2010 m. spalio 20 d.
Nr. 76
(1861)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Apie Žalgirio mūšį Opšrūtuose

Vincas Tumosa

Žalgirio ir Kęstučio rinktinių
kovotojai pakeliui
į Antanavo ūkinę operaciją.
1947 m. lapkričio 11 d.

Šis mūšis vyko Vilkaviškio rajone prieš 63 metus. Tai buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų kovinė operacija prieš sovietinės valdžios čia įkurdintų kitataučių kolonistų agresyvią ginkluotą grupuotę. Šiandien šiam įvykiui įamžinti kaime rengiamasi atidengti paminklą. Visa tai vyko 1947 m. lapkričio 16-osios naktį. Kol archyvai dar giliau netyrinėti, tenka pasikliauti savo atmintim, užrašytais kitų asmenų liudijimais, paskelbtais Atgimimo laikų spaudoje ir dokumentų rinkiniuose.

Situacija Opšrūtuose čia įkurdinus kolonistus

Jau iš pat pradžių kaimo gyventojai į naujuosius kaimynus žiūrėjo nepatikliai, nes juos čia apgyvendino okupacinė valdžia, o paskui apginklavo. Atvykėliai  skyrėsi savo gyvenimo būdu, požiūriu į darbą. Vietiniai pasijuto pažeminti, nes apylinkės valdžia buvo patikėta kolonistams: apylinkės pirmininku, dešimtininkais paskirti kitataučiai, kurie saviškiams teikė įvairių lengvatų.

Ginkluotas okupantų jaunimas vakarais ateidavo pas vietos gyventojus reikalauti lašinių, degtinės, nuolat kažką tikrino,  rinkimų dieną ragino žmones balsuoti. Mėgo jie ir be tikslo pašaudyti iš ginklų, išprovokavo ūkininko M. Brazio sodybos padegimą. Vieškelyje Vilkaviškis- Pilviškiai apiplėšinėdavo į turgų arba iš jo važiuojančius nuo Kazlų Rūdos pamiškių gyventojus: atimdavo iš jų vežamą parduoti medieną, malkas arba nusipirktus grūdus.

Opšrūtų pradžios mokykloje atėjūnų vaikai konfliktavo su vietiniais, o grįžtančius namo apkuldavo. Kaimo žmones papiktino paties apylinkės pirmininko smurtas prieš jaunutę vokietę, karo pabėgėlę, kurią buvo priglaudę mūsų kaimynai Krapaičiai. (Vis dėlto prievartautojas vėliau susilaukė atpildo – buvo nuteistas teismo).  

Nesugebančius tinkamai ūkininkauti kolonistus apskrities ir valsčiaus valdžia subūrė į žemės ūkio kooperatyvą, kurio veikla mėgino parodyti socialistinio žemės dirbimo būdo „pranašumą“ ir sukurti pamatą būsimam kolchozui. Tačiau nesuspėjo...

1946–1949 metais jaunus Opšrūtų ir gretimo Balčiūnų kaimų vyrus MGB suimdavo, tardydavo ir kankino dėl ryšių su laisvės kovotojais. Labai nukentėjo Kygų šeimos vyrai: du broliai buvo įkalinti, o Liudas nuolat tardomas ir žiauriai mušamas. Persekioti ir broliai Bakšiai: Pijų tardė ir kankino Pilviškių MGB, o Jonas kalėjo Marijampolėje. Iškankintas grįžo namo ir sunkiai susirgęs netrukus mirė. Į tardymus šaukdavo tėvą ir sūnų Staugaičius, nes jie buvo artimiausi Brazių (Jono Brazio-Klajūno tėviškės) kaimynai. Pilviškių emgėbistai nukankino ir slapta užkasė Kazį Jakubauską iš Balčiūnų. Be to, buvo represuoti Opšrūtų kaimo gyventojai Cibulskis ir kaimo seniūnas Paplauskas, kurie du raudonarmiečius, jų pačių prašymu, palydėjo į Pilviškius pasiduoti okupacinei vokiečių valdžiai.

Kaimo gyvenimą nuolat drumsdavo MGB ir stribų rengiami „ablavai“ (gaudynės). Būrys ginkluotų uniformuotų vyrų išskleista rikiuote eidavo tikrinti sodybų, darė kratas, klausinėjo šeimininkų, ar nematę „banditų“. Be to, jie nuolat tikrino prievolių pristatymo kvitus, ragino anksčiau jas atlikti (kad apylinkė socialistiniame lenktyniavime rajone laimėtų aukštesnę vietą).

Ne paslaptis, kad Opšrūtuose suformuota ginkluota grupuotė varžė partizanų veikimą plačioje apylinkėje, blokavo susisiekimą su apygardos vadaviete.

1948 m. gegužės 22 dieną beveik visus ūkininkus, valdžiusius daugiau kaip 10 ha, ištrėmė į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo Brazių, Stankevičių, Kriaučiūnų, Ambrasų, Grinkevičių, Račiukaičių, Blažaičių, Česaičių, Montvilų ir dar daug šeimų iš gretimų kaimų.  

Išeities ieškojimas

Šiandien praėjus daugiau kaip 60 metų po tų įvykių, kaime jau nesurastume žmonių, kurie paliudytų, kaip ir kam iš sovietinės valdžios įstaigų ir kokia forma jie skundėsi dėl jiems daromos socialinės ir moralinės skriaudos. Tačiau tuo metu egzistavo ir antroji valdžia – partizanų, jie jautriau ir greičiau reaguodavo į gyventojų nusiskundimus.

Nėra abejonių, kad kaimo gyventojai buvo kreipęsi į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadovybę (galbūt ir iš šio kaimo kilusį J. Brazį-Klajūną). Atsimenu, buvusio kaimyno pasakojimą, kaip jie pas vieną pamiškės ūkininką su Klajūnu aptarinėjo padėtį kaime, o  šis jų paklausęs „Vyrai, ar nenorėtumėt padėt ruskius pamušt“? Vadinasi, partizanų vadovybei šis klausimas žinomas ir ji jau ieškojo būdų jį išspręsti.

Tauro apygardos vadovybės požiūris

Vadovybei nerimą, matyt, kėlė ir politiniai okupacinės valdžios tikslai: į ištuštėjusias vokiečių ūkininkų ir būsimų tremtinių sodybas atkelti kuo daugiau kitataučių iš rytų, sovietinei tvarkai pritariančių žmonių, ir, remiantis jų nuomone, sukolektyvinti vietinių ūkininkų žemes, įtvirtinti kaime sau palankią valdžią, plėtoti čia savo gyvenimo stilių, kultūrą. Kitaip tariant, pakirsti iki tol buvusį ūkininkavimo būdą, palaipsniui sovietizuojant visą kraštą.

Apie Tauro apygardos vadovybės planus užkirsti okupantų kėslams kelią rašo Juozas Lukša-Daumantas  knygoje „Partizanai“: Dar vasaros metu Tauro apygardos vadovybės posėdyje, palietus šį klausimą, visų nuomonės sutapo, kad reikia imtis griežtesnių  priemonių sukliudyti bolševikų prievarta vykdomus kolchozinimo ir kolonizavimo planus. Kiek skyrėsi nuomonės dėl pasirinktos reakcijos metodų. Aš, Naktis ir Sakalas atstovavome minčiai, kad šioje kovoje stengtis nedemonstruoti jėgos, kiti tikėjosi didesnio pasisekimo operacijas vykdant mase. Jų buvo daugiau ir jie nusvėrė.

Pirmiausia prevencinės priemonės

Pirmosios prevencinės priemonės, stengiantis kolonistus išgyvendinti iš kaimo, buvo įspėjimai žodžiu ir atsišaukimais. Kaip liudija Žalgirio rinktinės kovotojas Juozas Armonaitis-Triupas kino apybraižoje „Nesulaužyti priesaikos“, partizanai lankėsi kolonistų sodybose ir perdavinėjo jiems savo vadovybės sprendimą – per mėnesį išsikraustyti iš kaimo ir Lietuvos. Tačiau jam pasakyti senutės rusės žodžiai „Synok, ne gubi menia, ja ne po svojei voli...“ (Sūneli, nežudyk manęs, aš ne savo valia...) leidžia manyti, kad kai kurie iš jų šiose sodybose taip pat galėjo būti tremtiniai. O raštiškų įspėjimų liudininku buvau ir aš, Opšrūtų pradinės mokyklos mokinukas. Ryte atėję į mokyklą prie tvoros radome išmėtytų atsišaukimų, kuriuose atėjūnai raginami palikti Lietuvą. Tai buvo griežti perspėjimai, kaime platinti keletą kartų prieš įvykdant  užpuolimo operaciją:

Lietuva tik lietuviams!

Lietuvių tautos engėjai, rusiški, bolševikiški kolonistai – kacapai, mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat ir jums.  Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys su gyventojais mums yra nepakenčiamas. Jūs lygiai kaip enkavedistai šnipinėjimu ir ginklu stengiatės įsitvirtinti Lietuvoje, išmesdami Lietuvos gyventojus iš jų gyvenamųjų vietų, pasiųsdami juos badui į Rusijos gilumą. Toki jūsų šlykštūs darbai mus priverčia imtis griežtų ir žiaurių priemonių prieš jūsų šeimas.

Mes reikalaujame, kad vieno mėnesio laikotarpyje, kuo skubiausiai išsinešdintumėte iš Lietuvos. Tos šeimos, kurios nepaklausys šio reikalavimo, bus sunaikintos, nežiūrint lyties ir amžiaus skirtumo.

L.L K.Ž.R. vadovybė.

(Lietuvos laisvės kovotojai. Žalgirio rinktinės vadovybė. Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas. F. K-1.A.3. B.237.L.127-129)

Kaip rašo J. Daumantas, partizanai atliko žvalgybą. Jos duomenimis, kaime buvo apie 35 ginkluoti asmenys, turėję ir du kulkosvaidžius. Sudaryti visų atvykėlių sąrašai, kuriuose pažymėti jų „nuopelnai“. Prieš operaciją kovotojai buvo įspėti: jei bolševikai nesileis gražiuoju į kalbas ir bandys priešintis ginklais, tada atidaryti ugnį ir besipriešinančius sunaikinti.

O kad partizanų perspėjimai yra griežti, jie parodė likviduodami  du į Paežerių mišką atėjusius malkauti ruselius.

Operacija

Kolonistai ir apskrities valdžia nereagavo į partizanų reikalavimus, todėl apygardos vadovybė prievartos operaciją vykdyti pavedė Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui ir jo kovotojams. Po Antanavo užėmimo, kuris buvo skirtas valdžios dėmesiui nukreipti, Žalgirio rinktinės vyrai (apie 70 kovotojų) traukė Opšrūtų pusėn. Dalį jų vienas ūkininkas vežimu kėlė per Šešupės brastą Starkų kaimo ribose. Kaip rašo savo atsiminimuose V. Lithuanus („Suvalkijos kovų aidai“): „sekmadienį anksti rytą grupės partizanų nepastebėti atėjo iš Paežerių miško ir apsistojo dienavoti pas patikimus ūkininkus, tiesiog kolonistų panosėje. Nepastebėti praleidę dieną, partizanai pasiruošė puolimui ir nakties metu išėjo, apsupo grupėmis (skyriais) nurodytus objektus (buvo net daugiau kaip dešimt tinkamai kariškai įtvirtintų atsparos taškų, kiti paprasti namai, kuriuose gyveno ginkluoti kolonistai.) Pagal duotą signalą prasidėjo bendras puolimas. Signalas – raketa – pakilo iš Kaiminio beržynėlio. Netrukus pasipylė šūviai. Atkakliausiai kolonistai priešinosi Šėferynėje, Kubaitynėje ir Velertynėje, prie kurios žuvo net trys vietiniai aktyvistai, atskubėję ginti čia gyvenusio apylinkės pirmininko, bet šiam pavyko pasprukti. Iš kitų sodybų nebuvo spėta paleisti šūvių. Per operaciją buvo sudeginti trys gyvenamieji namai, žuvo 31 žmogus: 8 vyrai, 9 moterys ir 14 vaikų. Kelyje į namus mirė savo tikinčiuosius aptarnavęs pravoslavų šventikas – neišlaikė širdis. Gal pora sodybų nebuvo pultos, o tos šeimos, kurios gynėsi, išliko, tačiau netekusios pastogės išsikraustė į Pilviškius ir Vilkaviškį.

Partizanų puolimas buvo staigus ir trumpas, su besiginančiais į ilgesnes kautynes jie nesileido. Baigę operaciją, nepatyrę didesnių nuostolių, pasitraukė dviem kryptim – viena kovotojų grupė per Paežerių mišką Marijampolės link, o kita tuo pačiu keliu per Šešupę grįžo į Kazlų Rūdos miškus. Tai buvo vidurnakčio mūšis, prasidėjęs sekmadienį iš lapkričio 15 į 16-ąją.

Išvados ir... padūsavimai

Ši Žalgirio rinktinės partizanų akcija buvo skaudi, tačiau laikytina teisėta tautos savigynos forma nuo okupacinio režimo prievartos. Ja buvo užkirstas kelias Lietuvos kolonizavimui, keleriems metams sulaikytas žemės ūkio kolektyvizavimo procesas. Tačiau po jos sustiprėjo sovietinės valdžios represinės priemonės prieš laisvės kovotojus ir juos remiančius  kaimo ūkininkus. Be to, šį įvykį Maskva panaudojo savo propagandai apie tariamą klasių kovos paaštrėjimą jos okupuotose teritorijose. Ja patikėję vietos gyventojai apkartino mūsų tautiečių gyvenimą jų tremties vietose Sibire.

Vis dėlto akcijos žiaurumas kai kuriais atžvilgiais stelbia jos pozityviąją pusę ir kliudo istoriniam įvertinimui ir įamžinimui. Juk kaimo istorija iki 1947 m. lapkričio 16 dienos nežinojo tokio atvejo, kad vienu kartu jame būtų žuvęs 31 žmogus. Iš žuvusiųjų tik aštuoni buvo galėję priešintis ginklu vyrai, kiti – savęs apginti negalėję vaikai ir moterys. Todėl šie skaičiai duoda pagrindą įvykį vertinti nevienareikšmiškai. Neseniai radijo laidoje buvo klausiama, kodėl šventinant paminklą Tauro apygardos vadui nebuvo pašventinti ir žuvusių aukų kauleliai, kodėl apie jas niekas nekalba ir nerašo. Kaip įsitikinau, žuvusiųjų kapai Pilviškiuose esantys gražioje vietoje, aukštų tujų sienelės pavėsyje, su plokštėje įamžintomis pavardėmis vardais tvarkomi ir prižiūrimi. O akmeninėje sienelėje įbrėžtas katalikiškas kryželis. Nors juos iš kaimo išlydėjo ir laidojo su pravoslavišku.

Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, pasisukus istorijos ratui, šis mūšis ir jo dalyviai jau vertinami pagal istorinės tiesos kriterijus, bet kaimo žmonių atmintyje jie išlikę kaip baudėjai ir aukos. Tačiau Opšrūtuose veikę baudėjai po neilgo laiko taip pat tapo aukomis. Tik nuo anų skiriasi tuo, kad daugelio kauleliai guli užkasti nepašventintoje žemėje, be kapų ir kryžių, artimųjų nesurasti.

Ir vieni, ir kiti tapo aukomis to nežmoniško laiko, kada sovietiniai okupantai  prievarta ir smurtu keitė lietuvių gyvenimo būdą. Tik amžinybėje Viešpats gali sutaikyti aukas ir baudėjus, o nekaltiesiems parodyti savo gailestingumą. Manau, tokia mintis paminkle tik padidintų jo vertę, ir jis būtų maloniau priimtas kaimo žmonių, nes primintų ne vien politinį akcijos pobūdį, bet ir atspindėtų krikščionišką pagarbą čia žuvusiems – juk ir po kruvinojo Žalgirio mūšio mūsų protėviai ir jų sąjungininkai jau kitą dieną meldėsi už žuvusius savo priešus.

 Opšrūtai-Alytus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija