kazį Jakubauską iš Balčiūnų. Be to, buvo represuoti
Opšrūtų kaimo gyventojai Cibulskis ir kaimo seniūnas Paplauskas,
kurie du raudonarmiečius, jų pačių prašymu, palydėjo į Pilviškius
pasiduoti okupacinei vokiečių valdžiai.
Kaimo gyvenimą nuolat drumsdavo MGB ir stribų
rengiami ablavai (gaudynės). Būrys ginkluotų uniformuotų vyrų
išskleista rikiuote eidavo tikrinti sodybų, darė kratas, klausinėjo
šeimininkų, ar nematę banditų. Be to, jie nuolat tikrino prievolių
pristatymo kvitus, ragino anksčiau jas atlikti (kad apylinkė socialistiniame
lenktyniavime rajone laimėtų aukštesnę vietą).
Ne paslaptis, kad Opšrūtuose suformuota ginkluota
grupuotė varžė partizanų veikimą plačioje apylinkėje, blokavo susisiekimą
su apygardos vadaviete.
1948 m. gegužės 22 dieną beveik visus ūkininkus,
valdžiusius daugiau kaip 10 ha, ištrėmė į Sibirą. Tarp ištremtųjų
buvo Brazių, Stankevičių, Kriaučiūnų, Ambrasų, Grinkevičių, Račiukaičių,
Blažaičių, Česaičių, Montvilų ir dar daug šeimų iš gretimų kaimų.
Išeities ieškojimas
Šiandien praėjus daugiau kaip 60 metų po tų įvykių,
kaime jau nesurastume žmonių, kurie paliudytų, kaip ir kam iš sovietinės
valdžios įstaigų ir kokia forma jie skundėsi dėl jiems daromos socialinės
ir moralinės skriaudos. Tačiau tuo metu egzistavo ir antroji valdžia
partizanų, jie jautriau ir greičiau reaguodavo į gyventojų nusiskundimus.
Nėra abejonių, kad kaimo gyventojai buvo kreipęsi
į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadovybę (galbūt ir iš šio
kaimo kilusį J. Brazį-Klajūną). Atsimenu, buvusio kaimyno pasakojimą,
kaip jie pas vieną pamiškės ūkininką su Klajūnu aptarinėjo padėtį
kaime, o šis jų paklausęs Vyrai, ar nenorėtumėt padėt ruskius
pamušt? Vadinasi, partizanų vadovybei šis klausimas žinomas ir
ji jau ieškojo būdų jį išspręsti.
Tauro apygardos vadovybės požiūris
Vadovybei nerimą, matyt, kėlė ir politiniai okupacinės
valdžios tikslai: į ištuštėjusias vokiečių ūkininkų ir būsimų tremtinių
sodybas atkelti kuo daugiau kitataučių iš rytų, sovietinei tvarkai
pritariančių žmonių, ir, remiantis jų nuomone, sukolektyvinti vietinių
ūkininkų žemes, įtvirtinti kaime sau palankią valdžią, plėtoti čia
savo gyvenimo stilių, kultūrą. Kitaip tariant, pakirsti iki tol
buvusį ūkininkavimo būdą, palaipsniui sovietizuojant visą kraštą.
Apie Tauro apygardos vadovybės planus užkirsti
okupantų kėslams kelią rašo Juozas Lukša-Daumantas knygoje Partizanai:
Dar vasaros metu Tauro apygardos vadovybės posėdyje, palietus šį
klausimą, visų nuomonės sutapo, kad reikia imtis griežtesnių priemonių
sukliudyti bolševikų prievarta vykdomus kolchozinimo ir kolonizavimo
planus. Kiek skyrėsi nuomonės dėl pasirinktos reakcijos metodų.
Aš, Naktis ir Sakalas atstovavome minčiai, kad šioje kovoje stengtis
nedemonstruoti jėgos, kiti tikėjosi didesnio pasisekimo operacijas
vykdant mase. Jų buvo daugiau ir jie nusvėrė.
Pirmiausia prevencinės priemonės
Pirmosios prevencinės priemonės, stengiantis kolonistus
išgyvendinti iš kaimo, buvo įspėjimai žodžiu ir atsišaukimais. Kaip
liudija Žalgirio rinktinės kovotojas Juozas Armonaitis-Triupas kino
apybraižoje Nesulaužyti priesaikos, partizanai lankėsi kolonistų
sodybose ir perdavinėjo jiems savo vadovybės sprendimą per mėnesį
išsikraustyti iš kaimo ir Lietuvos. Tačiau jam pasakyti senutės
rusės žodžiai Synok, ne gubi menia, ja ne po svojei voli... (Sūneli,
nežudyk manęs, aš ne savo valia...) leidžia manyti, kad kai kurie
iš jų šiose sodybose taip pat galėjo būti tremtiniai. O raštiškų
įspėjimų liudininku buvau ir aš, Opšrūtų pradinės mokyklos mokinukas.
Ryte atėję į mokyklą prie tvoros radome išmėtytų atsišaukimų, kuriuose
atėjūnai raginami palikti Lietuvą. Tai buvo griežti perspėjimai,
kaime platinti keletą kartų prieš įvykdant užpuolimo operaciją:
Lietuva tik lietuviams!
Lietuvių tautos engėjai, rusiški, bolševikiški
kolonistai kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo
svetimtaučiams, taip pat ir jums. Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys
su gyventojais mums yra nepakenčiamas. Jūs lygiai kaip enkavedistai
šnipinėjimu ir ginklu stengiatės įsitvirtinti Lietuvoje, išmesdami
Lietuvos gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, pasiųsdami juos badui
į Rusijos gilumą. Toki jūsų šlykštūs darbai mus priverčia imtis
griežtų ir žiaurių priemonių prieš jūsų šeimas.
Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje,
kuo skubiausiai išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios
nepaklausys šio reikalavimo, bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir
amžiaus skirtumo.
L.L K.Ž.R. vadovybė.
(Lietuvos laisvės kovotojai. Žalgirio rinktinės
vadovybė. Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1.A.3. B.237.L.127-129)
Kaip rašo J. Daumantas, partizanai atliko žvalgybą.
Jos duomenimis, kaime buvo apie 35 ginkluoti asmenys, turėję ir
du kulkosvaidžius. Sudaryti visų atvykėlių sąrašai, kuriuose pažymėti
jų nuopelnai. Prieš operaciją kovotojai buvo įspėti: jei bolševikai
nesileis gražiuoju į kalbas ir bandys priešintis ginklais, tada
atidaryti ugnį ir besipriešinančius sunaikinti.
O kad partizanų perspėjimai yra griežti, jie parodė
likviduodami du į Paežerių mišką atėjusius malkauti ruselius.
Operacija
Kolonistai ir apskrities valdžia nereagavo į partizanų
reikalavimus, todėl apygardos vadovybė prievartos operaciją vykdyti
pavedė Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui ir jo kovotojams.
Po Antanavo užėmimo, kuris buvo skirtas valdžios dėmesiui nukreipti,
Žalgirio rinktinės vyrai (apie 70 kovotojų) traukė Opšrūtų pusėn.
Dalį jų vienas ūkininkas vežimu kėlė per Šešupės brastą Starkų kaimo
ribose. Kaip rašo savo atsiminimuose V. Lithuanus (Suvalkijos kovų
aidai): sekmadienį anksti rytą grupės partizanų nepastebėti atėjo
iš Paežerių miško ir apsistojo dienavoti pas patikimus ūkininkus,
tiesiog kolonistų panosėje. Nepastebėti praleidę dieną, partizanai
pasiruošė puolimui ir nakties metu išėjo, apsupo grupėmis (skyriais)
nurodytus objektus (buvo net daugiau kaip dešimt tinkamai kariškai
įtvirtintų atsparos taškų, kiti paprasti namai, kuriuose gyveno
ginkluoti kolonistai.) Pagal duotą signalą prasidėjo bendras puolimas.
Signalas raketa pakilo iš Kaiminio beržynėlio. Netrukus pasipylė
šūviai. Atkakliausiai kolonistai priešinosi Šėferynėje, Kubaitynėje
ir Velertynėje, prie kurios žuvo net trys vietiniai aktyvistai,
atskubėję ginti čia gyvenusio apylinkės pirmininko, bet šiam pavyko
pasprukti. Iš kitų sodybų nebuvo spėta paleisti šūvių. Per operaciją
buvo sudeginti trys gyvenamieji namai, žuvo 31 žmogus: 8 vyrai,
9 moterys ir 14 vaikų. Kelyje į namus mirė savo tikinčiuosius aptarnavęs
pravoslavų šventikas neišlaikė širdis. Gal pora sodybų nebuvo
pultos, o tos šeimos, kurios gynėsi, išliko, tačiau netekusios pastogės
išsikraustė į Pilviškius ir Vilkaviškį.
Partizanų puolimas buvo staigus ir trumpas, su
besiginančiais į ilgesnes kautynes jie nesileido. Baigę operaciją,
nepatyrę didesnių nuostolių, pasitraukė dviem kryptim viena kovotojų
grupė per Paežerių mišką Marijampolės link, o kita tuo pačiu keliu
per Šešupę grįžo į Kazlų Rūdos miškus. Tai buvo vidurnakčio mūšis,
prasidėjęs sekmadienį iš lapkričio 15 į 16-ąją.
Išvados ir... padūsavimai
Ši Žalgirio rinktinės partizanų akcija buvo skaudi,
tačiau laikytina teisėta tautos savigynos forma nuo okupacinio režimo
prievartos. Ja buvo užkirstas kelias Lietuvos kolonizavimui, keleriems
metams sulaikytas žemės ūkio kolektyvizavimo procesas. Tačiau po
jos sustiprėjo sovietinės valdžios represinės priemonės prieš laisvės
kovotojus ir juos remiančius kaimo ūkininkus. Be to, šį įvykį Maskva
panaudojo savo propagandai apie tariamą klasių kovos paaštrėjimą
jos okupuotose teritorijose. Ja patikėję vietos gyventojai apkartino
mūsų tautiečių gyvenimą jų tremties vietose Sibire.
Vis dėlto akcijos žiaurumas kai kuriais atžvilgiais
stelbia jos pozityviąją pusę ir kliudo istoriniam įvertinimui ir
įamžinimui. Juk kaimo istorija iki 1947 m. lapkričio 16 dienos nežinojo
tokio atvejo, kad vienu kartu jame būtų žuvęs 31 žmogus. Iš žuvusiųjų
tik aštuoni buvo galėję priešintis ginklu vyrai, kiti savęs apginti
negalėję vaikai ir moterys. Todėl šie skaičiai duoda pagrindą įvykį
vertinti nevienareikšmiškai. Neseniai radijo laidoje buvo klausiama,
kodėl šventinant paminklą Tauro apygardos vadui nebuvo pašventinti
ir žuvusių aukų kauleliai, kodėl apie jas niekas nekalba ir nerašo.
Kaip įsitikinau, žuvusiųjų kapai Pilviškiuose esantys gražioje vietoje,
aukštų tujų sienelės pavėsyje, su plokštėje įamžintomis pavardėmis
vardais tvarkomi ir prižiūrimi. O akmeninėje sienelėje įbrėžtas
katalikiškas kryželis. Nors juos iš kaimo išlydėjo ir laidojo su
pravoslavišku.
Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, pasisukus
istorijos ratui, šis mūšis ir jo dalyviai jau vertinami pagal istorinės
tiesos kriterijus, bet kaimo žmonių atmintyje jie išlikę kaip baudėjai
ir aukos. Tačiau Opšrūtuose veikę baudėjai po neilgo laiko taip
pat tapo aukomis. Tik nuo anų skiriasi tuo, kad daugelio kauleliai
guli užkasti nepašventintoje žemėje, be kapų ir kryžių, artimųjų
nesurasti.
Ir vieni, ir kiti tapo aukomis to nežmoniško laiko,
kada sovietiniai okupantai prievarta ir smurtu keitė lietuvių gyvenimo
būdą. Tik amžinybėje Viešpats gali sutaikyti aukas ir baudėjus,
o nekaltiesiems parodyti savo gailestingumą. Manau, tokia mintis
paminkle tik padidintų jo vertę, ir jis būtų maloniau priimtas kaimo
žmonių, nes primintų ne vien politinį akcijos pobūdį, bet ir atspindėtų
krikščionišką pagarbą čia žuvusiems juk ir po kruvinojo Žalgirio
mūšio mūsų protėviai ir jų sąjungininkai jau kitą dieną meldėsi
už žuvusius savo priešus.
Opšrūtai-Alytus
© 2010 XXI amžius
|