Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

 „XXI amžiaus“ 20-metis: darbai, sunkumai ir laimėjimai

Kalba „XXI amžiaus“ redaktorius Edvardas Šiugžda

Kun. Robertas Grigas įteikė Akselio Špringerio fondo stipendiją „XXI amžiaus“ korespondentui Kazimierui Dobkevičiui

„XXI amžiaus“ rašinių autorių Algimantą Zolubą (kairėje) Padėkos raštu ir naująja Petro Katino knyga „Ilgas bus mūsų kelias...“ apdovanoja „Naujojo amžiaus“ leidyklos direktorė Livija Šiugždienė ir redaktoriaus pavaduotojas Romas Bacevičius

Prof. Vytautas Landsbergis sakė, kad yra „XXI amžiaus“ skaitytojas, prenumeratorius ir autorius

Mons. Alfonsas Svarinskas sakė, kad katalikiškas laikraštis turi mažą tiražą, nes didžioji dalis katalikų „varto“ bulvarinę spaudą

Į Kauno miesto muziejaus salę susirinko daug „XXI amžiaus“ gerbėjų ir svečių

Spalio 24-ąją paminėti krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius“ 20-metį į Kauno miesto muziejaus salę susirinko daug laikraščio gerbėjų ir svečių, dvasininkų ir pasauliečių, tautinio pasipriešinimo dalyvių, žurnalistų ir šio laikraščio skaitytojų

Operų ištraukas ir lietuvių liaudies dainas atliko dainininkas Juozas Malikonis, akompanavo Virginija Daugirdienė

Renginį filmavo kun. Algimantas Keina, dešinėje – vienas laikraščio įkūrėjų Arimantas Raškinis

Sveikina Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas

„XXI amžių“ sveikina Algimantas Kurlavičius, Raimundas Kaminskas ir Zigmas Tamakauskas

Kalbant apie laikraščio „XXI amžius“ 20-ies metų kelią, nepakanka pasakoti apie jo sėkmes ar nesėkmes. Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ įeina į Lietuvos informacinę, arba, kaip dabar mėgstama sakyti, viešąją erdvę savo savitu požiūriu, sukeldamas arba pritarimą, arba net neapykantą. Savo pranešime redaktorius Edvardas Šiugžda prisiminė neseną atvejį, kai religijos mokslo žurnale „Soter“ rado Marijos Oniščik straipsnį, skirtą žymiojo filosofo Antano Maceinos 100 metų sukakčiai. Autorė rašo, jog prieš dešimtmetį jos straipsnis buvo publikuotas „XXI amžiuje“ ir tada skirtas Maceinos 90-mečiui, bet „pradingo archyvų dulkėse kaip vienadienis laikraštinis tekstas“. Nors ir negatyviai atsiliepdama apie laikraštinių tekstų likimą, Marija Oniščik vis dėlto pripažįsta, kad tada laikraštyje jos pareikštos mintys buvo vertingos, nes ji dabar džiaugiasi, galėdama pakartoti kai kurias savo rašinio mintis žurnalo skaitytojams. Tačiau savo mintis autorė šįkart atkartojo tik 100 egzempliorių tiražu pasirodančiame žurnale, t. y. apie 50 kartų mažesnio tiražo leidinyje nei „XXI amžius“. Redaktoriui Oniščik straipsnis įdomus ir tuo, kad ji, kaip ne lietuvė, atvykusi į Lietuvą persekiojimo metais, daug padarė lietuviškosios filosofijos srityje. Oniščik rašo, kad ne dabartinė nepriklausoma Lietuva įvertina Maceiną, jo kūrybinį palikimą. Pridūręs, kad sovietinių laikų disidentai puikiai žinojo Maceiną, tada leidžiamą ir dauginamą pogrindžio sąlygomis vos keliais egzemplioriais, o dabar, laisvės sąlygomis, kai yra išleista net 14 Maceinos tomų, faktiškai jis lieka nežinomas. Ar ne kuriozas – Maceina nepriklausomai Lietuvai lieka nežinomas? – klausė redaktorius. Tame žurnale redaktorius pastebėjęs ir dar keletą autorių, rašiusių ir „XXI amžiaus“ puslapiuose. Tad ar apie tuos archyvų dulkėse pradingstančius laikraščių tekstus rašanti filosofė yra teisi? Ar „nefilosofinė“ spauda nereikalinga tauta? Ir vėl redaktorius prisiminė, kaip vienas pažįstamas iš Užsienio reikalų ministerijos pasakė, kad „XXI amžiaus“ leidimas yra laimėjimas, nes jis išsiskiria nuo kitų laikraščių, dažniausiai rašančių už pinigus. Išties spaudoje atsispindi tautos mentalitetas. „Dar neseniai mes, lietuviai, galėjome didžiuotis, kad esame knygnešių tauta – kai Rusija paskelbė mums spaudos draudimą, mes spausdinome ją Prūsuose ir rizikuodami vežėme paslėptą lietuvišką laikraštį ar knygą ir kalendorių, – sakė redaktorius. – Kai vėliau Rusija, jau sovietinė, komunistinė, uždraudė laisvą lietuvišką žodį, mes tarp visų pavergtų sovietinių tautų leidome daugiausia nelegalių leidinių – vienu metu ėjo net apie 20 pogrindžio leidinių. Ir Laisvės kovotojai dažniausiai sukeldavo okupantų pyktį ne kovinėmis operacijomis, bet slapta parengta ir tarp gyventojų platinama spauda. O dabar mes savanoriškai atsisakome lietuviškos spaudos. Ir ypač katalikiškos spaudos. Katalikiškos spaudos sunkumai kyla iš visų mūsų nesusikalbėjimo. Kaip gali atsitikti, kad Lietuvoje gyvenantis katalikas lietuvis apie katalikiško laikraščio egzistavimą sužino tik Amerikoje? Apie tokį atvejį prieš 10 metų mums pasakojo prof. Ona Voverienė – ji tik iš prelato Juozo Prunskio išgirdo apie „XXI amžių“. Nelabai kam, išskyrus mūsų ištikimuosius skaitytojus, yra svarbu, kad apie „XXI amžių“ savo spaudos apžvalgose nekalba Lietuvos visuomeninis radijas ir televizija – laikraščiui paskelbta ilgametė blokada. Ir čia ne tik ilgamečio „XXI amžiaus“ politikos apžvalgininko Petro Katino, kurio knygos pristatymas vyko tą vakarą, „kaltė“. Net katalikiška „Mažoji studija“ nemini laikraščio. O jei kada ir paminėdavo, tai neigiamai, su pašaipa. Tai nėra nuostabu, nes panašios blogybės skverbiasi ir į valstybės reikalus. Tautos sunaikinimui jau nebereikia fizinio jos sunaikinimo. Tauta naikinama ir kitais būdais – jos ideologijos, pasaulėjautos, religijos, tradicijų, tautinio identiteto, šeimos silpninimu ar naikinimu. Todėl katalikas turi išreikšti aiškią savo poziciją, nevengdamas aštrumo. Nors jau turime nemažai teologijos daktarų, mokslininkų, praktiškai nesulaukiame iš jų visuomeniškai svarbių rašinių. Taigi, patys statome Babelio bokštus tarp savęs. Kai kas kalbėdamas apie „XXI amžių“ netgi pasako – „jame per daug patriotizmo“, „jame per daug politikos“.“

Europa, kurioje krikščionybė per du tūkstančius metų paveikė visas dvasinio gyvenimo sritis – kultūrą, meną, skulptūrą, muziką, pasaulėžiūrą, tiesiog davė pagrindą visai europietiškai pasaulėžiūrai ir kultūrai – bijoma pasakyti Konstitucijoje, kad visa tai išplaukia iš krikščionybės. Net katalikiškoje Lenkijoje iš Prezidentūros buvo pašalintas kryžius žuvusio prezidento Kačynskio atminimui, o neseniai vienas pamišėlis bandė nužudyti žuvusio prezidento brolį Jaroslavą Kačynskį. Lenkų tauta, katalikiška tauta, skaldosi, naikinama katalikiškos tautos dvasia. Europos valstybės viena po kitos pripažįsta gėjų vedybas, gėjų šeimas ir net leidžia jiems įvaikinti vaikus. Ir Lietuvoje vyksta batalijos dėl gėjų paradų, areštuojami žmonės, net Seimo nariams iškyla apkaltos grėsmė. Kuo mes, katalikai, smerkdami per radiją katalikišką laikraštį, skiriamės nuo Spaudos rėmimo fondo, daugiau nei 10 metų diskriminuojančio katalikišką laikraštį?.. Kartu su valdžios uždėtais mokesčiais ir to paties fondo pastangomis buvo sunaikintas vienintelis savaitinis laikraštis vaikams „Kregždutė“. Perspektyvos katalikiškai ir apskritai krikščioniškai spaudai Lietuvoje yra labai liūdnos. Mums, katalikams, dar toli iki buvusios kaimo kultūros, kai žmonės susibėgę spręsdavo visas jiems iškilusias problemas. Tačiau redaktorių džiugina tai, kad patyrę žurnalistai stebisi, kaip mes be jokios paramos sugebame leisti rimtą, be nereikalingų reklamų krikščionišką, tautai reikalingą laikraštį. Patriotinis laikraštis reikalingas tautai, nors jį išlaikyti yra labai sunku.

Redaktorius minėjo, kad laikraštis laikosi gerų bendradarbių ir talkininkų dėka. Tai ir Algimantas Zolubas, ir prof. Ona Voverienė, ir Edmundas Simanaitis, ir anksčiau aktyviai rašiusi Gražina Trimakaitė. Redaktorius dar paminėjo ne tik tą dieną minėtą šviesaus atminimo Petrą Katiną ir kitus amžinybėn jau iškeliavusius bendradarbius – Stasį Gentvilą iš Baisogalos, Romualdą Jurelionį, vėliau tapusį „Tremtinio“ redaktoriumi, istoriką Povilą Meškauską, neseniai mus palikusį publicistą Vilių Bražėną, kuris vienas iš nedaugelio išeivijos atstovų ryžosi visam laikui sugrįžti į gimtąjį kraštą. Mums daug padeda gausus nuoširdžių, krikščioniškai talkinančių platintojų būrys. Redaktorius džiaugėsi, kad daugybę išbandymų patyręs „XXI amžius“ ir jo 20-metis – tai Dievo parodytas stebuklas.

Kun. Robertas Grigas pasveikino „XXI amžių“ su „jaunatviška“ sukaktimi. Laikraščio bendradarbis nuo pirmųjų jo numerių kunigas Robertas įvardijo keletą „XXI amžiaus“ bruožų: krikščioniškųjų vertybių gynimas, atstovavimas sveikai dešiniąjai politinei minčiai, tautinės kultūros, lietuvybės, patriotizmo ugdymas. „Nūnai tapo kone gero tono reikalu pabrėžti tolerancijos svarbą, tačiau atrodo, kad praktiškai tolerancija naudojasi siauras ratas „išrinktų“ visuomenės grupių ir pasaulėžiūrinių kategorijų, tuo tarpu branginantieji aukščiau paminėtas vertybes ar minties sroves žiniasklaidos ir viešųjų diskusijų pasaulyje nuolat atsitrenkia į nepaskelbtos cenzūros ir ignoravimo sienas. Tokio tylaus diskriminavimo bei savotiškos informacinės blokados („selektyvaus informavimo“) sąlygomis „XXI amžius“ visuomet buvo laikraštis, per kurį visuomenę pasiekdavo ekskomunistiniam mentalitetui ir besiformuojančiai liberalizmo diktatūrai opozicinės mintys, straipsniai, krikščioniškos ir patriotinės įžvalgos“, – sakė kun. R. Grigas. Jis pastebėjo, kad neturime rimtų analitinių leidinių, prilygstančių „Frankfurter Allgemeine“ ar „Financial times“, „mėginančių gilintis į praeities ir dabarties procesų priežastis, pateikti įvairiapusę patikrintą informaciją (ne apkalbas), siekiančių modeliuoti giliais tyrimais pagrįstas galimo įvykių vystymosi prognozes“. Todėl kun. R. Grigas linkėjo laikraščiui toliau lygiuotis į gerąsias prieškario ir mūsų laikų žurnalistikos tradicijas ir dėkojo už pastangas, dėl kurių laikraštis skiriasi nuo vyraujančios morališkai destruktyvios ir vertybiškai primityvios žiniasklaidos. Vykdydamas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pavedimą, kun. Grigas įteikė Vokietijos leidėjo Akselio Špringerio fondo (Axel-Springer-Stiftung) komisijos paskirtas stipendijas trims žurnalistams.

Europos Parlamento narys, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, sveikindamas „XXI amžių“ su sukaktimi, sakė, kad yra laikraščio skaitytojas ir prenumeratorius bei kai kurių straipsnių autorius. Jis džiaugiasi, jog laikraštis išsilaikė nepalankiomis visuomeninėmis ir politinėmis aplinkybėmis: „Buvo laikotarpis, kai politiniai oponentai, esantys valdžioje, negailestingai norėjo, kad vienokią ar kitokią spaudą matytų išnykusią. Ne vieni metai tokie buvo“. Bet laikraštis „su savo aiškia pastovia nesitaikstančia linija buvo tuo metu mažumos laikraštis – tokia Lietuvos visuomenė. Bet disidentinė spauda net dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, kurią reikėtų vadinti alternatyvia spauda, yra labai reikalinga. Tarp kitų negausių leidinių „XXI amžius“ yra labiausiai matomas, pastoviai išliekantis. Ir, aš tikiu, išliksiantis – jis reikalingas, nepaisant, kiek jis turi prenumeratorių“. Žymusis Lietuvos politikas sakė vis raginantis žmones ne tik pasiimti perskaityti, bet ir prenumeruoti laikraštį, nes prenumerata padeda išsilaikyti. „Manau, kad jis bus ir atliks savo funkciją, savo misiją, teikdamas tribūną tos krypties pažiūroms, kurių kitur yra negausu. Ir būtent jis tuo pačiu laiku yra ir visuomeninės minties, ir katalikiškos minties, ir politinės minties laikraštis. Tokio dar nebuvo, ir toks jis yra reikalingas. Jis nesibaido būti politiškas, jis nesibaido būti katalikiškas. Ir jei kartais turi tokių ar kitokių bruožų, kurie vieniems ar kitiems nepatinka, tai kaip tik yra gerai, nes apima tokias temas ir tokias sritis, tokių pažiūrų ratą, kuris turi būti atspindimas ir surandamas spaudoje“, – sakė europarlamentaras.

Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, sveikindamas „XXI amžių“, džiaugėsi, kad Lietuvoje dar yra spaudos, kuria galima pasitikėti, kuri neiškraipo minčių pagal kažkieno užsakymą. Jis įteikė redaktoriui savo dovanėlę.

Mons. Alfonsas Svarinskas, kuriam kalbėti pasiūlė renginio dalyviai, juokaudamas sakė, kad gražiai ir švelniai kalbėti nemoka, nes lageryje išmoko tik kovoti ir laimėti. „Ir jeigu jus, redaktoriau, puola, tai gerai daro, nes žino, kad kažką reiškiate – jeigu nieko nereikštumėte, tai ir nepultų“. Monsinjoras prisiminė, kad laikraščio kūrimosi pradžioje jis iš Amerikos atvežė tuo laiku modernų ir brangų kompiuterį. Mons. Svarinskas taip pat pastebėjo, kad redaktorius dar sovietiniais laikais atvažiuodavo į Viduklę rekolekcijoms, melsdavosi ir, matyt, jau tada ruošėsi dirbti būsimą redaktoriaus darbą. Garbusis svečias atkreipė dėmesį į tai, kad katalikiškoje Lietuvoje (kur katalikų yra 79 proc.) katalikiškas laikraštis turi palyginti mažą tiražą, o didžioji dalis katalikų „varto“ „Komjaunimo tiesą“. Savo buvusioje Kavarsko parapijoje monsinjoras sužinojo, kad „XXI amžių“ skaito tik vienas žmogus, o kiti skaito „pletkus“ rašančius laikraščius. (Beje, kai toje parapijoje prieš keletą metų dirbo mons. Svarinskas, jis kas savaitę išplatindavo po 50 egz. „XXI amžiaus“ ir kelias dešimtis „Kregždutės“.) Monsinjoras stebisi, kad yra daug daktaratus apsigynusių kunigų, tačiau į laikraštį rašo tik vienas kitas kunigas. Mons. Svarinskas sakė turintis įdomių vokiškų krikščioniškų žurnalų su įdomia medžiaga, galima būtų duoti išversti ir spausdinti „XXI amžiuje“, taip sudominant skaitytojus, tačiau laikraštis neturi lėšų samdyti brangių vertėjų. O juk tokios medžiagos spausdinimas pritrauktų naujų skaitytojų. „Turime suprasti, kad katalikiškas laikraštis yra reikalingas ir katalikai turi dėti visas pastangas jį išlaikyti. Galima netgi galvoti, kaip padaryti jį dienraščiu, kad jis atstovautų visai Lietuvai. Dabar reikia kovoti ne „kalašnikovais“, bet idėjiškai. Tautą reikia šviesti, o mes dabar tautai nieko neduodame, tik reikalaujame iš jos“. Mons. Svarinskas pralinksmino susirinkusius žmones, sakydamas, kad Lietuvoje yra du milijonai automobilių, o katalikiškam laikraščiui prenumeruoti pinigų pritrūksta.

LKD bendrijos vardu kalbėjęs Zigmas Tamakauskas sakė, kad „XXI amžius“ gyvuoja tik per stebuklą. Jo nuomone, yra kurpiamos įdomios technologijos jį sužlugdyti ir priminė, kaip „išradingai“ buvo žlugdoma „Kregždutė“ – vaikams skirtas laikraštis. Prieš keletą metų „Kauno dienoje“ pasirodė užsakytas straipsnis, kad mokykloje platinama „Kregždutė“, ir tai esą yra nusikaltimas. Taip buvo nurodoma, kad „Kregždutė“ nebūtų platinama mokyklose. Panašiai ir dabar kai kuriose Kauno bažnyčiose, kaip pastebėjo kalbėjusysis, raginant skaityti katalikišką spaudą, „XXI amžių“ „pamirštama“ paminėti. Z. Tamakauskas yra pastebėjęs, kad mažai laikraštį skaito ir krikščionys demokratai. O „XXI amžius“ turėtų veikti ne į mažumą, kaip sakė V. Landsbergis, bet į daugumą, – teigė tautos kultūrą aktyviai propaguojantis Z. Tamakauskas.

Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas, sveikindamas „XXI amžių“ su gražia sukaktimi, sakė, jog Lietuvai laikraštis yra labai reikalingas, ir jis norėtų, kad jį paremtų bendrovės ar kitos įstaigos.

Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas džiaugėsi, kad „XXI amžius“ per 20 metų atlaikė daugelį sunkumų ir, priešingai nei užsidarę „Kauno laikas“ ir „Kauno aidas“, atlaikė komunistinės spaudos puolimą. „Gal atsiras autorių, kurie prisimins, kaip Kaune buvo žlugdoma patriotinė spauda“, – sakė Lietuvos Sąjūdžio vadovas.

Edmundas Simanaitis, rašantis įdomius straipsnius „XXI amžiui“, sakė, kad jį su laikraščiu sieja krikščionybė, tautiškumo idėja ir pilietiškumas. Jis teigė, kad laikraštyje niekada nebuvo „savispjaudos“, kas būna kituose laikraščiuose, ir jis skiriasi nuo kitų laikraščių tuo, kad jame nėra ir savimylos.

Romas Šaulys (Vepriai, Ukmergės r.) linkėjo laikraščiui sėkmės nelengvame spaudos darbe, kalbėjo apie būtiną paramą laikraščiui.

Dar buvo daug norinčių pasveikinti laikraščio redakciją su gražia sukaktimi, bet renginys ir taip ilgai užsitęsė, todėl „XXI amžiaus“ bendradarbiai, rėmėjai ir platintojai buvo apdovanoti Padėkos raštais. Juos gavo mons. Alfonsas Svarinskas, kunigai Vytenis Vaškelis, Alvydas Vaitkevičius, laikraščio autoriai Algimantas Zolubas, Edmundas Simanaitis, Zigmas Tamakauskas. Padėkos raštai renginyje nedalyvavusiems išsiųsti paštu arba bus įteikti vėliau. Jais apdovanoti apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, prel. Vytautas Gustaitis, kanauninkai Algis Genutis, Juozas Janulis, Arūnas Užupis, kunigai Kazimieras Ambrasas, Stasys Šlepavičius, Robertas Gedvydas Skrinskas, Saulius Styra, laikraščio autoriai prof. Ona Voverienė, Apolonija Nistelienė, Milda ir Vygandas Račkaičiai, platintojai Julija Ambrasienė, Petronėlė Požėlienė, Aleksandras Skuodas, Valerija Tarvydienė, Teofilė Vaišnorienė ir Pranciškus Žukauskas. Padėkos raštais apdovanotiesiems bei kai kuriems svečiams įteikta ir ką tik pasirodžiusi P. Katino knyga „Ilgas bus mūsų kelias...“ (beje, ši pernai į amžinybę išėjusio apžvalgininko knyga ir paskatino surengti ir laikraščio sukakties minėjimą). Paskui muziejaus direktorė Irena Petraitienė pakvietė prie vaišių – čia prie redakcijos moterų gražiai paruošto stalo svečiai ilgai bendravo ir aptarinėjo įvairius spaudos klausimus, prisimindami ir laikraščio istoriją, ir aptardami dabartį.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“