| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Maskva nenori būti musulmoniška Gintaras Visockas
Prieš keletą dienų per RTVi televiziją stebėjau itin aštrią, dinamišką Klinč diskusiją, kurioje ginčijosi du Rusijos Federacijos piliečiai: stačiatikių tikėjimą išpažįstanti rusų tautybės rašytoja Jelena Čudinova ir Rusijoje gimęs bei užaugęs musulmonų religijos atstovas, vieno įtakingo leidinio žurnalistas Archanas Džemalis. Pašnekovų pavardės mums, lietuviams, ne itin svarbios, nes mažai kam žinomos. Šiuo atveju svarbiausia dėl ko jie ginčijosi ir kaip ginčijosi. O ginčijosi jie dėl visai Rusijai itin aktualios temos ar šalies sostinė nepraras savo tikrojo veido ir netaps musulmoniška? Tačiau norint geriau suvokti laidos esmę pirmiausiai reikėtų prisiminti svarbiausius ginčą sukėlusius faktus. Maskvoje neseniai buvo viešai švenčiama pagrindinė musulmoniška šventė. Į Maskvos gatves plūstelėjo šimtai tūkstančių islamo religijos išpažinėjų (kai kurių į laidą skambinusiųjų žiniomis, ne šimtai tūkstančių, o keli milijonai musulmonų). Štai tada Maskva ir krūptelėjo, supratusi, jog gyvenanti musulmonų apsuptyje. Būtent po viešos musulmoniškos šventės, kuri išsiskyrė dar ir tuo, kad, pavyzdžiui, dagestaniečiai, totoriai ar azerbaidžaniečiai šašlykus kepė tiesiog savo butų balkonuose, sunerimę rusai ėmė skaičiuoti, kiek musulmonų iš tikrųjų gyvena Maskvoje. Maskva išsigando dar ir dėl to, kad suprato deramai net nežinanti, kiek musulmonų per pastaruosius du dešimtmečius atsikėlė į miestą. Vieni teigė, esą Maskvoje nūnai gyvena apie 400 tūkst. musulmonų, kiti nurodydavo dar įspūdingesnius skaičius. Galima manyti, jog Maskvoje jų gali gyventi ne mažiau kelių milijonų. Taip pat skaičiuota, kiek islamo išpažinėjų į Maskvą galėjo atvykti nelegaliai. Be abejo, buvo svarstoma, kiek mečečių šiandien turėtų būti Rusijos sostinėje, jeigu norima patenkinti visų musulmonų poreikius. Čia vėlgi pateikti šokiruojantys skaičiai. Maskvoje šiandien stovi vos keturios mečetės, o penktoji gali būti ir nepastatyta. Mat rajono, kuriame ketinama statyti penktąją mečetę, gyventojai visi lyg vienas sukilo, pareikšdami nenorį jokių mečečių, jokių musulmoniškų susiėjimų. Laidoje dalyvavusi rašytoja pabrėžė, jog Maskvai užtenka keturių mečečių, o musulmonų interesus gynęs žurnalistas teigė, jog šiandien veikiančiose keturiose mečetėse niekaip neišsitenka visi Maskvos musulmonai, net jeigu jų Maskvoje tik 400 tūkst. Jis šventai įsitikinęs, jog dabar Maskvoje gyvena mažų mažiausiai keli milijonai Alachą garbinančių žmonių. Todėl Maskvoje, jei Maskva laiko save tolerantišku miestu, turėtų stovėti ne mažiau kaip šimtas mečečių (manoma, kad vieną mečetę lanko vidutiniškai apie tris tūkstančius musulmonų). Žurnalistas musulmonas A. Džemalis pabrėžė, kad Kinijos sostinėje gyvena žymiai mažiau musulmonų nei Maskvoje, tačiau Pekine jau dabar esama apie 70 mečečių. Taigi kinai kažkodėl nebijo musulmonų invazijos. Laidos Klinč viešnia J. Čudinova tvirtino, esą Maskvos ir Pekino palyginimas niekam tikęs, nes demagogiška lyginti Kinijos ir Rusijos pajėgumus nuo pašalinių įtakų saugojant savo nacionalinį veidą. Rašytoja prisiminė spaudos pranešimus, kaip Romoje viešėjęs Libijos diktatorius Kadafis viešai džiaugėsi, esą netrukus Italijoje jau bus daugiau musulmonų nei krikščionių ir tada krikščionims teks derintis prie musulmonų, o ne atvirkščiai. Rašytoja prisiminė ir neseniai Vokietijoje surengtą apklausą. Tąsyk domėtasi, kas ką skriaudžia Vokietijoje: ar vokiečiai nacionalinę turkų mažumą, ar turkai nacionalinę daugumą. Tyrimo rezultatai buvo netikėti visiems. Pasirodo, turkų jaunuomenė mokyklose ir universitetuose skriaudžia vokiečius, nes šie mažiau organizuoti, ne tokie drąsūs, ne tokie užsispyrę. Taigi paskutinioji apklausa sugriovė mitą, esą vokiečiai elgiasi netaktiškai bendraudami su išeiviais iš Turkijos. Pasirodo, šio konflikto aukos ne turkai, o patys vokiečiai. RTVi laidoje Klinč dalyvavusi rašytoja pabrėžė, jog didžioji į Maskvą atvykstančių musulmonų nelegalai, todėl jų poreikių Rusijos sostinė tikrai neprivalanti tenkinti. Nelegalams pirmiausia derėtų grįžti į savo gimtinę ir ... į Maskvą atvažiuoti jau su deramai sutvarkytais dokumentais. Žurnalistas įrodinėjo savas tiesas: dėl migracijos antplūdžio į Maskvą musulmonai niekuo dėti. Čia kalti korumpuoti Maskvos valdininkai, už solidžius kyšius įsileidžiantys vadinamąją pigią darbo jėgą. Kaltas ir rusų tingėjimas, nenoras imtis darbų, kurių noriai imasi išeiviai iš Tadžikistano ar Uzbekistano. J. Čudinova pateikė kontrargumentų: štai Prancūzija įsileido daug pigios darbo jėgos iš Afrikos. Pirmoji atvykėlių karta Prancūzijoje dirbo sunkiai ir už skatikus, antroji dirbo jau už solidžius atlyginimus, kokie mokami ir Prancūzijos gyventojams. O trečioji karta jau visai niekur nebedirba, nes... iš valdžios gauna solidžias pašalpas. Taigi beieškodami pigių darbininkų prancūzų verslininkai pakenkė šalies interesams. Prancūzija dabar susiduria su emigrantų keliamomis demografinėmis problemomis. Kitaip tariant, kuo toliau, tuo ji mažiau prancūziška. Be to, ir vėl trūksta pigios darbo jėgos, nes už centus jau niekas nenori dirbti reikalauja pagal prancūziškus įstatymus priklausančių solidžių bedarbių pašalpų. Žodžiu, J. Čudinova nenori, kad Rusiją ištiktų Prancūzijos likimas. Pigios darbo jėgos paieškos tai spąstai, į kuriuos lengva pakliūti, bet sunku išsinarplioti. Trečioji vadinamųjų pigių emigrantų karta jau nedirba, jie mėgaujasi solidžiomis valstybinėmis išmokomis ir tuo pačiu skriaudžia dirbančius prancūzus. Žurnalistas musulmonas A. Džemalis įžvelgė Rusijos valdžią specialiai provokuojant nesutarimus tarp religijų. Jo žiniomis, penktąją mečetę Maskvos valdžia leido statyti būtent ten, kur neseniai buvo uždrausta statyti cerkvę. Musulmono nuomonė tokia: jei ten negalima statyti cerkvės, vadinasi, ten negalima statyti jokių maldos namų. Todėl jis neatmeta versijos, jog dabartiniu leidimu sostinės valdžia stengiasi stačiatikius sukiršinti su musulmonais. Laidos svečias musulmonas taip pat teigė, kad Maskvai nereikalinga dar viena labai didelė, grandiozinė mečetė. Musulmonams reikėtų daug mažų mečečių. O kažkas iš aukštai valdžioje esančių valdininkų, jo įsitikinimu, stengiasi pastatyti būtent vieną didelę mečetę, į kurią būtų keblu pakliūti po visą Maskvą išsibarsčiusiems musulmonams. Rusų rašytoja J. Čudinova, aktyviai palaikanti Tekstilščikų rajone gyvenančius rusus, pasipriešinusius mečetės statybai, įrodinėjo, jog iš principo negalima palaikyti nuolat augančių musulmonų reikalavimų. Ji sutinkanti, jog demografinė padėtis Rusijoje kasdien keičiasi, ir keičiasi ne rusų, ne stačiatikių naudai. Bet būtent dėl to rusai turi būti itin kategoriški. Jei rusai patenkintų šiandien Maskvoje gyvenančių musulmonų reikalavimus, čia pat susidurtų su naujais, dar įžūlesniais reikalavimais. Ir taip pasaka be galo. J. Čudinovos įsitikinimu, stačiatikių tikėjimo rusai neturi tapti mažuma Rusijoje. Musulmonas A. Džemalis pabrėžė, kad Vakarų pasaulis negali apsieiti be pigios darbo jėgos. O ieškodami vadinamųjų juodadarbių ir protinio darbo atstovų Vakarai neišvengiamai susidurs su demografinėmis problemomis. Bet tos problemos natūralios. Jokio islamo pasaulio invazijos į Vakarus nėra. Pasaulyje šiandien vyksta natūralūs tautų kraustymosi ir nacijų maišymosi procesai. Musulmonų būta Rusijoje ir XIX amžiuje. Musulmonai, pavyzdžiui, čečėnai ir ingušai, narsiai gynė Rusijos interesus Pirmojo pasaulinio karo metais, vardino savuosius argumentus A. Džemalis. Tada rašytoja J. Čudinova griebėsi terorizmo temos. Ji pabrėžė, kad kai kurie rusai baiminasi musulmonų būtent dėl to, kad nežino, ką šie slepia po skvernu: Koraną ar bombą? Ji pateikė pavyzdžių: ne iš karto, o tik po kelerių metų paaiškėdavo, jog aplinkinių pagarbą išsikovojęs musulmonas mokėsi pas Chatabą. Ji nežinanti, kaip atskirti Rusijai lojalų musulmoną nuo musulmono ekstremisto. Šito nežino ir milijonai rusų. Todėl rusai ir bijo, kad islamas netaptų dominuojančia religija, nes mato, kaip akivaizdžiai keičiasi tradicinė jų aplinka. Rusai bijo musulmonų, nes įtaria, kad šie, tapę dauguma, pradės skriausti ir išnaudoti senbuvius. Oponentas A. Džemalis atšovė: vachabitai neatvažiuoja dirbti į Maskvos statybas. A. Džemalis įsitikinęs, kad Rusijai nepavyks išvengti augančios musulmonų įtakos, net jei Maskva apsitvers aukšta Kinijos siena. Jo teigimu, islamas neišvengiamas dalykas, su kuriuo teks skaitytis. Pasiteiravus, ar padidėjus islamo įtakai neišvengiamas taps ir šariatas, A. Džemalis pabrėžė, kad jau dabar kai kuriuose Rusijos regionuose, pavyzdžiui, Dagestane ir Čečėnijoje, veikia šariato teisinės normos, o ne Rusijos Konstitucija. Štai tada įvyko konfliktas. Rašytoja J. Čudinova pabrėžė, kad jai nepriimtina nuostata, kai už vagystę kertamos rankos, o už paleistuvavimą akmenimis negyvai užmėtomos moterys. Tada A. Džemalis retoriškai pasiteiravo, ar tik J. Čudinova neteisina vagių ir paleistuvystės? Rašytoja labai įsižeidė ir pareiškė, kad buvo viešai apkaltinta palankumu vagims, todėl oponentas privaląs jos viešai atsiprašyti arba ji išeisianti iš laidos... Musulmonas A. Džemalis jos neatsiprašė, nes jis J. Čudinovos niekuo nekaltino. Nusiraminusi J. Čudinova pasiliko laidoje... Kodėl pasakoju apie tą prieš keletą dienų matytą laidą? Pirma, prisiminiau sovietmečiu patirtus nemalonumus, kai, rašydamas straipsnį, kodėl priešinuosi rusų emigrantų invazijai į Vilnių, buvau apšauktas nacionalistu nesusipratėliu. Tik pamanyk, Vilniuje kada nors rusų bus daugiau nei lietuvių. Ir kas čia tokio, jei po dešimties metų Lietuvos sostinė taps rusiška. Laimė, Vilnius netapo rusišku miestu. Todėl šiandien puikiai suprantu rusę J. Čudinovą, nenorinčią, kad jos stačiatikiška Maskva su cerkvių kupolais taptų musulmoniška. Puikiai suprantu ir vokiečius, kurių vaikai kenčia nuo turkų bendraamžių, nes esu susipažinęs su Mažosios Lietuvos (dabartinė Kaliningrado sritis) istorija. Dar visai neseniai vokiečiai itin žiauriai elgėsi su Mažosios Lietuvos lietuviais. Todėl suvokiu ir vokiečių baimę... gimtojoje žemėje tapti mažuma. Tačiau negaliu nepritarti ir musulmono A. Džemalio įžvalgoms, jog islamas greičiausiai neišvengiama šių dienų realybė. Šių procesų tikrai neatremsime įvesdami net ir griežčiausius draudimus. Tėra vienas receptas. Privalome turėti daugiau vaikų nei jų auginame šiandien. Mūsų šeimose privalo būti ne mažiau vaikų kaip musulmoniškose šeimose, ir J. Čudinovos iškeltos baimės pačios išsisklaidys. Taip pat privalome turėti kur kas daugiau kunigų, klebonų, vyskupų, kurie pinigus investuotų ne į naujų gigantiškų bažnyčių statybas, kurias vis mažiau kas lanko, o į... internetą. Galų gale galėčiau prisiminti politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus žurnale IQ pareikštą nuomonę apie žydų tautos fenomeną. Pasak šio leidinio redaktoriaus V. Laučiaus, žydai unikali tauta. Dauguma pasaulio tautų šiandien vos ne masiškai emigruoja iš savo tėvynių, o žydų tauta nūnai masiškai grįžta į savo senąsias žemes. Kas laimės šiose tautų maišymosi rungtyse? Laimės musulmonai, laimės žydai. Taigi užuot mokęsi iš musulmonų atkaklumo, o iš žydų gudrumo, mes tik beviltiškai skėsčiojame rankomis. Skėsčiojame rankomis ir piktinamės, kodėl musulmonai nenori integruotis į vokiečių ar prancūzų bendruomenes, o žydai nedirba juodadarbiais. Kritikuoti galima. Kritikuoti reikia. Bet pirmiausiai reikia mokytis iš tų, kurie drąsesni, atkaklesni, gudresni.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |