|
Aplankėme kunigą poetą
Kauno jėzuitų bažnyčioje kelerius metus dirbo jėzuitas t. Jonas Katulis. Nuo pat jo atvykimo žmonės pajuto ypatingą kunigo šilumą ir dvasingumą: jis taip paprastai gali prieiti prie bet kurio žmogaus, užkalbinti, paklausinėti kaip senas geras pažįstamas. Meile ir dėmesiu jis apgaubia ir mažuosius bažnyčios lankytojus, neužmiršdamas jų apdovanoti šventais paveikslėliais ir saldainiais.
T. Jonas kuria eiles ir mielai jas skaito. Jis yra didelis poetės Salomėjos Nėries gerbėjas ir gynėjas nuo piktų žmonių smerkimo, vadina ją aplinkybių tremtine. Tikriausiai moka visus jos posmus atmintinai ir dažnai savo eilėmis atsiliepia S. Nėries posmams: Pro kartuvių šešėlius,/ pro medinius kryžius/ Jis eina prisikėlęs / Toks jaunas ir gražus. (S. Nėris Gyvensim) Jis numirė už mus/ Ir švies viltis veiduos / Gyvensim visados! (J. Katulis).
Sakydamas pamokslus t. Jonas dažnai įterpia lietuvių poetų eiles. Atrodo, paprastais žodžiais, bet labai įtaigiai išaiškina Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, didybę ir prasmę, įsijautęs ir pakiliai adoruoja prie Švenčiausiojo Sakramento ir Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Kaip nemylėti tokio šviesaus, įdomaus ir paprasto kunigo!
Ir štai šį pavasarį mūsų guodėją, ramintoją kunigėlį Joną iškėlė į Marijampolę. Mes labai nusiminėme, nes buvome pripratę prie t. Jono jis buvo lyg geroji mūsų bažnyčios dvasia, skleidęs gerumą ir taiką tarp visų. Švelniais žodžiais mus mokęs: O, mano vaikeli,/ Drebėk ne prieš mirtį;/ Bijok to, kas gali/ Nuo Dievo atskirti. (J. Katulis).
Tad mes, kelios bendruomenės narės, susitarėme nuvažiuoti į Marijampolę aplankyti kunigą Jonelį. Diena buvo graži ir saulėta, kelias iki Suvalkijos sostinės neprailgo, ir štai susiradome Vargdienių Seserų vienuoliją ir jų globojamus senelių namus, kur kunigas J. Katulis paskirtas kapelionu. Čia gyvena ir jo Mamytė, kuria kunigas labai nuoširdžiai rūpinasi.
T. Jonas nusivedė mus į koplyčią. Ji įrengta ir išpuošta Amerikos lietuvių rūpesčiu ir aukomis. Pro įvairiaspalvius vitražus koplyčion sklindanti šviesa nuspalvina altorių, sienas ir grindis. Čia pasimeldėme ir padėkojome Dievui už atgimusią Lietuvos laisvę. Atkūrėm valstybę, / Nepriklausomybę / Atkurkim ir Rojų/ Iš jo ištremti
(J. Katulis).
Paskui maloni vienuolė pakvietė mus kuklių vaišių, prie kurių ir savo atsivežtomis lauktuvėmis prisidėjome. Džiugu, kad kun. Joną Marijampolėje supa tokie geri žmonės, kad jis gyvena ir dirba gražioje, švara ir tvarka spindinčioje aplinkoje, kad jis ir čia yra labai reikalingas.
Pasiruošusios išvykti, kieme dar pabendravome su šių senelių namų gyventojomis. Jos mums sudainavo keletą liaudiškų dainų. Kunigo palaimintos atsisveikinome ir išvykome namo. Visą kelią iki Kauno džiaugėmės šiuo susitikimu, kuris mus praturtino maloniais įspūdžiais. Mašinos monotoniškame ūžime, rodos, skambėjo J. Katulio nuostabios, pagal dzūkų raudas sukurtos eilės: O Jėzau Jėzuli, o Dievuli,/ Švenčiausios Mergelės o Sūneli./ Tu Jos pagimdytas stainelėje,/ Didžiojoj kelionėlėj Betliejuje
/ (J. Katulis Ties Jėzaus dienelėm parimus).
Genovaitė ALEKSIEJUTĖ
Irena PIPIKIENĖ
Danguolė ŠAFRONIENĖ
© 2010 XXI amžius
|