|
Rudeniškos mintys
Mons. Alfonsas SVARINSKAS
Noriu pasidalinti keliomis mintimis iš šių dienų mūsų gyvenimo. Vargstame, dejuojame, o kartais net ir keikiame gyvenimą. Bet ar tam yra rimto pagrindo? Ačiū Dievui, nėra baisių stichinių gamtos nelaimių, kurios pareikalauja šimtų tūkstančių gyvybių, nevyksta karas. Bet mums trūksta svarbiausio užmiršome Dievą, nesilaikome Dekalogo. Nutilo giesmės ir dainos. Kad gyvenimas būtų geresnis ir išsigelbėtume, būtina kurti ne tik medžiagines, bet dvasines ir moralines vertybes.
Kiekvienas ruduo džiugina savo gėrybėmis. Sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį. Dabar daug kalbama, kad mūsų ekonomika atsigauna, bet nepateikiami jokie statistiniai duomenys. Kalbama ano meto Šleževičiaus žargonu ir nė žodžiu neužsimenama apie dvasinę krizę. Juk būtent dvasinė krizė pagimdė ekonominę ir kitas krizes. Kol nenugalėsime dvasinės krizės, neprisikelsime iš visų kitų krizių.
O pirmiausia reikėtų Dievui padėkoti už visa tai, ką gero gavome šiais metais. Padėkoti už laisvę, už visų mūsų tautos dukrų ir sūnų aukas ant tėvynės laisvės aukuro. Būtina prisiminti netolimos okupacijos praeities žygdarbius, klaidas ir išdavystes, padėti jaunimui giliau pažinti Lietuvos istoriją. Vien sportas nepadės pakilti į dvasines aukštumas. Sąmoningai stengiamasi sporto manija užtemdyti gyvybines tautos problemas. Deja, dabartinė spauda, radijas ir televizija beveik nekalba apie garbingą Lietuvos praeitį ir pasiaukojančias kovas už tautos išlikimą.
Lietuvos aidas (2010 10 23) išspausdino straipsnį Jaunimas tada ir dabar apie didvyriškas Želvos ir Surviliškio partizanų kovas. Kiek praeities kovose už Lietuvos laisvę būta heroizmo ir pasiaukojimo. Apie tai būtina nuolat kalbėti.
Spalio 19 dieną Lietuvos Respublikos Seime buvo minima Helsinkio konferencijos 35 metų sukaktis. Posėdžiui vadovavo Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Deja, minėjimas praėjo blankiai, į jį nebuvo pakviesti dar likę gyvi Helsinkio grupės nariai. LKB kronikai atstovavo tik Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kiti Laisvės kovotojai atėjo nekviesti ir jiems nebuvo vietos Parlamento salėje jie turėjo tenkintis balkonu.
Į eilinius minėjimus kviečiami valdžios ir visuomenės atstovai. Į šį minėjimą jie nebuvo pakviesti, nors Helsinkio konferencijos minėjimas istoriškai buvo svarbus.
LKB kronika (III t., 121 p.) rašė: Rugpjūčio 1 dieną pasibaigė Tarybų Sąjungos iniciatyva sušaukta Europos tautų konferencija Helsinkyje. Šis pasaulio galingųjų žaidimas iššaukė milijonų širdyse kartėlį ir nusivylimą. Dėl naftos, kviečių biznio ir asmeninių kontaktų nebematoma žmonių ir tautų kančių. Ką mums, Lietuvos katalikams, duos išgarbintoji Helsinkio konferencija, jei mums neduodama lietuvių kalba net pilno Baigiamojo akto teksto, jei mes iki šiol nesupažindinti su Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir kitais tarptautiniais dokumentais. Mes dėkojame Apvaizdai, kad Ji šiems, klasta pažymėtiems laikams, pašaukė tokius vyrus, kaip Nobelio premijos laureatą A. Solženicyną, akademiką A. Sacharovą ir kt., kurie perduoda pasauliui mūsų dejones, kančias ir lūkesčius ir laiku budina šiuos žemės galinguosius iš susnūdimo ir abejingumo.
LKB kronika, kol Viešpats leis jai gyvuoti, ir toliau pateiks faktus, kaip Tarybų Sąjungoje laikomasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Helsinkio nutarimų dvasios ir raidės.
Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, visiems, be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo.
Mes gerai žinojome, kad šios valstybės neišvaduos mūsų iš bolševikų vergijos, bet jos davė mums argumentą kovojant už Lietuvos ir Bažnyčios ateitį. Pokalbiuose ir kitomis progomis net ir tardytojai nesugebėdavo atsispirti mūsų argumentams. Šia prasme Helsinkio konferencija turėjo teigiamos reikšmės mūsų tolimesnėje kovoje už Bažnyčios ir tėvynės teises, pažadino kurtis ir tautines Helsinkio grupes.
Todėl reikėjo atsakingai paruošti šį minėjimą ir priminti visas kovotojų grupes, kurios buvo sukurtos prieš ir po Helsinkio konferencijos ir visus kovotojus atitinkamai pagerbti. Šito pagerbimo reikia ne gyviems ar mirusiems kovotojams, bet mūsų jaunimui, tautos ateičiai. Mažai tėra tautų, kurios, kaip Lietuvoje, negerbia Laisvės kovotojų.
Kiek atsirado Lietuvoje istorikų, kurie falsifikuoja mūsų tautos istoriją. Paskaitykite Vlado Terlecko veikalą Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai (Vilnius, 2009 m.). Jame parodyta, kas ir kaip net ir dabar klastoja Lietuvos istoriją. Tačiau, iš kitos pusės, atsirado svetainė www.pokaris.lt, kuri kiekvieną dieną pila purvus ant Lietuvos. Deja, Lietuvos valdžia į tai nekreipia jokio dėmesio, neduoda atkirčio ir neuždraudžia. Lietuvos žmonės sunkiai dirba ir nežino, kad priešai juos lėtai žudo.
Spalio 22 dieną Vilniaus karininkų ramovėje buvo paminėtos kapitono Jono Noreikos-Generolo Vėtros 100-osios gimimo metinės (19101946). Baigęs Kauno karo mokyklą, vėliau Teisių fakultetą, jis buvo karo mokyklos žurnalo Kariūnas redaktoriumi. Rašė į daugelį to meto laikraščių. 1940 m. spalio 28 dieną bolševikų atleistas iš kariuomenės, organizavo 1941 m. birželio sukilimą. 1943 m. vasario 23 dieną vokiečiai jį suėmė ir įkalino Šiaulių kalėjime. Trumpam buvo paleistas, bet 1943 m. kovo 16-17 dienomis kartu su 45 aktyviais lietuvių inteligentais suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1945 m. kovo 13 dieną Jonas Noreika pateko į sovietų rankas. Vėliau paleistas ir 1945 m. lapkričio 27 dieną grįžo į Lietuvą. Vėl pradėjo pogrindžio Laisvės kovą. Sukūrė pogrindžio organizaciją Lietuvos tautinė taryba (LTT) ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę. Šios organizacijos tikslas suvienyti pasipriešinimo okupantams jėgas. 1946 m. kovo 16 dieną areštuotas drauge su kitais. Kapitoną Joną Noreiką tardė 113 kartų, nuvežė į kapitono Jono Simaškos-Liepos teismą liudytoju. Šiame teisme J. Noreika pasakė ugningą kalbą, apkaltindamas sovietus Lietuvos genocidu. Paskutiniame žodyje kalbėjo: Aš, kaip katalikas ir karininkas, esu prisiekęs prieš Dievą ir Tautą kovoti už laisvą nepriklausomą Lietuvą. Kapitonas Jonas Noreika buvo sušaudytas 1947 m. vasario 26 dieną, kūnas užkastas Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 2004 m. lapkričio 2 dieną jo kūnas drauge su kitų aukų palaikais perlaidotas Tuskulėnų rimties parko kolumbariume.
1997 m. vasario 14 dieną kapitonas Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi (po mirties).
Deja, mažai buvo paskelbta apie šio didvyrio 100-jų gimimo metinių minėjimą. Minėjimo metu salėje tebuvo apie 3040 žmonių. Nesimatė valdžios, karininkų, spaudos atstovų bei jaunimo. Šį garbingą minėjimą reikėjo surengti Lietuvos karo akademijoje, nes J. Noreika buvo Lietuvos karžygys. Todėl reikėjo jį pristatyti akademiniam jaunimui ir plačiajai visuomenei. Kviečiu paskaityti išsamų ir turiningą A. Kavoliūno straipsnį Tėvynės meilės žodžiai (Lietuvos aidas, 2010 10 09).
Duok Dieve, kad iš klaidų ateityje pasimokytume. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.
© 2010 XXI amžius
|