Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Mūsų metraštininkas

„XXI amžiaus“ apžvalgininką Petrą KATINĄ prisimenant

Romas BACEVIČIUS

Petras Katinas

Petras Katinas mėgo tapyti

P. Katino sesuo dr. Palmyra Katinaitė pasirašo ant savo sudarytos brolio rašinių rinktinės

P. Katiną į žurnalistiką atvedęs Antanas Marčiulionis ir kalbos redaktorė Neringa Ugianskaitė prisimena darbą „Vakariniame Kaune“ Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Petras Katinas patriotiniame renginyje

Petras Katinas kelionėje

Petras Katinas susikaupęs darbui

Petras Katinas „XXI amžiaus“ redakcijoje

P. Katino sesuo dr. Palmyra Katinaitė dovanoja brolio knygą Kauno merui Andriui Kupčinskui

P. Katino sesuo dr. Palmyra Katinaitė pasirašo ant savo sudarytos brolio rašinių rinktinės brolio bendradarbei „Vakarinio Kauno“, „Kauno krašto“ ir „Tremtinio“ redakcijose Aušrai Šuopytei

P. Katino buvusios bendradarbės Virginija Bieliauskaitė („Kauno krašto“ redakcijoje), Aušra Šuopytė („Vakarinio Kauno“, „Kauno krašto“ ir „Tremtinio“ redakcijose) ir Genovaitė Slaninienė („Kauno krašto“ redakcijoje)

Rugpjūčio 10 dieną sukako metai, kai netekome „XXI amžiaus“ skaitytojų pamėgto autoriaus Petro Katino, rašiusio laikraščiui nuo 1992 metų vidurio. Iš pradžių jis pasirašinėjo slapyvardžiais Petras Rainys, Ričardas Šalčius, Karolis Vaicekauskas (mamos tėvo vardas), o savo vardu ir pavarde pradėjo pasirašyti nuo 1995 metų rugsėjo. Rašė labai daug, todėl vėliau pasirašinėjo dar ir kitais slapyvardžiais: Viktoras Opulskis, Jonas Balnikas. Spalio viduryje išėjo P. Katino knyga „Ilgas bus mūsų kelias…“ („Naujasis lankas“, 608 p.). Joje sudėti atrinkti P. Katino straipsniai, skelbti Lietuvos Nepriklausomybės metais ne tik „XXI amžiuje“, bet ir laikraščiuose „Vakarinis Kaunas“, „Kauno kraštas“, „Mano verslas“, „Tremtinys“, Jonavos „Naujienos“, JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“, bičiulių, bendradarbių ir artimųjų prisiminimai, tapyba ir gyvenimo atspindžiai nuotraukose bei rašinių bibliografija.

Vis dėlto jei P. Katino nuostatas, nuoseklią paramą prof. Vytauto Landsbergio politinei valiai (tai kai kuriuos ir siutino, ir erzino), šio autoriaus publicistiką, jo savitą, sarkazmo ir ironijos kupiną stilių mes pažinome, tai apie jį patį mažai žinojome. Taigi knyga supažindina ir su P. Katino biografija, kuri iš tiesų yra spalvinga.

Petras Katinas gimė 1937 m. vasario 25 dieną Ukmergės apskrities Lyduokių parapijos, Slabados kaimo valstiečių Elenos ir Petro Katinų šeimoje. Petras buvo vyriausias devynių vaikų šeimoje, bet trys vaikai mirė būdami maži. Tėvai buvo tvirtai nusiteikę išleisti visus vaikus į mokslą. Į Lyduokių pradžios mokyklą Petras pradėjo eiti neturėdamas šešerių, be to, iškart į antrą klasę, nes jau mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Iš prigimties buvo apdovanotas protu, nepaprasta atmintimi ir išmone, dažnai maišiusia fantaziją su tikrove. Mokslai jam sekėsi lengvai, Petras jaunesnius brolius dar prieš mokyklą išmokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jis buvo labai smalsus – ryte rijo visas po ranka pasitaikiusias knygas – nuo lietuvių A. Vienuolio, J. Biliūno ar J. Pilyponio iki tarybinių romanų. Kartais skaitydavo net klojime, pasislėpęs grūdų dėžėje. Taip perskaitė pradžios mokyklos mokytojos tetos Antosytės ir mokyklos bibliotekėlės visas turėtas knygas. O kai 1948 metais į Sibirą išvežė kaimyną dėdę Steponą iš Ramoniškių kaimo, vaikai, nubėgę į didelius tuščius jo namus, ant aukšto rado daug įrištų žurnalų, kuriuos Petras su broliu Leonu parsinešė. Taip namuose atsirado žurnalų „Lurdas“, „Trimitas“, „Karys“ kelerių metų komplektai. Vaikams atsivėrė visiškai kitoks, jiems dar nepažintas gyvenimas. O pirmosios Petro tikriausios politinio mąstymo pamokos buvo gautos vaikystėje iš tėtės, senelio ir dėdės Karolio bei kaimynų pasisėdėjimų sekmadienio vakarais kurioje nors kaimo gryčioje. Kaip prisimena Petro sesuo dr. Palmyra Katinaitė, tos dvasios veikiamas jis dar vaikystėje pradėjo kurti pamfletus, satyrinius eilėraštukus, kuriuos skaitydavo kaimo vaikams. Nuo vaikystės Petras turėjo ir meninių polinkių – kokį pieštuką ar anglį nugriebęs vis piešdavo. Baigęs septynias klases įstojo į Kauno dailės mokyklą ir apsigyveno pas tetą Vilijampolėje. Tačiau neturėdamas iš ko pragyventi ir nebegaudamas paramos iš tetos, jau po metų įstojo į Kauno geležinkelininkų mokyklą, kuri aprūpindavo vaikus rūbais, bendrabučiu ir maistu. Ją baigęs buvo paskirtas dirbti į Kauno geležinkelio depą, remontavo garvežius. Paskui buvo paimtas į sovietų kariuomenę – ketverius metus tarnavo kariniame laivyne Baltijos jūroje. Jo tarnybos darbas buvo „urapatriotinė“ kareivinių puošyba, taigi dailės mokyklos pamokos pravertė. Svarbiausia buvo gauti medžiagos piešimui ir dažų. Pats važiuodavo į miestą jų pirkti, bet dalį tam skirtų pinigų išleisdavo knygoms. Kariuomenės „dailininkas“ gaudavo visko – net valgyti atnešdavo į dirbtuves, o darbą pabaigus gaudavo ir baltosios… Sugrįžęs iš kariuomenės vėl dirbo Kauno geležinkelio depe. Daugiau kaip 30 metų jo rankos buvo nubrozdintos, pajuodusios nuo tepalų, nenuplaunamos. Plaštakos išsiplėtė, pirštai sustorėjo ir surambėjo. Vėliau dirbo metalo gamykloje. Atrodo, taip galėjo visą gyvenimą nugyventi, bet kūrėjo dvasia nedavė ramybės. Jis nepaliovė skaityti grožinę, mokslinę, informacinę literatūrą, lietuvišką spaudą, rusiškus „Inostrannaja literatura“, „Novyj mir“, „Literaturnaja gazieta“, pasaulinę literatūrą jam prieinamiausia rusų kalba. Artimiausi jo draugai buvo ne iš darbo aplinkos, o idėjiniai bendraminčiai. Pasak Petro sesers Palmyros, brolis buvo eruditas tikrąja to žodžio prasme, inteligentas savo elgsena ir kultūriniais poreikiais. Visa esme jis buvo svetimas kasdienei darbo aplinkai, nors niekada su panieka nežiūrėjo į savo darbo brolius. Darbe visi jam buvo lygūs, išskyrus viršininkus, kuriems aprašyti vartodavo daugiausia Kudirkos ar Gogolio satyrų žodyną.

Kaip prisimena P. Katino bičiulis Antanas Sakalauskas, dar būdamas mokiniu baidare bandęs bėgti į Švediją ir už tai kelerius metus kalėjęs Mordovijos lageriuose, Petras „į stalčių“ rašė jau seniai. Tai buvo antitarybiniai pamfletai, kuriuos duodavo paskaityti bendraminčiams. A. Sakalauskas, dirbdamas 4-oje vidurinėje mokykloje, vadovavo geriausiai Lietuvoje agitbrigadai ir kurdavo jai libretus, bet Petras ir kelios lituanistės juos pataisydavo. Petro pataisymai apie vis dar pasitaikančius trūkumus būdavo aštroki, ne veltui „Kauno tiesa“ rašė, kad ši agitbrigada tyčiojasi iš tarybų valdžios. Tačiau 1973 metų kovą Katinų bute Kaune, A. Mackevičiaus g. 58, kagėbistai atliko kratą ir rado draudžiamos literatūros, Nepriklausomos Lietuvos spaudos, jo paties rašytų satyrinių politinių pamfletų. Netrukus P. Katinas su bičiuliais buvo suimti ir nuvežti į Vilniaus KGB rūsius tardymui. Jį kaltino politinių antitarybinių pamfletų ir kitokios rusiškos antisovietinės kūrybos, rastos per kratą, platinimu. Jis tardytojams teigė, kad rankraščiai tėra jo, o ne rusų autorių kūryba ir kad jis jos neplatinęs. Mat pagal sovietinius įstatymus už draudžiamos literatūros laikymą tuo metu jau nebuvo baudžiama, bet galiojo baudžiamasis straipsnis už platinimą. P. Katinas prisipažino, kad kratos metu jo bute rastos knygos priklauso jam, neišdavė A. Sakalausko, kad jo neapkaltintų platinimu. Vis dėlto dėl pamfletų autorystės kagėbistams kilo abejonių. Tardytojai Rimkus, Daugalas, Kisminas, Liniauskas davė A. Sakalauskui kelis P. Katino rusų kalba parašytus pamfletus paskaityti, klausdami, kas galėjęs būti jų autorius. A. Sakalauskas, apsimetęs, kad P. Katino kūrybos nėra skaitęs, pasakė, kad gal Michailas Saltykovas-Ščedrinas – bet jis gyveno anksčiau ir tarybų valdžios nežinojo. O gal Vincas Kudirka? Bet ir jis anksčiau gyveno. „O gal koks nors žmogus, paveiktas šių dviejų satyrikų, pats ėmė rašyti apie vis dar pasitaikančius tarybų valdžios trūkumus?“ – sakė kagėbistams A. Sakalauskas. Tada kagėbistai, palikę Petrą tardymo kambaryje, liepė jų nurodyta tema per naktį parašyti politinį pamfletą, kad įrodytų, jog jis pats iš tiesų yra konfiskuotų tekstų autorius, o ne platintojas. Taip per naktį parašytas kūrinys įrodė jį esant ne platintoju, o kūrėju ir dėl to buvo pakeistas P. Katino bylos statusas. Vis dėlto kagėbistų ekspertai Regina Žepkaitė ir Juozas Jermalavičius nustatė, kad tie tekstai yra antitarybiniai pamfletai. Gerai, kad viskas taip ir baigėsi ir P. Katiną paleido. Galėjo būti, kad paleido todėl, jog Petro sesuo Palmyra, tuomet dirbusi Filosofijos, sociologijos ir teisės skyriuje prie Istorijos instituto, paprašė pagalbos savo vadovo Jono Macevičiaus, o šis pasikalbėjo su tuometiniu KGB viršininku J. Petkevičiumi. Pasak A. Sakalausko, kiekvienam būtų įdomu perskaityti tuos P. Katino rusų kalba parašytus pamfletus. Tik nežinia, ar jie išlikę Ypatingajame archyve, ar kagėbistai jų nesunaikino?

Į KGB šniukštinėtojų pinkles P. Katinas daugiau nebuvo pakliuvęs, kartais parašydavo vieną kitą žinutę į „Kauno tiesą“ apie savo bendradarbių gyvenimą, bet vis tiek, kaip minėta, labiau domėjosi istorija, politika, daug bendravo su bičiuliais. A. Sakalauskas savo bendraminčius ragino stoti į komunistų partiją (jo paties dėl prastos biografijos nebūtų priėmę), kad galėtų šnipinėti, skleisti dezinformaciją, kenkti jai iš vidaus. Net septyni bičiuliai įstojo į partiją. Petras savo viduje buvo pritvinkęs ir tas sovietinio marazmo pūlinys kažkada turėjo sprogti. Jis kartu su žmona Aušra džiaugėsi atkurta Lietuvos Nepriklausomybe, vaikščiojo į mitingus, bet vis tiek jautėsi esąs ne savo rogėse. 1991 metais buvęs „Kauno tiesos“ žurnalistas Antanas Marčiulionis sumanė įkurti alternatyvų miesto laikraštį, surinko grupę bičiulių ir nusprendė, kad tai bus popiet išeinantis dienraštis „Vakarinis Kaunas“, kuriame daugiau bus rašoma laisvalaikio ir pramoginėmis temomis. Kuriant naujo laikraščio viziją nebuvo numatyta daug vietos Lietuvos ir pasaulio įvykiams ar politikai – nuspręsta skirti tik trumpų informacijų bloką apie svarbiausius įvykius, nutikusius per paskutines tos dienos valandas. Bet kas jį parengs? Kaip pasakojo buvęs „Vakarinio Kauno“ redaktorius A. Marčiulionis, pažįstamas žurnalistas Bronius Juršė pasiūlė jam savo bičiulį P. Katiną – esą šis žmogus tikrai neapvils ir trumpas žinias apie pasaulio įvykius parengs. „Kas galėjo pagalvoti, kad Petras Katinas (kelis dešimtmečius buvęs paprastas geležinkelių depo ir metalo gamyklos darbininkas), atėjęs į ką tik susikūrusio laikraščio „Vakarinis Kaunas“ redakciją, nepriklausomos Lietuvos žurnalistikos istorijoje paliks tokią plačią vagą, – sakė A. Marčiulionis. – Kai pamačiau, prisiminiau jį rašius žinutes „Kauno dienai“, nuoširdžiai pasikalbėjome, sukirtome rankomis, kad kiekvieną ankstų rytą jis gali laikraščiui atnešti informacijų apie svarbiausius pasaulio įvykius. Gal buvo savotiška avantiūra priimti dirbti į redakciją 54 metų darbininką (jis tada buvo vyriausias redakcijoje) žurnalistu, bet pasitikėjau B. Juršės rekomendacija. Džiaugiausi suradęs naktį pasiryžusį dirbti žmogų, bet nerimo, kaip seksis bendradarbiauti, buvo nemažai. Guodė mintis, kad naktį iš radijo išgirstus naujausius pranešimus užrašyti ne taip sunku, o kad „gaudosi“ politiniame ir ekonominiame gyvenime, supratau iš mūsų pokalbio. Atrodė, jog tuo metu pavakariais spaudos kioskuose pasirodančiam mūsų laikraščiui tokios informacijos visiškai pakaks.“ Kai A. Marčiulionis po kelių dienų pamatė paties P. Katino iniciatyva parengtus kelis užsienio šalių politinio gyvenimo komentarus, suprato, kad antrajam laikraščio puslapiui atsiranda galimybė tapti turiningesniam. „Tai, ką perskaičiau, jau „kvepėjo“ tikrąja žurnalistika: žavėjo savitas Petro rašymo stilius, jis buvo kitoks, originalus, nuoseklus ir einantis tarsi nenutrūkstama gija, – sakė A. Marčiulionis. – Tada ir sutarėme: pasakyk Petrai, kiek reikės puslapyje vietos, rezervuosim ir – pirmyn. Taip Petras tapo patikimu bendražygiu, tada mažame laikraštyje prasidėjo jo kelias į didžiąją žurnalistiką. Niekur jos nesimokęs kolega rašė taip, kad ranka nekilo išbraukti nė sakinio. Draugiškai pasijuokdavome iš jo sunkiai įskaitomo braižo, bet vien tik dėl šios priežasties priekaištauti būtų buvęs laimingas kiekvienas redaktorius.“ Pasak A. Marčiulionio, kiekviena P. Katino parengta informacija buvo tarsi meistriškai sutrumpintas apžvalginis straipsnis. Jo atėjimas į redakciją iš dalies nulėmė „rimtesnę“ vakarinio laikraščio kryptį. Jis praturtėjo ne tik pasaulio įvykių „Savaitės akcentais“, bet ir kruopščiai parengtomis Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo apžvalgomis „O kas toliau, Lietuva“. A. Marčiulionis Petrą nuoširdžiai pagirdavo, nes jo rašiniuose vis labiau ryškėjo šio žmogaus žinios, nuoseklus minčių dėstymas, argumentais grįsti samprotavimai. Visi stebėjosi jo naktinio darbo produktyvumu, straipsnių originalumu, džiaugėsi, kad jie labai skiriasi nuo kituose laikraščiuose politine ir ekonomine tema spausdinamų publikacijų. Negana to, jis redaktoriui pasiūlė ir satyrinių rašinėlių – to Lietuvos žurnalistikoje anksčiau beveik nepasitaikę. A. Marčiulionis mielai sutiko juos spausdinti. Taip „Vakariniame Kaune“ atsirado P. Katino satyrinių rašinių, pasirašytų slapyvardžiais: Laurencijus Kiškutis, Pijus Tuščiasielis, Pavlikas Morozovas, Jonas Ukmenis. „Du, o kartais ir trys apžvalginiai straipsniai, atnešami kiekvieną rytą, atrodė kažkas nesuprantama naujos redakcijos žurnalistams, – prisiminė A. Marčiulionis. – Jis buvo vienintelis mūsų kolega, rašęs apie šalies ir užsienio įvairiapusį gyvenimą.

Ne vieną kartą esu sulaukęs telefono skambučių, kai laikraščio skaitytojai teiravosi, „kas toksai tas Petras Katinas, taip įdomiai ir suprantamai rašantis tarptautine tematika“ arba „kas sugalvoja jo straipsniams pavadinimus“? Su Petru buvo lemta bendrauti ir kiek vėliau mano redaguotuose „Kauno krašto“ ir „Mano verslo“ laikraščiuose. Visus tuos beveik septynerius metus mačiau jo kūrybingumu degančias akis, neišsenkančią energiją, kuklią džentelmenišką elgseną ir neišsenkantį kūrybingumą. Vartau tuos jau tolimoką žurnalistinės veiklos etapą primenančių mūsų bendrų leidinių komplektus ir esu laimingas kiekvieno jų numerio puslapiuose vėl pamatęs po kelias mielo kolegos Petro Katino publikacijas. Pabandžiau kažkada grubiai paskaičiuoti – beveik pusketvirto tūkstančio susidarė. Manau, kad P. Katinas buvo bene pirmasis politikos apžvalgininkas Lietuvos žiniasklaidoje, tik, žinoma, tie laikraščiai buvo mažo tiražo. Visi kiti atsirado vėliau, o kai kurie labai garsiais besidedantys dabar nuolat šmėžuoja televizorių ekranuose.“

Kaip pristatydamas P. Katino knygą sakė Europos parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, jis šio autoriaus komentarus „XXI amžiuje“ skaitęs nuo pat pirmųjų numerių, tik ilgai netikėjęs, kad Petras Katinas yra tikroji autoriaus pavardė, o ne slapyvardis. Profesorius akcentavo, kad knygoje yra straipsnių tokiomis temomis, kurių nebuvo jokioje Lietuvos spaudoje. Pavyzdžiui, apie Mažosios Lietuvos – Karaliaučiaus krašto genocidą 1944–1947 metais, įvykdytą Stalino nurodymu.

P. Katino sesuo dr. P. Katinaitė susirinkusiesiems priminė, kad mintį išleisti knygą, įprasminant brolio gyvenimą ir darbus, davė prof. V. Landsbergis. Iš pradžių idėja atrodė sunkiai įgyvendinama, bet paskui ją pamažu, su daugelio brolį pažinojusių bičiulių pagalba pavyko įgyvendinti. Petro sesuo Palmyra visiems padėkojo.

Jau minėtasis A. Sakalauskas mano, kad išėjusioje P. Katino knygoje, nors ji ir stora, išspausdinta tik maža dalis straipsnių, todėl reikėtų stengtis išleisti ir antrąją dalį. Nors šioje knygoje yra P. Katino rašinių bibliografija, bet jei kam nors prireiktų kokį nors straipsnį sename laikraščio numeryje gauti, tai ir Respublikinėje bibliotekoje ne visada jį perskaitysi, nes ne visi ten yra, pasidaryti kopijų nėra galimybių. O juk P. Katino rašinių dalis – tikras istorijos vadovėlis, norintiems žinoti sąžiningą mūsų tautos ir svarbiausių pasaulio įvykių istoriją.

Primename, kad knygą „Ilgas bus mūsų kelias...“ galima įsigyti redakcijoje. Kaina 30 litų.

© 2010 „XXI amžius“