|
Vėlinės
Į XXI amžiaus redakciją atėjęs kaunietis Sigitas Balčius
atnešė pluoštą savo mamos sesers sūnaus, taigi pusbrolio, kun. Vlado
Aleksonio eilėraščių. Jis nežino tikslios kunigo biografijos, bet
sakė, kad kun. V. Aleksonis buvo gimęs Liškiavos parapijoje 1909
m. birželio 17 dieną, kunigu įšventintas 1934 m. birželio 17 d.,
1944 metų vasarą iš Bartninkų pasitraukė į Vakarus. S. Balčius ilgai
apie pusbrolį nieko nežinojo. Vėliau jie susirado vienas kitą ir
ėmė susirašinėti. 1984 metais kun. V. Aleksonis gyveno Čikagoje
(JAV), 1993 metais Farge (netoli Čikagos), o paskutinis laiškas
kalėdinis sveikinimas iš ten atėjo 1998 metų pabaigoje. Kada kunigas
mirė, S. Balčius nežino, nes niekas apie tai nepranešė. Kun. V. Aleksonis
rašė eilėraščius, todėl šiandien, per mirusiųjų pagerbimo savaitę,
prisimindami šį kunigą, keletą jų spausdiname. Beje, po pusbroliui
atsiųstais savo eilėraščiais kun. V. Aleksonis pasirašydavo ne savo
pavardę, o slapyvardžiu Autorius Nežinomas arba A. N. XXI amžiaus
skaitytojų, galinčių ką nors daugiau papasakoti apie kun. V. Aleksonį,
prašome atsiliepti.
Kun. Vladas ALEKSONIS
Vėlinės I
Pagal kunigą R. Mikutavičių
Kapų ramybė, kai sustoja laikas,
Žvakelės, antkapiai ir gėlės,
Kas amžinybės nuotaiką suteikia
Čia tylūs žmonės ir nemarios vėlės.
Kiek daug čia mistikos ir paslaptingumo
Tarp klausimo būti ar nebūti,
Bet tuo pačiu ir didingumo
Bent kiek su jais pabūti.
Kiek daug apmąstymų lemties
Mūs amžinybės klausimais
Ir kiek mažai išties
Atsakymų sulauksime.
Koksai vingiuotas mūsų kelias
Šiame margam gyvenime,
Koks mažas ir trapus žmogelis
Visatos gigantomanijoj.
Ir tas materialus judėjimas,
Ko sustabdyt negali niekas.
Ir karštas mumyse tikėjimas,
Kada išganymo mes siekiam.
Vėlinės II
Pagerbkime amžino poilsio žemę,
Kur ilsis seneliai, tėvai ar draugai.
Lai jų atminimas mumyse rusena
Mes juos prisiminsim ilgai dar ilgai.
Mes Vėlinių dieną prisimenam juosius,
Kiek skausmo jiems teko patirt.
Išeit amžinybėn, palikus gyvuosius,
Paklusus likimui numirt.
Žvakelės ir gėlės šią Vėlinių dieną
Kiek daug čionai ilsis žmonių
Žmogaus laikinumas mus liečia kiekvieną,
Tik laikas mus skiria nuo jų.
Vėlinės III
(Tėviškės kapinėse)
Pagal B. Brazdžionio eilėraščio
Per pasaulį keliauja žmogus nuotaikas
Pagerbkime amžino poilsio žemę,
Kur ilsis seneliai, tėvai ir draugai,
Šioj žemėje žmonės per amžius gyveno,
Šioj žemėj gyvens dar ir mūsų vaikai.
Jie džiaugės, skubėjo, gyventi norėjo,
Bet laikas kaip upė srauni.
Jie dirbo, mylėjo, bet visko nespėjo
Į nežinią kai išeini.
Jie kūrė gėrybes, daugiau vis norėjo,
Galvojo gyvens dar ilgai.
Gyvenimas trumpas, taip greitai praėjo
Kur dingo žmogus nežinai.
Kapuose ir baigės gyvenimo kelias.
Čia ilsisi daugel kartų.
Ir mes pailsėsim ramybės vietelėj
Draugai, buvę priešai kartu.
Jie buvo tokie, kaip ir mes, pakeleivi,
Mes būsime lygiai, kaip jie.
Ar jie pagalvojo, kad mes žvelgsim bailiai
Į jų atminimą šiandien.
Kapinės
Tai mus palikusiųjų miestas.
Čia amžinybėn kelias tiestas.
Kapuos ir baigias visų kelias
Lai būva jiems lengva žemelė.
Kai pagalvojam apie prasmę,
Ką po mirties tenai atrasma,
Pajutę laiko tėkmės greitį
Skubam iš kapinių išeiti.
O tai didžioji paslaptis,
Ko nevalia suprasti niekam.
Tą pasakys tiktai mirtis,
Kada gyvenimą paliekam.
Mūsų gyvenimo miražas
Pilnai parodo, koks jis mažas.
Žmogus, pabūgęs mirties baimės,
Pabėgti nori nuo nelaimės.
Mes nesuprasim paslapties
Iki mirtis mus nepakvies
Šaltojoj žemėj gulti,
Nes mes tik žemės dulkė.
© 2010 XXI amžius
|
