Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Prisimenant garbųjį kunigą Aleksandrą Papučką

Dalė KAROSAITĖ-KEMUNDRIENĖ,

Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios Marijos legiono pirmininkė

Kun. Aleksandras Papučka Adomynėje 1971 metais

Vienoj rankoj – ančiukas, kitoj – viščiukas, o viduryje – ožka

Kun. Aleksandras Papučka su vargonininku Jonu Karosu prie Skiemonių bažnyčios apie 1955 metus

Adomynės angelaičiai ekskursijoje į Šimonis

Svėdasų angelaičių kongresėlyje 1934 m. liepos 8 d. Pulko vadas vargonininkas Aleksandras Papučka – entre

Organizaciniai vadų kursai Adomynėje 1937 metais. Kunigas Aleksandras – centre (su akiniais)

Adomynės bažnyčios choro apsilankymas Skiemonyse. Apie 1956–1957 metus

Bevartant senų nuotraukų albumus, iš užmaršties iškyla šviesus kunigo Aleksandro Papučkos paveikslas.

Dar vaikystėje teko didelė laimė pažinti šį žmogų. Kunigas Aleksandras atvykdavo į Adomynės parapiją (Kupiškio r.), o mano tėvelis ten vargonininkavo. Kilęs iš kaimyninės Svėdasų parapijos kunigas, pats buvęs vargonininku, ir mano tėvelį išmokė groti vargonais. Taigi tėvelis labai mylėjo savo mokytoją ir nuolat pasakojo su Juo susijusius prisiminimus. Kunigas A. Papučka grojo ne tik vargonais, armonika, bet ir… pjūklu! Pjūklu išgautas melodijas esu girdėjusi ir aš pati. Kunigą Aleksandrą labai mylėjo visi Jį pažinoję žmonės: buvo labai doras, visus užjaučiantis, paprastas, bet labai organizuotas, sumanus, greitos orientacijos. Mano šviesaus atminimo tėvelis Jonas pasakojo, kad kunigas Aleksandras vargonuodamas dar vadovavo angelaičiams, pavasarininkams ir ateitininkams.

Sovietmečiu, kai kunigas Aleksandras atvykdavo į tėviškės parapiją, susitikęs su mano tėveliu ir man, vaikui, skirdavo dėmesio. Prisimenu Jo kalbas, rūpinimąsi parapijos jaunimu, norą visiems padėti. Jis visada būdavo geros nuotaikos, tiesiog spinduliuodavo.

Nuo pat vaikystės močiutės, o vėliau ir mamytės pamokyta meldžiausi į šv. Antaną Paduvietį. Iš kunigų buvau gavusi nedidelį šv. Antano paveikslėlį ir labai troškau turėti didelį šio šventojo paveikslą. Ir štai kokiu stebuklingu būdu mano troškimas išsipildė…

Kartą, vykstant autobusu į tėviškę, mano pakeleive tapo vienuolė seselė, matyta Kauno Katedroje. Ilgoje kelionėje iš Kauno į Aukštaitiją kalbėjomės apie gyvenime patirtus Dievo prisilietimus – stebuklus… Aš mielai bendrakeleivei papasakojau apie šv. Antaną, iš Jo gautas malones ir išreiškiau savo norą įsigyti mano pamilto šventojo paveikslą. Mano didžiausiai nuostabai, seselė prasitarė turinti didelį šv. Antano paveikslą, kuris jai atiteko po kunigo mirties. Paveikslo niekas nenorėjęs imti, nes jis esąs senovinis. Ji pakeitusi tik rėmus. O tas kunigas, pasirodo, buvo Aleksandras Papučka… Oho! Tai bent sutapimas! Ji, girdi, turinti pasiklausti vyresniosios leidimo ir tada man mielai dovanosianti. Norėtų, kad tas šventojo paveikslas patektų, pasak jos, į geras rankas… Taigi man tapo aišku, kad iš Dangaus pats kunigas Aleksandras nukreipia šį šv. Antano paveikslą man. Gaunu mielą ir tokią brangią dovaną iš brangaus žmogaus...

Netrukus toji vienuolė, sutikta šv. Mišių metu Katedroje, pakvietė atvykti į jų vienuolyną pasiimti šv. Antano paveikslo. Tai galėjo būti apie 1980-uosius metus. Iki šiol šis paveikslas kabo mūsų bute…

© 2010 „XXI amžius“