Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Seniai puoselėta idėja virto tikrove

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Po kelių akimirkų UAB „Nijolita“ vyrai prof. Antano Kmieliausko skulptūrą užkels ant pjedestalo

Prie kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimui pastatyto paminklo susirinko bendražygiai ir draugai. Stovi (iš dešinės) prof. Antanas Balašaitis, Laisvės kovų dalyvis Romualdas Ragaišis, buvęs politinis kalinys ir visuomenės veikėjas Albinas Vaičiūnas, architektas Povilas Jansonas, buvusi Laisvės kovų dalyvė Angelė Ragaišienė, mons. Alfonsas Svarinskas, skulptorius prof. Antanas Kmieliauskas, kun. B. Laurinavičiaus dukterėčia Jadvyga Laurinavičiūtė-Pranskienė, greta jos viešnia iš kun. B. Laurinavičiaus gimtosios Gervėčių parapijos, paminklo pastatymo iniciatorė Julija Ambrasienė, Seimo nariai Petras Gražulis ir Valentinas Mazuronis, buvusi Laisvės kovų dalyvė Danutė Bunikytė-Umbrasienė

Spalio 27-ąją, dar gerokai prieš vidudienį, judrioje sostinės Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje išdygo Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Antano Kmieliausko sukurtas didingas paminklas žymiam dvasininkui ir uoliam Bažnyčios bei žmogaus teisių gynėjui kunigui Broniui Laurinavičiui. Prieš 29 metus, lapkričio 24-osios vakarą, būtent šioje vietoje po sunkvežimio ratais paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Vilnijos krašto sūnus. Daugiau nei 4 metrų aukščio akmeninė skulptūra, vaizduojanti gilioje kančioje kryžių nešantį Jėzų Kristų, drauge įprasmina mūsų dvasininkijos ir už Laisvę kovojusios lietuvių tautos patirtą Golgotą sovietinės priespaudos metais. Turbūt ne veltui dar pavasarį kunigas salezietis Petras Dumbliauskas SDB, atidžiai ištyrinėjęs šio kūrinio maketą, pasiūlė jį pavadinti „Po kryžium visa Lietuva“.

Po kryžiumi visa Lietuva

Tarp keliasdešimt dalyvių, atvykusių pasitikti ilgai laukto paminklo, išvydome ir šios kilniadvasiškos idėjos nenuilstančią puoselėtoją vilnietę, buvusią tremtinę Juliją Ambrasienę, kun. B. Laurinavičiaus paminklo paramos fondo vadovę. Kaip teigė kun. Algimantas Keina, būtent šios moters geležinės valios pastangomis ir rūpesčiu išdygo šis prasmingas paminklas. Kone 15 metų J. Ambrasienė kantriai vaikštinėjo po įvairias valstybės įstaigas, varstė savivaldybės aukštų pareigūnų duris. Deja, savo kilnaus tikslo atkakliai siekusiai kukliai moteriai painiuose biurokratų labirintuose dažniausiai tekdavo pajusti šaltą ir abejingą valdininkų žvilgsnį ir net pagiežą. Apmaudžiausia, kaip prisipažįsta pati Julija, jos siūlytai idėjai abejingi liko net ir konservatoriai bei krikščionys demokratai, save laikantys patriotine politine partija. Paminklo pastatymui iš valstybės institucijų negauta nė cento – lėšas aukojo tik pavieniai Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai, kai kurios bendrovės bei geradariai eiliniai šalies gyventojai.

„Dievui dėkui ir geros valios žmonėms esu be galo dėkinga, kad pagaliau išsipildė didžiausi mano gyvenimo lūkesčiai. Paminklas jau pastatytas ir už tai dėkoju skulptoriui prof. Antanui Kmieliauskui, ištikimai gynusiam ir įgyvendinusiam savo kūrybinę mintį. Tiesiog nuostabu, kad paminklas sukurtas iš Vilnijos krašto laukuose surinktų akmenų, tarsi primenančių kunigo B. Laurinavičiaus gimtinę. Ne mažiau pagarbos žodžių vertas ir sostinės architektas Povilas Jansonas. Kiek kartų šiam doram ir sąžiningam žmogui teko atlaikyti įtakingų savivaldybės klerkų spaudimą ir pažeminimą. Vienu metu net buvo iškilęs pavojus, kad paminklo šioje vietoje apskritai gali ir nebūti! Džiaugiuos, kad labai sparčiai ir nuoširdžiai paminklo įrengimo, pastatymo darbus atliko bendrovės „Nijoleta“ vyrai, vadovaujami jos direktoriaus Valdo Bruzgos“, – kalbėjo J. Ambrasienė.

Pašnekovės teigimu, dar nespėjus pateikti siūlymų dėl paminklo statybos, tuoj pat sukruto subruzdo įvairaus plauko politikai bei vertelgos, virkaujantys, kad tokioje gražioje vietoje bus išstumti solidūs verslo bei komercijos objektai, pažeminti, nuskriausti žmonės ir t. t. „Prekyviečių ir įvairiausių kitų komercijos objektų sostinėje – per akis. O toje vietoje, kur kankinio mirtimi žuvo kunigas Bronius Laurinavičius, anksčiau ar vėliau turi būti pastatytas paminklas. Šio principo aš laikiausi iki galo ir tikėjau, kad savo tikslą vis tiek pasieksiu. Prisipažinsiu, mano pastangos buvo kuklios. Jei ne Seimo narys Petras Gražulis, buvęs Laisvės kovų bendražygis, paminklo galėjo ir nebūti. Būtent jo ir Seimo nario Valentino Mazuronio bei buvusio sostinės mero Juozo Imbraso pastangomis pavyko įgyvendinti šią kilnią idėją. Po metų minėsime 30-ąsias kunigo B. Laurinavičiaus žūties metines, todėl širdyje jau ramiau, kad mes ir ateities kartos galėsime prisiminti šį taurų dvasininką“, – kilnia intencija dalijosi J. Ambrasienė.

Prie iškilaus paminklo susirinkę vilniečiai gyvai dalijosi įspūdžiais ir prisiminimais apie kunigo nueitą turtingą ir prasmingą gyvenimo kelią. Mons. Alfonso Svarinsko, taip pat Laisvės kovų dalyvių Angelės ir Romualdo Ragaišių nuomone, tokių uolių ir pasišventusių dvasininkų Lietuvai ypač trūksta. Nuožmiose kovose už Nepriklausomybę pokario metais žuvo tūkstančiai partizanų, itin praretėjo dvasininkų gretos, daugeliui šeimų teko karti tremtinio dalia. Tačiau ir giliame sovietmetyje, kai okupantai užguitoje tautoje vylėsi išrauti bet kokį tikėjimą nepriklausoma Lietuva, vis rasdavosi drąsių dvasios vedlių, neleidusių galutinai pavergti Tėvynės.

Sovietmečio „rojų“ išgyvenusios vyresniosios kartos atmintyje iki šiol gyvos akimirkos iš tų laikų, kai net ir XX amžiaus pabaigoje okupacinė valdžia ir jų pakalikai, pasitelkę kagėbistines smogikų gaujas, įžūliai persekiojo ir baudė tuos, kurie drįsdavo skleisti Dievo bei tiesos žodžius, užtarti tremtyje, lageriuose kenčiančius tautiečius. Niekas neabejoja, kad už tokią veiklą okupantų rūstybės sulaukė ir uolusis Bažnyčios tarnas kun. B. Laurinavičius, dar po kelerių metų kagėbistų inscenizuotoje „avarijoje“ nužudytas kitas bebaimis dvasininkas Juozapas Zdebskis.

Paminklo sutikimo ceremonijoje dalyvavęs kalbininkas prof. Antanas Balašaitis prisiminė, jog sovietų represinės struktūros su dideliu įniršiu persekiodavo ne tik dvasininkus ar skirtingų politinių pažiūrų besilaikančius asmenis, bet ir mokslininkus. Šiemet paminėjome garsaus baltistikos specialisto, prof. Jono Kazlausko 80-ąsias gimimo ir 40-ąsias žūties metines. Tragišką mokslininko žūtį (jo kūnas rastas Neries upėje, netoli sostinės centro po pusantro mėnesio, kai dingo 1970 m. spalio 8-ąją) iki šiol tebegaubia tamsūs paslapties šešėliai, jo dokumentai tuoj pat po žūties iš KGB archyvų buvo išimti... Yra žinoma, kad prof. J. Kazlauskas prieš darbinę kelionę į JAV Pensilvanijos universitetą atsisakė bendradarbiauti su sovietų saugumu. Ar kas kada nors tuos paslapties šešėlius išsklaidys? Vargiai, nes, pasak mons. A. Svarinsko, kol Lietuvos valdžioje bei teisėsaugoje tebesėdi buvę KGB kadriniai darbuotojai ir jų bendradarbiai, teisybės nesulauksime. Paminklo statybos organizatoriai tikisi, kad visi darbai bus baigti iki kun. B. Laurinavičiaus žūties metinių ir tą dieną jau bus galima oficialiai pašventinti skulptūrą.

Priminsime, kad paminklas pastatytas be jokio valstybės finansavimo, o lėšų šiam kilniam tikslui dar trūksta. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos Fondo vadovė Julija Ambrasienė guodėsi, kad statybos pradėtos ir užbaigtos su skola, neatsiskaityta su darbų vykdytojais bei rangovais. Fondas labai prašo geros valios žmonių, įmonių ir visų, kas gali, prisidėti pinigine auka. Pinigus galima pervesti į Fondo sąskaitą: 707300010081002817 AB SWEDBANK, banko kodas 7300.

Vilnius
Autoriaus nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“