Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kelias be pabaigos

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais į mano tėvų namus ateidavo laikraščiai: „XX amžius“, „Šaltinis“, „Šaltinėlis“, „Lietuvos aidas“, „Trimitas“. Skaitė tėvai, skaitėme ir mes, trys atžalos. Antrosios LR metais iš krikščioniškos spaudos leidžiamas jau tik vienas „XXI amžius“. Šis faktas išryškina nūdienės visuomenės savivokos pokyčius. Statistikos duomenimis, mūsų šalyje tikinčiaisiais save laiko bemaž 80 proc. gyventojų. Verta pasvarstyti, ar iš tiesų gausiai nūdienos tikinčiųjų visuomenei jau neberūpi krikščioniškas spausdintas žodis?..

„Mokėkime vienas kito neįžeidinėti“

Atgimimo laikais ėjęs „Tikėjimo žodis“  1988 m. spalio 22 dieną skelbė: „Jūsų rankose pirmasis krikščioniškas laikraštis pokario Lietuvoje (...) Dauguma lietuvių pavargo nuo ateizmo absurdo. Mes galime paliudyti, kad įmanomi tik du sąmoningo krikščioniško gyvenimo variantai: pirmasis – sėkmingas gyvenimas, antrasis – labai sėkmingas gyvenimas. Tik du!“

Kitas tikintiesiems skirtas žurnalas „Katalikų pasaulis“ 1989 m. vasario 5 dieną numeryje išspausdino kardinolo V. Sladkevičiaus pamokslo, pasakyto prie Vilniaus Katedros durų, fragmentus. 1988 m. spalio 23 dieną kardinolas taip kalbėjo: „Brangieji, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs, mokėkime vienas kitam kulnų nemindžioti. Mokėkime vienas kito nestumdyti, vienas kito neįžeidinėti. Ateis rudenį pasėtam pasikeitimo želmeniui ir pavasaris, ir vasara atneš pasikeitimo derlių mūsų tautai.“ Abu šie leidiniai jau užgeso. 1990 m. rugsėjo 6 dieną pasirodė pirmasis „XXI amžiaus“ numeris.

Liko tik vienas katalikiškas  laikraštis

Praėjus 20-čiai metų Lietuvoje liko tik vienas katalikiškas laikraštis – „XXI amžius“. Gausiai tikinčiųjų bendruomenei negali nerūpėti paskutinio išlikusio krikščioniškosios minties laikraščio likimas. Mūsų rinktoji valdžia, daugiau mažiau remdama spaudos leidinius, vieninteliam „XXI amžiui“ neskyrė paramos. Nelengva, o daugeliui ir skaudu suvokti, kodėl atkūrus Nepriklausomybę mūsų rinktoji valdžia suinteresuota išlikusio paskutiniojo katalikiško laikraščio numarinimu ir todėl jo neremia?

Okupacijos metais religinės minties ir tautinės savimonės raiška spaudoje buvo planingai varžoma, nes trukdė užviršuoti utopinio „komunizmo statybą“. Iš tikrųjų tai buvo brutali nulietuvinimo ir sustiprinto rusinimo politika. Nejaugi ir šiandien dar gyvas sovietmečio praktikos dvelksmas? Kuo paaiškinti, kad „Komjaunimo tiesa“, toliaregiškai ir negaišdama pakeitusi savo iškabą, Nepriklausomoje Lietuvoje sulaukia paramos, o „XXI amžius“, tęsdamas pirmosios Lietuvos Respublikos meto tradiciją ir populiarinantis krikščioniškąją mintį, yra ignoruojamas?

Žurnalisto darban įsitraukė po Kovo 11-osios

„XXI amžius“, minėdamas savo atsikūrimo pirmąjį dvidešimtmetį, išradingai ir prasmingai pasipuošė Petro Katino knygos „Ilgas bus mūsų kelias...“ pristatymu. Knygoje skelbiama pernai mirusio „XXI amžiaus“ žurnalisto P. Katino publicistika, prisiminimai apie jį ir bibliografija. Knygoje istorinės apžvalgos, straipsniai apie iškilias Lietuvos ir kitų demokratinių šalių asmenybes, pasidarbavusias Europos kultūrai, pasižymėjusias vidaus ir užsienio politikoje.

Knygos autorius pratarmėje rašo: „Į žurnalistinį darbą įsitraukiau nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dienos. Nors rašiau ir anksčiau „į stalčių“, kaip sakoma. Dalydavausi tais rašiniais su bičiuliais ir bendraminčiais. 1973 metais KGB padarius kratą mano namuose buvo rasta keliolika tų rašinių, bet neįrodžius, kad juos platinau, kalėjimo ir lagerio pavyko išvengti. (...) O tuo, kad neteko baigti sovietinės žurnalistikos mokslų, džiaugiuosi iki šiol. Tai padėjo išlikti neapkvailintam, ko neišvengė ir dabar Lietuvos laikraščiuose rašantys ir dirbantys daugelis žurnalistų.“

Nepriklausomybės laikų disidentas

P. Katino knygai prof. Vytautas Landsbergis parašė įžanginį straipsnį „Tiesaus žodžio publicistika“, kurioje sakoma, kad „Petras Katinas, vienišas politikos apžvalgininkas ir analitikas, paliko savitą mūsų valstybės prisikėlimo metraštį. (...) Jis nepraktikavo nei veidmainystės, nei gražbylystės, todėl ir atkurtos Nepriklausomybės laikais liko disidentas; žurnalistų brolija stengėsi jo nepastebėti.“

P. Katino knyga stebėtinai glaustai ir taikliai nušviečia posovietinės visuomenės gyvenimo aktualijas be savipeikos, be saviniekos, tačiau aiškiu, pasvertu kritišku tiesos žodžiu. Žurnalisto talentas atsiskleidžia daugelyje temų. Peršasi mintis, kad autoriaus minimas kelias pabaigos neturi.

Edmundas Simanaitis

Apie Kauno miesto muziejaus salėje vykusį „XXI amžiaus“ 20-mečio minėjimą ir P. Katino knygos pristatymą plačiau rašysime kitą penktadienį.

© 2010 „XXI amžius“