|
Politikų elgesys piktina visuomenę
Pareigos ir atsakomybės pamokos šeimoje
Lietuvos Respublikos piliečiai Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka išsirenka savo atstovus į Seimą. Dažniausiai šie žmonės nėra naujokai, turi ūkinio, politinio, visuomeninio darbo patirties. Norisi tikėti, kad mūsų krašte daugumoje šeimų jaunimas gauna (arba turėtų gauti) dorovės pagrindus ir piliečio pareigos bei atsakomybės už savo veiksmus supratimą. Pastarojo meto įvykiai Seime parodė, kad Seimo nario mandatu mėginta gerokai papiktnaudžiauti. Skubėti mušti būgną dar nereikėtų tai padarys Lietuvos Temidė ir Seimas, tačiau tikrai verta pamąstyti apie posovietinės visuomenės užsitęsusius negalavimus.
Ar Seimo nario pravaikšta apmokama iš biudžeto?
Vienas, tikriausiai gerokai nuobodžiaujantis Seimo narys L. Karalius, tylomis palikęs savo darbo vietą, bemaž mėnesiui išvyko į egzotines šalis prasiblaivyti, papramogauti, pašėlti ar nuotaiką pataisyti. Pilietinės savivokos nepraradusiam rinkėjui toks poelgis visiškai nesuprantamas ir nepateisinamas. Bet kurioje kitoje valstybinėje įstaigoje dirbančiam žmogui tektų atsakyti už pravaikštą ir jos pasekmes visu griežtumu. Rinkos ekonomikos sąlygomis privačioje įmonėje dirbantis pilietis už tokį įžūlų poelgį nedelsiant pelnytai atsakytų ir pagal teismo nuosprendį turėtų atlyginti nuostolius.
Tyčiotis iš rinkėjų didžiai amoralu
Seimo narys A. Sacharuk, vargu ar galima abejoti, veikė kaip susimokėlis, dangstantis pravaikštininką. Jis nerausdamas aiškina, radęs pamestą kortelę ir keliolika kartų tikrindamas veikimą balsavęs už pravaikštininką. Jo pastangos klastote pridengti kolegos prasižengimą prilygsta kriminaliniam nusikaltimui. Tautos atstovas neturėtų tyčiotis iš rinkėjų ir apgaule siurbti iždo lėšų. Vogimas iždo lėšų bet kokiu atveju nesuderinamas su Tautos atstovo statusu, o moraliniu požiūriu tai prilygsta Seimo nario moralinei kapituliacijai. Tiesiog sunku patikėti, kad Seimo nariai, atstovaujantys Atgimusiai Tautai, galėtų tokiu būdu pelnytis.
Valstybės politikų elgesio kodeksas
Šis kodeksas įgyvendina konstitucinį valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principą, plėtoti demokratinį valdymą, didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis, skatinti valstybės politikų atsakomybę už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei.
Be to, kodeksas reglamentuoja valstybės politikų elgesio viešajame gyvenime principų ir reikalavimų pagrindus, taip pat ir priemones, užtikrinančias valstybės politikų elgesio kontrolę ir atsakomybę už šio kodekso nuostatų pažeidimus.
Reikia tikėtis, kad Seimo pirmininkė Irena Degutienė ras priemonių atkurti Seimo prestižą.
Posovietinė visuomenė sveiksta lėtai
Labiausiai nukentėjusi nuo okupacijų Tautos dalis laisvės kovotojai, sovietų politiniai kaliniai ir tremtiniai labai domisi spartesniu posovietinės visuomenės sveikimu. Padaryta tikrai daug, bet pilietinės visuomenės ugdymo reikalai per dvidešimt metų dar nepasiekė Pirmosios Lietuvos Respublikos lygio. Ir priežastys aiškios Nepriklausomybė buvo atkurta itin sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis NKVD divizijomis užtvindytame krašte. Laimė, kad Lietuvoje šiam vyksmui išmintingai vadovavo ryžtingi Sąjūdžio vadovai. Bet aktyvios desovietizacijos nebūta.
Kodekse išvardyti politikų veiklos principai
Rinkėjai turėtų žinoti, kuo turėtų vadovautis jų išrinktieji ir esant reikalui priminti.
Politikų elgesio kodeksas nurodo:
1. Laikytis žmogaus teisių ir laisvių, tai rodytų pagarbą žmogui ir valstybei.
2. Teisingumas turi tarnauti visiems žmonėms, nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, išsilavinimo, religinių įsitikinimų, politinių pažiūrų.
3. Eiti pareigas sąžiningai, laikantis aukščiausių elgesio standartų.
4. Priiminėti sprendimus, laikantis skaidrumo ir viešumo.
5. Elgtis padoriai pagal einamas pareigas. Vengti atvejų, kada politiko elgesys gali pakenkti institucijai, kurioje jis dirba.
6. Pavyzdingai elgtis visuomenėje, laikytis dorovės ir etikos normų.
7. Nesavanaudiškai tarnauti valstybei ir visuomenės interesams.
8. Laikytis nešališkumo, t.y. neturėti sutartinių ar kitokių santykių, kurie varžytų apsisprendimo laisvę priimant sprendimus.
9. Jausti atsakomybę už savo elgesį viešajame gyvenime ir priimamus sprendimus.
Kas toliau?
Du tautos atstovai nesilaikė politikų elgesio kodekso. Seimas turėtų deramai ir negaišdamas įvertinti jų pražangą. Iš pašalies atrodytų lyg ir menkas nusižengimas juk moksleiviai taip pat bėga iš pamokų. Tačiau blogas pavyzdys visuomenei, o labiausiai jaunuomenei skatina tokią praktiką. Kita vertus, jei Konstitucinis Teismas svarsto seimūnų nelegalias atostogas užsienyje, tai vien šis faktas rodo ne tik Seimo savitvarkos ir savikontrolės neįgalumą, bet ir akivaizdžią rinkėjų apgavystę. Lietuvos Širdis, taip Atgimimo laikotarpiu buvo vadinamas Lietuvos Parlamentas, turėtų gebėti apsivalyti pati tai Valstybės prestižo klausimas.
Edmundas Simanaitis
© 2010 XXI amžius
|