|
Šiluva XX amžiaus viduryje ir dabar
Pirmą kartą į Šiluvą vykau apie 1949-1950 metus, rūsčiojo pokarinio stalininio laikotarpio metu. Tada man buvo maždaug 7-eri. Tėvas Vladas, kaip stambus ūkininkas, sovietų valdžia nepatenkintas partizanų rėmėjas, buvo išvežtas į Sibirą. Buvo paskutinieji jo kalinimo metai. Motina Antosė su broliu Algimantu ir manimi buvo įtraukta į tremtinių sąrašus. Pabėgę nuo išvežimo slapstėmės aplinkiniuose Šakių rajono Juniškių apylinkių kaimuose.
Tėvelio Stalino saulutės šiluma, vežimai į Sibirą, stribai ir enkavėdistai, kaip tarmiškai juos vadindavo kraštiečiai zanavykai, buvo labai įbauginę bene visus aplinkinių kaimų žmones. Jie uoliai ieškojo atsirėmimo į vienas kitą, buvo vieningi, paslaugūs, o ypač ieškojo atramos tikėjime ėjo į bažnyčias, važinėjo į atlaidus, nors vis labiau įsisiautėjantis buldozerinis ateizmas visa kaip trukdė.
Tuo ypač skaudžiu laikotarpiu mama sumanė vykti į Šiluvą. Brolis Algimantas, kuris buvo už mane buvo 8 metais vyresnis, į Šiluvą su mumis nevyko. Jis tuo metu darbavosi tetos Onos Šimaitytės ir Prano Gabartų namuose Šakių rajono Mozūriškių kaime. Ūkininko vaikas, buožiukas, dirbantis už berną atkampaus valstiečio ūkelyje, stribams neturėjo kelti įtarimo. Buvo didieji Šilinių atlaidai. Iš kažkurio Kuoliškių, Degutlaukio ar Liukų kaimo, kur pas vargingai gyvenusius tolimus giminaičius slapstėmės, vykome link Nemuno. Kažkiek ėjome pėstute, kažkiek pavežė varganų arklių tempiami vežimai. Per Nemuną kažkas iš panemuniečių perkėlė valtimi. Kitoje upės pusėje į mus panašių piligrimų buvo ir daugiau. Iš kažkur atvažiavo gerokai padėvėtas sunkvežimis. Pirmininkas geras, davė į Šiluvą sunkvežimį, kalbėjo žmonės apie kažkurį naujai įkurto kolūkio vadovą. Kad tik nepagautų
Į sunkvežimį sulipo būrelis įvairaus amžiaus žmonių, daugiausia moterys. Kai kurios, kaip mano mama, buvo su vaikais. Sėdėjome, gulėjome ant nelygių sunkvežimio grindų, kad iš toliau mūsų nesimatytų. Buvo kalbama, kad jei pagautų vykstant į Šiluvos atlaidus, tai sunkvežimį davusiam pirmininkui geruoju nesibaigtų, o nemalonumų tikriausiai patirtume visi.
Žiūrėk, koks didelis tas pasaulis, kaip toli tie atlaidai, važiuodamas galvojau. Tai buvo pirmoji mano didelė kelionė už gimtinės ribų. Važiavome siaurais keliukais lėtai ir labai jau ilgai. Pro šalį iš abiejų kelio pusių bėgo medžiai, telefono ir elektros stulpai, trobelės, sodai, daržai, pievos, o jose gyvuliai, paukščiai, žmonės. Artėjant pietums jau buvome Šiluvoje. Stebino, kad ten buvo tiek daug žmonių ir jie visi taip uoliai, pasiaukojančiai meldėsi. Ta daugybė maldininkų man atrodė kaip Dievo Karalystė žemėje. To, ko visi čia susirinkusieji prašo, tikrai gaus, galvojau. Negi jiems reikia kažko labai jau daug?! Mama, aš ir brolis norime, kad mūsų tėtis kuo greičiau sveikas sugrįžtų iš Sibiro. Mes iš pasiturinčių ūkininkų tapome benamiais, bežemiais, beturčiais, beteisiais pabėgėliais, ieškomais išvežti į Sibirą. Kad turėtume bent mažą savo trobelę, karvę. Bažnyčioje stebėjausi paveikslų ir skulptūrų gausa, jų puošnumu bei viso to didingo rūmo grožiu. Bažnytinio meno šedevrai čia buvo kitokie, lyg ir gražesni, nei jau matyti Slavikų, Šakių, Kaimelio ar Lukšių bažnyčiose. Buvo parduodama ypač daug rožinių.
Pirmosios dienos vakare mamą jau kalbinau vykti atgal. Ji atsakė, kad apsinakvosime čia ir melsimės dar vieną dieną, kad jau žinoma nakvynė kažkurio čionykščio namo pastogėje. Ten nakvos ir daugiau maldininkų. Nakties poilsiui gulėmės kas ant šieno ar šiaudų, kas ant skudurų, apdilusių užtiesalų ir pan. Vienas nakvynininkų kalbėjo apie kažkokias pakojas. Nesupratau, kas tos pakojos. Vėliau supratau, ką jis turėjo galvoje. Tos pakojės ar pakojos tai po Dievo kojomis atsiduriantys niekadėjai nusikaltėliai, vagys, plėšikai, agresoriai, pavergėjai, stribai, enkavedistai ir pan.
Po šios kelionės į Šiluvą mama mane į šiuos atlaidus vežėsi dar turbūt du kartus. Vėliau į Šiluvą ne kartą vykau ir pats vienas.
Dabar, pabuvojęs Šilinės atlaidų Pagrindinėje dienoje padėkos už Laisvę metais, lyginu 1950 metų ir 2010 rudens Šiluvą. Skirtumas stulbinantis. Jei kas nors anuo metu būtų pasakęs, kad 2010 metais Šiluva bus tokia, kokia ji yra, vargu ar būčiau patikėjęs. Žiūrėjau, meldžiaus, stebėjau, stebėjausi, fotografavau, bendravau, susipažinau, sutikau kraštiečių, giminių. Įdomu buvo žvelgti į didžiulę žmonių minią didingų šventovių fone. Grožėjausi popiežiaus Jono Pauliaus II bronzine skulptūra, už jos stovinčia Šiluvos koplyčia. Didingai maldingai monumentali Sumos šv. Mišių metu buvo lauke besimeldžiančių žmonių jūra.
Graži XXI amžiaus Šiluva, gražūs čia atvykę maldininkai ir svečiai. Deja, mūsų amžiaus rykštės atitolimas nuo Dievo, girtavimas, turto troškimas, narkomanija, amoralumas, nusikalstamumas smarkiai silpnina ir retina mūsų gretas. Nusivylimas gyvenimu, nusivylimas laisve, Sumos šv. Mišių metu skambėjo perspėjantys arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus žodžiai. Guodžiuos, kad gal ne visi tokie, kad kai kurie ir iš jų ilgainiui sugrįš į Dievo glėbį. Uoliausi tikintieji, kurie nuolat atvyksta į Aušros Vartų, Šiluvos ir kitas šventoves, tikrai išmels tautai ir šaliai to, ko labiausiai mums trūksta. Viliuosi, kad vėl atgimsime, išliksime!
Stasys POVILAITIS
© 2010 XXI amžius
|