| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||
|
Užkrečiantys pavyzdžiai Pristatė garsųjį filmą Gintarė Martinaitienė
Šakiuose buvo pristatytas didelio atgarsio pasaulyje susilaukęs filmas The Soviet Story (Sovietų pasaka). Su susirinkusiaisiais po filmo pristatymo bendravo 36-erių latvių režisierius ir scenarijaus autorius, politikos mokslų magistras, šiuo metu rašantis istorijos mokslo daktaro disertaciją, Edvinas Šnorė. Filmas The Soviet Story, pastatytas prieš dvejus metus, jau rodytas dvidešimtyje pasaulio šalių. Rusijoje šis filmas sulaukė isteriškos reakcijos parodžius šį filmą per vieną Rusijos TV kanalą, prie Latvijos ambasados Maskvoje išsiliejo Jaunosios Rusijos aktyvistų įtūžis buvo sudeginta E.Šnorės iškamša. Tačiau autorius nemano, kad tai visos Rusijos žmonių nuomonė. E. Šnorė įsitikinęs, kad didelė milijoninės valstybės dalis dar nepamiršo, kas vyko Stalino valdymo laikais. Rusijoje filmą oficialiai uždrausta demonstruoti. Tokį reakcingų jėgų išpuolį įtakingas pasaulio leidinys The Economist pavadino Oskaru filmui, drąsiai ir argumentuotai sulyginusiam nacistinį ir sovietinį režimus. Daugiau nei dešimtį metų rinkęs dokumentinius faktus apie tamsiausius Sovietų Sąjungos istorijos puslapius latvių istorikas savo filme atskleidė šokiruojančią tiesą apie nacių ir bolševikų bendradarbiavimą naikinant žydų tautą, ukrainiečių genocidą, kitus sovietų įvykdytus nusikaltimus. Nors filmo autorius sako, kad baisiausių, labiausiai sukrečiančių kadrų į šį filmą nesudėjo kad jis galėtų būti rodomas mokyklose, tačiau ir tai, kas sudėta juoston, sukrečia. Filme rodomi didžiausi nusikaltimai žmogiškumui, dažnai net protu nesuvokiami, nepaaiškinami. 10 metų įvairiuose pasaulio archyvuose E.Šnorė rinko medžiagą iš tų šaltinių, kuriuose aprašomas vykęs holokaustas. Latvių režisierius sakė, kad Vokietijos archyvuose rado medžiagos, kurios 50-60 metų niekas nenaudojo o juk tai reikia papasakoti žmonėms. Be dokumentinių kadrų sunku būtų perteikti tai, kas vyko. Režisierius tai suvokė dar būdamas vaikas, kai jo močiutės pasakojimai apie tą baisųjį laikmetį kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo to, kas buvo kalbama mokykloje. Vieno šakiečio paklaustas, ar po tokio filmo pastatymo nebijo dėl savo gyvybės, E. Šnorė teigė, kad kurdamas apie tai negalvojo. Be to, vienas jo pagrindinių tikslų pakeisti Vakarų šalių požiūrį į tą istorijos etapą, kai XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo masiškai naikinami žmonės. Autorius mano, jog jo tikslas pasiektas. Vakarų šalyse žmonės, matydami filmą, patyrė šoką. Jie kažką žinojo, tačiau nesuvokė žudymo mastų ir motyvų. Kita vertus, ir dabar daugelis žiaurumą vykdžiusių vyrų yra gyvi, tačiau jų niekas nebaudžia, neišduoda. Kai kuriems net įteikti valstybiniai apdovanojimai už tai, kad žudė... Į keliamą retorinį klausimą, kodėl Europa nieko nedaro, puse lūpų tarsi sakoma, kad ji yra labai stipriai priklausoma nuo Rusijos gamtinių resursų. Filme gana drąsiai yra kalbama apie tai, kad ir šiomis dienomis vykdoma daug žiaurių nusikaltimų. Šiek tiek kitokiomis priemonėmis, kitokiais mastais, bet vykdoma. Filmas išverstas net į 30 užsienio kalbų, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Pačiam režisieriui vertingiausias Bostono kino festivalio apdovanojimas Mass impact award 2008-aisiais (už didžiulę įtaką visuomenei). Po filmo pristatymo šakiečiai noriai uždavinėjo klausimus režisieriui. Nors renginyje dalyvavo daugiau vyresnio amžiaus žmonės, politinių kalinių, tremtinių atstovai, jie domėjosi filmo kūrimo istorija, pateiktais faktais, paties autoriaus nuomone apie tai. Norintieji galėjo įsigyti ir filmą su autoriaus autografu. Iš Vilkaviškio atvykusi pagyvenusių žmonių grupė svečiui garbingai įteikė duonos kepalą, akcentuodami, kad tai didelės pagarbos ir sakralumo ženklas. Šakiai
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |