Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Reikšminga konferencija apie komunistinio režimo pasekmes

Seime vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“

Spalio 29-ąją LR Seimo salėje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“. Tai buvo 2000 metais įvykusio „Antikomunistinio kongreso ir tarptautinio Vilniaus Visuomeninio tribunolo“, tarptautinės mokslinės konferencijos „Vilnius 2005“ ir 2007 metais vykusios tarptautinės akcijos „Komunizmą – į Tarptautinį tribunolą“ darbų tęsinys. Buvo perskaityta 15 išsamių, profesionaliai parengtų pranešimų, daugumoje kurių buvo nagrinėjami istoriniai komunizmo aspektai. Pusė pranešėjų atstovavo buvusioms komunistinėms šalims, todėl jų pranešimai akivaizdžiai liudijo, kaip tautas engė komunistinis režimas. Nors, atrodo, ir gerai pažinome komunizmo represinę esmę, tačiau tiesiog dar iki galo neįsivaizduojame pasekmių masto. Konferencijos pranešimai leido suprasti, kaip kentėjo, atrodo, stipriai sovietizuota ir rusifikuota mūsų kaimyninė Baltarusija, kaip komunistinis režimas pakeitė demografinę padėtį didelėje Ukrainoje, kokios represijos buvo vykdomos prieš estus, latvius, moldavus ir net Makedonijos gyventojus. Tie fiziniai ir dvasiniai genocido ženklai suartina juos patyrusias tautas. Iš Lietuvos pranešėjų įdomūs buvo prof. Vytauto Landsbergio pamąstymai: atėjo laikas nuo kalbėjimo Ezopo kalba (metaforomis) pereiti prie tiesioginės kalbos. Joks nusikaltimas neįvyksta be nusikaltėlių, kuriuos būtina įvardyti, pasmerkti, reikalauti jų atsakomybės bei kompensacijos už padarytą žalą. „Vien guostis ir vardyti pačius nusikaltimus yra beveik beprasmiška. Tokia pozicija pakertama populiariais arba pseudopsichologiniais išvedžiojimais, vadinant ją viktimizacija. Kažkas viktimizuojasi, skelbia save auka... Ir prasideda karuselė: ar tikrai jis tik auka, o gal jis ir pats kaltas? Ir tada kaltė pradeda išsiplauti, nes kas nors tuo suinteresuotas. Taip būna ir gali būti matoma iki pačių elementariausių, nors taip pat baisių, nusikaltimų“, – konferencijoje apie komunizmo nusikaltimus teigė V. Landsbergis. Jo nuomone, atėjo laikas tiesiai vardinti nusikaltimus tautoms, žmoniškumui ir moralei įvykdžiusius fizinius ir juridinius asmenis – komunistines valstybes, partijas, organizacijas, jų narius ir vadus. „Kitaip sakant, mums turėtų rūpėti nusikaltėlio pavardė, adresas. Be nusikaltėlio tarsi nėra ir nusikaltimo, o kaip paprastai sakoma – tik nelaimingas atsitikimas“, – aiškino europarlamentaras. Pasak V. Landsbergio, galima sakyti, kad nusikaltimai buvo įvykdyti komunizmo vardu, tačiau bet kokiu atveju nusikaltimus kažkas vykdo. „Tai štai, ir komunizmo arba nacizmo vardu, vokiečių rasės vardu ar dar kokiais nors pateisinimais buvo daromi labai dideli nusikaltimai, bet vis dėlto, kai žudomi žmonės ir naikinamas jų sukurtas gėris – kultūrinis, materialus ir visoks kitoks – naikinamas pats gyvenimo džiaugsmas ir viltis gyventi. Kai visa tai naikinama, kas nors tai atlieka. Būtent atlikėjas ir veikėjas! Tai tikrai ne doktrina, ne mitologija, ne utopija, tai yra konkretu“, – sakė V. Landsbergis. „Čia leiskite man prisiminti draugą Leniną, kuris yra pasakęs reikšmingus žodžius: „Tiesa visada konkreti“. Mūsų atveju tai tinka. Kaltinti -izmą  vienokį, kitokį ar penktokį, yra saviapgaulė arba dar blogiau. Kas kita, kad nusikaltimų atlikėjas gali būti vienokio ar kitokio -izmo  indoktrinuotas. Arba randa atitinkamoje mitologijoje savo blogumo pateisinimą: „Taip aš blogas, nes to reikia“, – pridūrė V. Landsbergis. Europos Parlamento (EP) nario nuomone, vien guostis vardijant pačius nusikaltimus yra beveik beprasmiška, be to, tokia pozicija labai lengvai atmetama pasitelkus psichologinius išvedžiojimus – esą auka taip pat neša dalį kaltės. V. Landsbergis pabrėžė, kad suvoktas nusikaltimas iškart kreipia akis į nusikaltėlį, iš kurio reikia reikalauti atsakomybės bei atlyginimo už padarytą žalą. Tarp fizinių asmenų, įvykdžiusių nusikaltimus, politikas mini ne tik komunistinių valstybių vadus, partijų lyderius ar kitus vadovaujančius asmenis, bet ir eilinius „budelius“ – tuos, kurie šaudė į pakaušius. „Taigi fiziniai asmenys ir, aišku, juridiniai asmenys – tai yra organizacijos, partijos ir valstybės, kurios sutinka būti valdomos nusikaltėliškų partijų, klanų arba nusikaltėlių, kaip vadų. O valstybės irgi būna baudžiamos. Deja, tik tada, kai pralaimi karą. Arba beveik tik tada“, – apie politinę pasaulio patirtį kalbėjo europarlamentaras.

Nusikaltimo įsisąmoninimas reikalauja ne tik viešai įvardinti nusikaltimą, surasti bei paskelbti nusikaltėlius, bet taip pat apima ir atsakomybę – nesant atsakomybės, pats nusikaltimas tampa „išplautas“. „Nusikaltime yra kaltė ir yra atsakomybė, turi būti atsakomybė. Būtina reikalauti atsakomybės, nes jos nereikalaujant nusikaltimas darosi nebe nusikaltimas. Štai čia yra ta būtinoji jungtis, kuria nepasirūpinus išsiplauna patys nusikaltimai, – kalbėjo V. Landsbergis. – Nusikaltimas yra ne koks nors faktas, poelgis ar dar kas nors, bet vertinimas“.

Politiko nuomone, tautų paprotinė teisė, valstybių teisė bei tarptautinė teisė yra suformavusi įvairius kriterijus, pagal kuriuos konkretus poelgis gali būti vertinamas kaip nusikaltimas, bet svarbiausia yra viešoji nuomonė bei viešas įtvirtinimas, jog, tarkime, Lietuva buvo okupuota. Įtvirtinus įvykdytą nusikaltimą viešai, jau galima kalbėti apie atsakomybę bei žalos kompensaciją: „Kaip principas kompensacija implikuoja kaltę ir todėl žmonės eina reikalaudami kompensacijos, nes toks kelias yra nustatytas“, – savo nuomonę dėstė V. Landsbergis, dar kartą pabrėžęs, jog tik tokiu būdu nusikaltimai nebus sumenkinami ar net užmirštami.

B. Burauskaitė kalbėjo apie pirmosios sovietinės okupacijos istorinius klausimus, S. Vaitiekus nagrinėjo po Raudonosios armijos atėjimo 1944 metais Lietuvoje įvykdytus pirmuosius mirties nuosprendžius, G. M. Zuijienė atskleidė Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos ir jos vadovų likimą okupacijos metais. Ypač išsamūs buvo dr. Zitos Šličytės ir prof. Onos Voverienės pranešimai. Z. Šličytė teisiškai įvertino kolaboravimo (su okupacine valdžia), ypač Lietuvos komunistų partijos, pasekmes ir kalbėjo apie jų įvertinimą pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais (1990–1992). Pranešėja sakė: „Lietuvos komunistų partija iki 1940 metų buvo antikonstitucinė organizacija, kuri, kolaboruodama su Sovietų Sąjunga, ne tiktai įvykdė valstybės perversmą, bet ir padarė tokius nusikaltimus žmoniškumui, kaip genocidas, gyventojų deportavimas, žmonių grupių ir bendrijų persekiojimas. /.../  Pagrindinis nusikaltimas, kurį padarė visi Lietuvos komunistai, yra KOLABORAVIMAS.“ Prof. O. Voverienė atskleidė, kaip komunistų vadovai įsitvirtino nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose. Ji sakė: „Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pirmosios dienos,  komunistai, vadovaudami visai Lietuvos ekonomikai, pirmiausiai realizavo bolševikų partijos ir proletariato diktatūros pagrindinį principą ir veiksmą – „grabj nagrablennoje“ (grobk prisigrobtą). Neva prichvatizuodami „partijos auksą“, jie išgrobstė ir išsidalino visos Lietuvos žmonių turtą, uždirbtą jų vergišku darbu per penkis okupacijos dešimtmečius, išvogė bankus ir nusavino tūkstančių žmonių per visą gyvenimą sunkiai taupytas santaupas. Tik komunistinio klano nariai tapo gamyklų, privačių ir valdiškų įstaigų vadovais, direktoriais ir jų pavaduotojais ir pasiskyrė sau tūkstantines algas su tokiais pat priedais ir iki šiol, begėdiškai vadovaudamiesi naująja „sąžine“, tokius atlyginimus gaudami plėšikauja vidury baltos dienos, atimdami duonos kąsnį iš šimtų tūkstančių Lietuvos bedarbių, daugiavaikių šeimų ir jiems už grašius vergaujančių piliečių. /.../ Lietuvą valdanti oligarchų klasė – tik keli tūkstančiai išrinktųjų iš buvusių aktyvių komunistų, komjaunuolių ir jų skydo – kagėbistų bei jiems talkinantis įtakingiausių kriminalinių baronų klanas, besidangstantis po stambaus verslo priedanga, iš tiesų ir valdo didžiulius turtus, daugiau negu 50 proc. viso Lietuvos turto, jų susikrauto iš šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių prakaito ir skurdo“. Prelegentė citavo Prancūzijos mokslininkės, Sorbonos profesorės Fransuazos Thom (turėjusios skaityti pranešimą šioje konferencijoje, bet dėl motinos mirties negalėjusios dalyvauti) daugiau nei prieš 15 metų išsakytas mintis: „Jau 1987 metais mąstantys komunistai ir komjaunuoliai bei KGB darbuotojai suprato, kad norint išsaugoti realią valdžią reikia inscenizuoti savižudybę. Jie užgrobė ekonomiką, kaip nereikalingo balasto atsisakė kvailiausiųjų – ortodoksinių komunistų ir pasitraukė į pogrindį, politinę valdžią palikę demokratams. Dabar, kai viskas baigta, jie vėl išlindo į paviršių – į politines struktūras. /.../ Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri jums buvo brukama per prievartą visus tuos penkiasdešimt metų. Komunizmas yra neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo taip greit nepakeisi.“

Z. Sličytės, O. Voverienės bei kai kurių kitų konferencijos dalyvių pranešimus numatome publikuoti trečiadienio numeriuose.

© 2010 „XXI amžius“