Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Slaptieji  takai

M. Ali Agdža: musulmonas fanatikas ar KGB agentas?

Gintaras Visockas

Popiežius Jonas Paulius II kalėjime aplanko į jį šovusį Ali Agdžą

Šiandien vis garsiau ginčijamasi, koks turėtų būti Turkijos statusas dabartinėje Europos Sąjungoje. Viena pusė kategoriškai nenori įsileisti turkų, įžvelgdama pavojus europietiškai, krikščioniškai civilizacijai, kiti mano, jog turkai padėtų sumažinti Rusijos įtaką Briuseliui ir pasitarnautų europietiškoms valstybėms, kenčiančioms Kremliaus spaudimą. Yra ir trečia pozicija: net jei ir neįsileisime, turkai vis tiek ateis į Europą, nes mes, europiečiai, jau nebepajėgiame sukurti gausių šeimų.

Antiturkiškai kampanijai pakurstyti nūnai prisimenami net 1981-ųjų gegužės 31-osios įvykiai Romoje. Tąsyk turkas Mechmetas Ali Agdža šovė į popiežių Joną Paulių II ir jį sunkiai sužeidė. Nelaimė atsitiko Romoje, Šv. Petro aikštėje, apie 17 valandą, kai Šventasis Tėvas išsiruošė susitikti su maldininkais. Nors Popiežius buvo akylai saugojamas, asmens sargybiniai nepastebėjo minioje stovinčio M. Ali Agdžos ir jo bendrininko Oralo Celiko. Kai Popiežius prie jų priartėjo per kelis metrus, A.Agdža paleido du šūvius iš brauningo, o O. Celikas iššovė vieną kartą. Šventasis Tėvas buvo sužeistas į pilvą, ranką ir pirštą. Kilus panikai O. Celikui pavyko pasprukti, o A. Agdžą sugavo slaptųjų tarnybų karininkai.

Turkas A. Agdža užaugo Kurdistano šiaurėje. Jo vaikystė buvo skurdi. Todėl nenuostabu, kad jis ir jo vaikystės draugas O. Celikas netrukus tapo Turkijoje tuo metu įtakingos ir populiarios Pilkųjų vilkų organizacijos nariais. O tai reiškė tik viena: nuo šiol jie priklauso turkiškos mafijos grupuotėms, kurios iš vargingų šeimų kilusius jaunuolius remdavo finansiškai ir mokydavo žudiko amato. Taigi Agdža ir jo bičiulis Celikas tapo samdomais žudikais, kurie už pinigus galėjo nušauti bet ką – mokytoją, žurnalistą, politiką, dvasininką. Tik mokėk pinigus.

1979 metais šie vyrai sutiko už maždaug 30 tūkst. dolerių sumą nušauti demokratiškų pažiūrų leidinio „Milliyet“ savininką Abdi Ipecki. Užsakymą įvykdė 1979 m. sausio mėnesį. Juos netrukus sugavo ir pasodino į kalėjimą. Tačiau tų pačių metų lapkritį jie be didesnių vargų paspruko iš Kartal Maltepė kalėjimo. Pabėgimą organizavo įtakingoji Pilkųjų vilkų organizacija. Pabėgę iš kalėjimo šie turkai nusiuntė keliems turkiškiems leidiniams pranešimą, jog Jonas Paulius II bus nužudytas, jei išdrįs atvykti į musulmoniškąją Turkiją. Jonas Paulius II piligriminės kelionės į Turkiją neatšaukė. Tačiau kad ir kaip būtų keista, vizito į Turkiją metu išvengta net menkiausių nesusipratimų, nes Turkijos slaptosios tarnybos ėmėsi visų įmanomų saugumo priemonių ir, dera pasakyti jų garbei, sugebėjo apsaugoti Šventąjį Tėvą.

Tačiau turkų slaptosios tarnybos kažkodėl nesugebėjo sugauti besislapstančių Agdžos ir Celiko. Nors turkų policija visomis išgalėmis ieškojo Agdžos, nors jo nuotraukos buvo paskelbtos visuose pagrindiniuose turkų leidiniuose, nors aukščiausiasis Stambulo teismas Agdžą ir jo sėbrą buvo pasmerkęs myriop, šie du samdomi žudikai sėkmingai paspruko į tuometinį Iraną. Čia greičiausiai pagelbėjo tie patys Pilkieji vilkai ir solidūs kyšiai oficialiems Turkijos pareigūnams.

Ilgai neužsibuvę Irane samdomi žudikai buvo perkelti į to meto Europą, kur irgi jautėsi užtektinai saugiai. Daugiausia laiko jie praleisdavo sovietinėje Bulgarijoje. Bulgarijoje knibždėte knibždėjo saviškių – įvairiausio plauko mafiozų, sukčių, prekeivių. Būtent per Bulgariją iš Turkijos į Vokietiją keliavo nelegalių ginklų siuntos ir narkotikai. Agdža ilgokai gyveno Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

1980-aisiais gavęs naują suklastotą turkišką pasą Agdža perkeliamas į tuometinę Jugoslaviją, po kurio laiko – į Vokietiją. Vokietijoje jis susipažino su turtingais bei įtakingais turkų emigrantais, priklausančiais ir kairiosioms, ir ekstremistinėms, ir nuosaikioms organizacijoms. Maždaug tuo laikotarpiu per karinį perversmą Turkijoje į valdžią atėję kariškai pabandė įvesti bent minimalią tvarką. Anarchijos pažabojimu Turkijoje buvo suinteresuota ir CŽV, ir KGB. Taigi turkų generolai kur kas rimčiau pradėjo gaudyti tokius kaip Agdža, ir samdomam žudikui teko „nusileisti ant dugno“. Nenorėdamas atkreipti policijos dėmesio, jis ėmė dažnai keisti gyvenamąją vietą: keliavo iš Palermo į Hamametą, iš Hamameto – į Romą, iš Romos – į Ciurichą ir t. t. Dažnų kelionių metu jis bendravo su abejotinos reputacijos vertelgomis, mafiozais ir nusikaltėliais.

Išsiaiškinti, kas jam davė įsakymą 1981-aisiais nužudyti Joną Paulių II, beveik neįmanoma. Tėra žinoma, kad gyvendamas Bulgarijos sostinėje Agdža susipažino su kažkokiu Bekiru Celenku. Vieno tardymo metu turkas Agdža pareiškė, esą būtent šis žmogus liepė nužudyti Joną Paulių II. Ne tik liepė, bet ir davė pinigų bei ginklų. Tačiau negalima pamiršti, jog Agdža ne sykį keitė savo parodymus, kaskart sugalvodamas naują versiją. Svarbu ir tai, kad tas paslaptingasis B. Celenkas mirė keistomis aplinkybėmis Ankaros kalėjime 1985-ųjų spalio 14-ąją. Oficiali versija –širdies liga. Todėl nebeįmanoma bent jau apklausti paties B. Celenko, ar tiesą apie jį sakė samdomas žudikas Agdža.

Iš karto po pasikėsinimo į popiežių Joną Paulių II pasaulio žiniasklaidoje pasirodė keisčiausių versijų, kas iš tikrųjų galėjo būti Ali Agdža. „Narkomanas, pilietis be tėvynės, turkų teroristas, musulmonas fanatikas, samdomas žudikas...“ – tokiomis antraštėmis mirgėte mirgėjo pirmieji laikraščių puslapiai. Tačiau iš šių versijų labiausiai išsiskyrė tvirtinimai, esą tai būta KGB keršto. Ir versija, jog Kremlius keršijo Popiežiui už jo nenuilstamą paramą Lenkijos „Solidarumui“ bei kryptingą sovietinės santvarkos kritiką, patikėjo milijonai viso pasaulio tikinčiųjų. Mat Sovietų Sąjungos vadovybė iš tikrųjų nekentė Popiežiaus ir bendradarbiavo su Bulgarijos slaptosiomis tarnybomis. Taip pat akivaizdu, kad Agdža ilgokai slapstėsi Bulgarijoje, be to, negalima pamiršti kadaise Agdžos ištartų žodžių: „Aš būtinai nužudysiu Popiežių“. Taip pat žinoma, kad 1981-aisiais SSRS vadovybė savo kolegoms Bulgarijoje nurodė bet kokiomis priemonėmis sukompromituoti KGB pėdsako versiją.

Tomis dienomis SSRS vadovas Leonidas Brežnevas buvo labiau panašus į gyvą lavoną nei į lyderį. Jam mažai rūpėjo kilusios intrigos dėl pasikėsinimo į Popiežių. Tačiau į L. Brežnevo krėslą besitaikantis KGB vadovas Jurijus Andropovas į šią problemą žiūrėjo rimtai. Juk šiaip ar taip pasikėsinimo į Popiežiaus gyvybę rengimu kaltinami ne tiek bulgarai, kiek SSRS KGB komitetas.

Ypač J. Andropovui nepatiko žurnalistės Kler Sterling (Claire Sterling) 1982 metais populiariame leidinyje „Readers Digest“ paskelbtas rašinys „Kas norėjo nužudyti popiežių“. Žurnalistė savo publikacijoje įrodinėjo, jog Agdža nėra vienišas beprotis. Pasak jos, Agdža neabejotinai bendradarbiavo su Bulgarijos slaptosiomis tarnybomis, kurios ir įpareigojo nušauti sovietinę santvarką kritikavusį Popiežių. Tačiau akivaizdu, kad šiai operacijai Bulgarijos slaptosios tarnybos pačios, be Maskvos palaiminimo, tikrai nebūtų pasiryžusios. Taigi tikrasis pasikėsinimo į Jono Pauliaus II gyvybę organizatorius – SSRS KGB vadovybė. Tais pačiais metais buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame tvirtinta, jog po šia kraupaus Bulgarijos slaptųjų tarnybų operacija slepiasi KGB.

Tačiau pirmasis oficialus Italijos teismo verdiktas pateikė būtent sovietiniams saugumiečiams naudingą versiją. Esą Agdža tebuvo „sąmokslininkų pasamdytas žudikas, sergantis didybės manija bei suklaidintas religinių fanatikų peršamos ideologijos“. Apie KGB pėdsaką 1981-ųjų rugsėjį teismo nuosprendyje neužsiminta. Agdžai skirta bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Tada pasaulio visuomenė pasipiktino, pareikšdama, jog Italijos teismas bylos deramai neišnagrinėjo, nes išnarplioti tokią sudėtingą bylą per keletą mėnesių neįmanoma.

1981 m. lapkričio mėnesį byla pradėta nagrinėti iš naujo. Deja, ir papildomas tyrimas nebuvo linkęs vienareikšmiškai įvardinti KGB versijos. Teismas išanalizavo dešimtis galimų įtariamųjų, tarp jų buvo ir Amerikos slaptosios tarnybos, masonų ložė P 2, Raudonosios brigados, verslininkai įtakingo banko, kuriame sąskaitas laikė Jonas Paulius II... Visuomenės dėmesiui buvo brukama tiek daug versijų, kad jų gausoje KGB pėdsakas tarsi ir ištirpo. Kai kurie slaptųjų tarnybų ekspertai tvirtino, jog versijų gausa visuomenei paskleista specialiai – kad vienintelė teisinga paskęstų abejonių jūroje.

1982-aisiais įvyko šioks toks lūžis. Įkalintasis Agdža pagaliau suprato, kad šį kartą iš belangės jo tikrai niekas neišvaduos. Net ir Pilkieji vilkai. Norą išduoti savo bendrininkus paskatino ir žinia, jog nuo šiol Italijos teisėsauga švelnins bausmes visiems, kurie papasakos apie savo bosus. Taigi 1982-ųjų gegužę Agdža prisipažino palaikęs ryšius su turkais, kurie buvo susiję su Bulgarijos slaptosiomis tarnybomis. Jis įvardino konkrečias pavardes žmonių, kuriuos Italijos slaptosios tarnybos laikė sovietinio bloko specialiųjų tarnybų agentais. 1982-ųjų spalio 29-ąją Agdža net pareiškė, jog tikrai buvo sovietų slaptųjų tarnybų nurodymu veikiantis žudikas, kurį Popiežiaus nužudymui bulgarai užverbavo Sofijoje.

Remiantis Agdžos parodymais tų pačių metų lapkričio pabaigoje buvo sulaikytas Sergejus Antonovas, Bulgarijos aviacijos bendrovės „Balkan Air“ darbuotojas. Jam pareikšti įtarimai organizavus pasikėsinimą į Šventąjį Tėvą. Mat įkalintasis Agdža labai smulkiai ir tiksliai papasakojo, kaip su S. Antonovu buvo susitikęs jo konspiraciniame bute ir aptarė pasikėsinimo detales, kaip gavo pinigų, instrukcijų. S. Antonovas teisėjui pateikė ir savo versiją: jei jis būtų susijęs su nusikaltimu, nedelsiant būtų išvykęs gyventi kur nors į kitą šalį. Tačiau jis liko Romoje, vadinasi, dėl šūvių į Popiežių jis niekuo dėtas. Be to, jis toje lėktuvų bendrovėje tebuvo nesvarbus tarnautojas. Jei būtų palaikęs ryšius KGB, jis, žinoma, būtų užėmęs ir svarbesnes, ir geriau apmokamas pareigas.

Šioje istorijoje yra ir painesnių dalykų. Yra žinoma, kad Agdžą kalėjime nuolat lankydavo keisti, įtartini asmenys: arba su mafija, arba su slaptosiomis tarnybomis siejami asmenys. Jo kameroje šie žmonės užsibūdavo ne po vieną valandą. Agdžą tardę teisėjai pastebėjo, jog keli turko Agdžos parodymai labai panašūs į kai kurias operatyvines CŽV pažymas. Taip pat išsiaiškinta, jog virš konspiracinio buto, kuriame Agdža buvo ne sykį susitikęs su S. Antonovu, gyveno dominikonas, svarbus CŽV informatorius.

Pats Jonas Paulius II yra pareiškęs, jog netiki vadinamuoju bulgarų pėdsaku. Tačiau šie žodžiai pareikšti greičiausiai tik iš mandagumo, nes jie buvo ištarti oficialios viešnagės į Sofiją metu, susitikus su tuometiniu Bulgarijos prezidentu.

Tad kas iš tiesų buvo Ali Agdža? Versija, jog šis turkas tebuvo primityvus religinis fanatikas, asmeniškai nekentęs Katalikų Bažnyčios vadovo, – mažiausiai įtikinama. Mažai įtikinama ir versija, esą dėl pasikėsinimo į Joną Paulių II KGB niekuo dėta.

© 2010 „XXI amžius“