2010 m. spalio 20 d.
Nr. 76
(1861)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Nepriklausomybės akto signataras pasigenda žmogiškumo

Kovo 11-osios Akto signataras,
poetas Gintautas Iešmantas –
ir šiandien aktyvus poezijos kūrėjas
Asmeninio archyvo nuotrauka

Ko mes pritilome,
Žvelgdami į saulėlydį?


Ašaros tvenkias akyse,
Lūpos kietai suspaustos,
Už jų – slopinamas nerimas.


Gaisai rėkia debesyse...
O mes tylime.

Tai vienas iš naujausių poeto ir visuomenės veikėjo, publicisto Gintauto Iešmanto eilėraščių, gimusių kovo mėnesį, Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Kaip žinome, G. Iešmantui teko garbė būti tarp 124 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, 1990 m. kovo 11 dieną jis pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Nuo šio jau istorija tapusio įvykio prabėgo vos 20 metų, tačiau nenumaldomai greitai bėgantis laikas jau daug ką spėjo pakeisti.

Su Kovo 11-osios Akto signataru G. Iešmantu pokalbiui apie Lietuvos nepriklausomybės nueitą kelią, taip pat poeto kūrybinę, visuomeninę veiklą, susitikome buvusių KGB rūmų dailiai išpuoštoje menėje. Būtent šių rūmų rūsiuose lygiai prieš 30 metų už „antitarybinę propagandą“ buvo kalinamas mūsų pašnekovas. Tik žinoma, to puošnumo ir marmurinio blizgesio, kaip pamena Gintautas, anuomet čia nė kvapo nebūta...

 

Lietuva šiemet žymi iškilią datą – 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip Jūs sutikote šią mūsų tautai ir valstybei prasmingą šventę? Galbūt turite kuo pasidžiaugti, o gal ir tam tikro nerimo, nuoskaudų liko?

Jokių nuoskaudų ar nusivylimo širdyje nenešioju, kaip tik esu laimingas ir džiaugiuosi, kad išsipildė mano viena iš didžiausių svajonių – sulaukti nepriklausomos Lietuvos. Man šis istorinis įvykis yra šventas dalykas, todėl tik su pasididžiavimu galiu džiaugtis, kad teko didžiulė laimė būti vienminčių žmonių sambūryje, padėjusių Lietuvai sugrįžti į laisvų pasaulio valstybių šeimą, kurią ne savo valia ir noru palikome prieš 70 metų, kai mus okupavo stalinistinė imperija.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo šalyje jau daug kas spėjo pasikeisti, ir svarbiausia, į gerąją pusę – nebeliko totalitarinės sistemos kruvinojo muštro, persekiojimų, galime atvirai reikšti savo pilietinę valią, išsakyti mintis ir nuomonę. Be abejo, kartu su jauna, nebrandžia demokratija, valstybėje išsikerojo ir daug blogio, abejingumo, jaučiama ir tam tikro nusivylimo, ypač pastaraisiais metais, kai visame pasaulyje kilo nelemtoji ekonominė krizė. Dauguma žmonių pagrįstai piktinasi, kad negali surasti elementarios teisybės, kad dabar viską valdo ne sąžinės balsas, o visagalis pinigas. Iš tiesų, teisingumas yra vienas iš kertinių valstybės pamatų ir kol jo nesukursime, vargiai pasieksime socialinį, dvasinį ir moralinį suklestėjimą .

Taip pat labai skaudu, kad užmirštamas žmogiškumas, tiek visuomenėje, tiek valdžioje jaučiamas susvetimėjimas. Todėl labai teisinga, kad šią problemą savo pirmajame metiniame pranešime iškėlė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Apmaudu, jog valdininkija, paskendusi biurokratijos raizgalynėje, žmogaus visai nenori matyti – jai rūpi tik kaip dar labiau apmokestinti ir šitaip nuskurdintą tautą ir taip gelbėti valstybės biudžetą.

Ne mažiau šiandien pergyvenu ir dėl mūsų tautos kultūros, švietimo, galų gale ir gimtosios kalbos reikalų. Jei dar anais laikais tautai teko vargais negalais atlaikyti rusifikacijos grėsmę, tai pastaruoju metu mums iškilo ne ką mažesnis pavojus iš anglų kalbos, globaliai užvaldžiusios kone visą pasaulį. Pereikime bet kuriomis sostinės ar kito Lietuvos miesto gatvėmis ir pažiūrėkime, kiek lietuviškumo beliko?.. O dabar valdžios parėdymu kėsinamasi įteisinti svetimas kalbas ir dokumentų rašyboje! Apmaudžiausia, kad šiai problemai abejinga net Lietuvių kalbos komisija! Tačiau širdies gelmėse lieku optimistu ir tikiuosi, jog tokie sunkumai laikini, kad viskas praeis ir sulauksime geresnių laikų. Svarbiausia, kad mūsų tauta, visuomenė būtų pilietiškai aktyvesnė, sąmoningesnė ir veiklesnė, nepakanti blogiui, abejingumui.

Nuo jaunystės esate pasinėręs į poezijos, literatūros kūrybinį pasaulį, tad kaip Jūs prieš porą dešimtmečių pasukote į politiką ir tapote Atkuriamojo Seimo nariu? Kas Jus paskatino pasirinkti tokį kelią?

Iš tiesų, kūrybinė aistra mane valdo nuo jaunystės. Pirmąsias eiles pradėjau rašyti sulaukęs 17 metų. Kūrybinei veiklai esu ištikimas ir šiandien. O į politiką pasukti privertė pats gyvenimas – per pusę amžiaus teko regėti daug blogio, jausti melo ir purvo, pagaliau paragauti ir lagerių duonos. Tik grįžus iš tremties 1988 metų vėlų rudenį, aktyviai pradėjau domėtis politika, įsijungiau į neseniai įsikūrusio Sąjūdžio veiklą. Netrukus su keletu bendraminčių nusprendėme atkurti prieškaryje veikusią socialdemokratų partiją. Jos gretose buvau iki to laiko, kol ši partija nesusijungė su LDDP. Dabar nepriklausau jokiai partijai, esu laisvas žmogus.

Be abejo, džiugu, jog man teko garbė ir laimė tapti Nepriklausomybės Akto signataru. Už tai esu dėkingas Marijampolės rajono, Kalvarijos krašto bendruomenei, Sąjūdžio žmonėms, aktyviai rėmusiems mane ir jau pirmajame rinkimų ture išrinkusiems į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Atkurtos Lietuvos parlamente man teko dirbti iki 1992 metų rudens.

Tikriausiai pastebėjote, jog per pastaruosius keliolika metų į politiką pasinėrę įvairių partijų ar visuomeninių judėjimų veikėjai. Jie pirmiausia suskumba pasirūpinti ne valstybės, ne tautos, bet savo gerove. Akivaizdžiai supainioję privačius interesus su valstybės, jie nesikuklindami sugebėjo praturtėti ir susikrauti ne vieną milijoną... O kur dar įvairios privilegijos, išsikerojusi nebaudžiama valdininkijos savivalė?...Kiek žinome, Jums, asmeniškai, tokių turtų „paslaptingi aitvarai“ nesunešė...

Iš savo kūrybinio darbo per visą gyvenimą jokių brangenybių nepaveldėjau, nesusikroviau jokio turto ir būdamas valdžioje... Su Sąjūdžio vėliava laimėję rinkimus, mes turėjome visai kitą Lietuvos ateities viziją, jautėme atsakomybę ir pareigą prieš mus išrinkusius tautiečius. Prieš 20 metų mums teko išties sudėtinga ir sunki našta – reikėjo kuo skubiau atkurti valstybės finansines, teisėtvarkos institucijas, pasirūpinti ir švietimo, kultūros reikalais.

Žinoma, ir tais laikais neišvengta priešpriešos, susiskaldymo, tačiau tokių korupcijos, politinės veidmainystės ir cinizmo apraiškų, išsiplėtusios biurokratų armijos tikrai nebuvo. Vyresnioji karta tikriausiai gerai pamena, kad mūsų parlamentarai apsieidavo be didesnio patarėjų būrio, nors anuomet teko dirbti vos ne karo sąlygomis, atlaikyti vidaus ir išorės pavojus. Be abejo, tąsyk išlaikėme sunkiausią valstybės atkūrimo egzaminą. Tačiau antra vertus, derėtų priminti ir kai kurias klaidas, pavyzdžiui, staigų žemės ūkio pertvarkymą. Kaip viskas įvyko ir kam paskui veltui atiteko visas turtas, manau ir pasakoti beprasmiška...Kritiškai tebevertinu ir čekinę privatizaciją, vėliau leidusią pralobti visokiausio plauko vertelgoms ir nusikalstamam pasauliui, nepalikusiam vietos nei smulkiajam nei vidutiniam verslui.

Jūsų biografija liudija, jog teko praeiti sudėtingus ir permainingus gyvenimo slenksčius. Priminkite savo vaikystę, kur teko mokytis, kaip susiklostė tolesnis Jūsų likimas?

Gimiau Vilkaviškio rajone, Žaliosios valsčiuje, Šūklių kaime. Bet sulaukus vos kelerių metų, su tėvais persikėlėm į Šakių kraštą, Griškabūdyje baigiau pradžios mokyklą, o vėliau ir Šakių gimnaziją. 1949 metais įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą (dabar universitetas) studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tačiau pedagoginio darbo neteko dirbti – iš karto pasukau kūrybinės veiklos keliais. Nuo 1956 beveik porą dešimtmečių dirbau žurnalistu įvairiose redakcijose.

Besisukdamas žurnalistikos baruose, slapta kūriau ir eilėraščius, skirtus nepriklausomai Lietuvai, jos iškiliems asmenims. Net keletą posmų buvau paskyręs prieš 38-erius metus už Lietuvos laisvę susideginusiam Romui Kalantai. Tų eilių niekur nespausdinau, tačiau kažkas iš pažįstamų mane vieną dieną įskundė. 1974 metais prasidėjo persekiojimai, kratos, buvau pašalintas iš Žurnalistų sąjungos, uždrausta užsiimti bet kokia kūrybine veikla. Vėliau per pažįstamus pavyko įsidarbinti Lietuvos knygų rūmuose, už menką algelę dirbau bibliografu. Ir tai su sąlyga – turėjau pasižadėti, kad nesikišiu į jokią politiką, nešmeišiu sovietinės santvarkos.

Tačiau duoto žodžio neišlaikėte, po kelerių metų Jūsų laukė jau kiti, kur kas sunkesni išbandymai. Už ką buvote suimtas?

Vieno bičiulio pakviestas, aktyviai plušau pogrindiniame žurnale „Perspektyvos“. Šiame visuomeninės minties leidinyje skelbėme Nepriklausomybės idėjas, kritikavome okupacinę santvarką. Ką gi, 1980 metų kovo 17-ąją čekistai mane susekė ir areštavo. Daugiau nei 10 mėnesių buvau kalinamas ir tardomas būtent šiuose KGB rūmuose. Dešinėje šių rūmų pusėje, nuo Konservatorijos, ir dabar matyti pusrūsio langeliai – pro juos kaliniams sklisdavo menkutė šviesa. Drauge su manimi KGB kamerose kalėjo ir Povilas Pečeliūnas ir Vytautas Skuodis.

1981 metų speiguotą sausio 9-ąją po teismo mane ir P. Pečeliūną bolševikinė valdžia išgrūdo į Permės griežtojo režimo lagerį. Po dvejų metų Povilas buvo išvežtas į tremtį, o aš dar kone 4-erius metus ten kalėjau. Po to mane dar 5-eriems metams ištrėmė į šiaurinį Rusijos pakraštį, Komijos ASSR. Laimei, visos bausmės laiko neteko išbūti – po dvejų metų Sovietų imperija pati ėmė braškėti, paskelbė „perestrojką“... Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas, kūrėsi Sąjūdis. Tačiau manęs sovietų valdžia vis nenorėjo išleisti. Tiesa, buvo siūlyta pasirašyti sutartį, kad nepažeidinėsiu tarybinių įstatymų ir išleis...Bet aš kategoriškai atsisakiau motyvuodamas, kad nesu pažeidęs jokių įstatymų ir nepasirašysiu.

Iš Lietuvos jau sklido vis geresnės naujienos apie Sąjūdžio suvažiavimą, laisvą spaudą ir žodžio laisvę. Iš tremties mane, kaip ir daugelį sovietų lageriuose kalėjusių politinių kalinių, išlaisvino JAV kongresmenų, Kanados, kitų Vakarų šalių įtakingų politikų pasirašyta peticija, skirta SSRS vadovui M. Gorbačiovui. Joje buvo reikalaujama nedelsiant paleisti politinius kalinius. Prie išlaisvinimo prisidėjo ir Petro Cidziko paskelbta bado akcija. Į Tėvynę grįžau 1988 m. lapkričio 5-ąją.

Ar nejaučiate nuoskaudos, pykčio buvusiems budeliams ir jų parankiniams?

Nejaučiu nei pykčio, nei pagiežos tiems nelaimingiems žmonėms. Atgavus Nepriklausomybę man dažnai tekdavo susitikti su buvusiu savo tardytoju. Neminėsiu jo pavardės. Sutiktas kartą gatvėje jis manęs nuoširdžiai atsiprašė. Nieko aš tąsyk jam nesakiau, tik paprašiau, kad jeigu yra kokia galimybė, tegu grąžina man atimtus rankraščius. Jis padėjo susigrąžinti dalį kūrinių. Kita dalis rankraščių, patekusių į KGB ar kitų rankas, kažkur pradingo...

Šie metai Jums buvo neįprasti – sausio mėnesį atšventėte gražų 80-metį, o kovą pažymėjote ir 20-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines. Pasitraukęs iš politinio gyvenimo, Jūs, kaip ir anksčiau, aktyviai dalyvaujate kūrybinėje veikloje. Kaip sekasi plušėti poezijos soduose, ar pakanka  kūrybinės ugnelės šiais nelengvais laikais?

Gyvenime, kaip žinote, esu patyręs kur kas didesnių sunkumų ir netekčių, todėl negaliu per daug skųstis ar dejuoti. Šalia jūsų paminėtų poros jubiliejų, šiemet pažymiu ir 20-ąsias metines, kai išleidau pirmąją savo knygą. Iš viso per tą laiką esu išleidęs 28 poezijos knygas, daugiausia poezijos rinkinių – eilėraščių sukauptų per daugiau nei 60 metų. Viena iš naujausių knygų – eilėraščių rinkinys „Amžinoji donorė“, pasirodė prieš pusmetį.

Taip pat esu išleidęs ir keletą publicistikos knygų. Viena iš reikšmingiausių šio kūrybos žanro leidinių – „Kelio ženklas“. Joje paskelbti dar sovietmečiu sukaupti bet neišspausdinti straipsniai visuomenine, politine tematika. Beje, už juos okupacinė valdžia mane gerokai pataršė, pridėjusi daugiau nelaisvės metų.

Kūrybinėje veikloje ir pastaruoju metu dalyvauju, neskubu savo plunksnos slėpti stalčiuje, rašau, kiek jėgos leidžia. Su dideliu malonumu apsilankau ir įvairiuose literatų sambūriuose, nepraleidžiu ir tradicinio „Poezijos pavasario“ renginio.

Dėkojame už pokalbį, atviras mintis, linkime stiprios sveikatos ir neišsenkančių kūrybinių jėgų.

Kalbėjosi
Kęstutis PRANCKEVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija