Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Istorinių romanų kūrėjas

Benjaminas ŽULYS

Juozas Kralikauskas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino įteikimo dieną. Vilnius. 1999 m.

Mokytojas, aukso kasėjas

Tikriausiai ne dažnas girdėjo lietuvių rašytojo, istorinių romanų kūrėjo Juozo Kralikausko pavardę. Neseniai jam būtų sukakę šimtas metų. Bet ir tai Viešpaties valia išgyveno nemažai – amžinybėn išėjo 97-aisiais savo gyvenimo metais, 2007-ųjų sausio 25 d. Didžiausioji jų dalis buvo aktyvios kūrybinės ir pilietinės veiklos metai, paženklinti kruopščiu darbu.

Neseniai Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo pažymėtas šio iškilaus kūrėjo šimtųjų metų jubiliejus. Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė teigė, kad poetai, jų kūryba įsimenama labiau nei prozininkai – eilės deklamuojamos įvairiomis progomis, o proza skaitoma rečiau.

Minėjime prisimintas sudėtingas rašytojo gyvenimo kelias. Kietaviškių seniūnija ir dabar saugo jo prisiminimą. Būsimasis rašytojas gimė 1910m. spalio 22 d. Kareivonių kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. Čia augo, mokėsi, paskui mokslus tęsė S. Daukanto mokytojų seminarijoje Kaune. Mokytojavo keliose pradinėse mokyklose, katalikiškoje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje. Baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą, paskirtas Kauno 10-osios gimnazijos direktoriumi. Tai buvo jauniausias tokio profilio mokyklos vadovas Lietuvoje. Po žmonos (jai buvo vos 25-eri) ir sūnaus mirties išvyko į užsienį, gyveno Vokietijoje, nuo 1948 m. iki 1996 m. – Kanadoje, dirbo aukso kasykloje. Prisiklausęs ir prisiskaitęs pasakojimų apie tų kasyklų gėrį bei turtus, susigundė. Sutartį pasirašė dešimčiai mėnesių. „Kanadoje vežė mus užrakintus, kad nepabėgtume. Paskui reikėjo persėsti į lėktuvą. Kasyklos buvo už kelių šimtų kilometrų. Jos buvo tokioje nuošalioje vietoje, kad už jo – jokio kelio, tik lėktuvu gali atskrist. Nusileidom, išlipu. Buvo Kūčių vakaras. Vėliau sužinojau, kad tą dieną mirė mano tėvas... O tos kasyklos – kaip Dantės „Pragaras“. Aš dirbau devintame aukšto gylyje, pačiame pagrindiniame. Pagal Dantę, tai toji žemiausia vieta, kurioje iki pažastų įšalęs Liuciferis. Neperšlampama uniforma, šalmas, ant jo – prožektoriai. Kur juos pasuki, ten matai, kitur – nieko. Aklina tamsa. Jokio vabalo, jokios skruzdėlytės, tik du vamzdžiai. Pro vieną deguonis, pro kitą – vanduo. Užtektų kumščio smūgio, ir nugarmėsi giliai, gulėsi kvarco atliekų krūvoj, niekas tavęs neieškos, niekas nesuras...“ – savo prisiminimuose rašė J. Kralikauskas. Pasibaigus sutarties terminui J. Kralikauskas galėjo tas kasyklas palikti. Bet, kaip jis rašė, „pasiryžau likti antrus metus, nes rašiau jau antrąjį romaną. Tokių tipažų, tokių charakterių, tokių sąlygų kitur nerasi“.

Aktyvioji kūryba ir... peteliškė

O debiutavo J. Kralikauskas dar 1937 metais apsakymų rinkiniu apie mokyklos gyvenimą „Septyni kalavijai“. Vėliau, gyvendamas išeivijoje, išleido asmenine patirtimi grįstą apysaką apie darbą kasyklose „Urviniai žmonės“ (1954) bei romaną „Šviesa lange“ (1960). Šiuose kūriniuose vyrauja žmogaus vienatvės motyvai, vaizduojama atšiauri, individo dvasią alinanti aplinka. Vėliau J. Kralikauskas atsidėjo istorinei prozai, vaizdavo reikšmingus tautos būties etapus. Daug dėmesio romanuose jis skyrė Mindaugo epochai: „Titnago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971), „Tautvila“ (1973), „Mindaugas“ (1995), „Mindaugo kapas“ (2000). Istoriniuose biografiniuose romanuose „Martynas Mažvydas Vilniuje“ (1976) ir „Įkaitę Vilniaus akmenys“ (1979) vaizduojami XVI amžiaus lietuvių kultūrininkai. Romane „Po ultimatumo“ (1980) ir apysakoje „Vėlinės“ (1988), kūriniuose, grįstuose faktografine medžiaga, autentiškais liudijimais, rašoma apie 1941–1944 metų įvykius Lietuvoje. Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje „Ąžuolai piliakalnyje: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984), „Psichologijos įvadas“ (1993).

Iš viso J. Kralikauskas parašė 23 knygas. Iš jų išeivijoje net septynios buvo premijuotos literatūrinėmis premijomis. O Lietuvoje 1999 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus jį apdovanojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Didžiojo Kryžiaus ordinu.

Minėjime dalyvavusi Vilniaus gerontologijos centro (senų žmonių globos ir priežiūros namų) gydytoja Irena Jankuvienė papasakojo, kad šiame centre J. Kralikauskas gyveno apie 10 metų. Buvęs išmintingas, įžvalgus, malonus žmogus, su kuriuo visuomet rasdavai apie ką pakalbėti, padiskutuoti. Ji papasakojo, jog Juozas jai sakęs, kad sapnavęs savo mirusią žmoną Feliciją. Ji sapne pažadėjusi, kad Palangoje atskrisianti pas jį peteliške. Ir kiekvieną kartą, atvykęs į Lietuvą, jis pirmiausia vykdavęs į Palangą. Kita renginio dalyvė sakė, kad toji peteliškė tikrai atskridusi ir nutūpusi Juozui ant peties.

Istorikas Rimantas Marčėnas, analizuodamas istorinės ir meninės tiesos ypatumus, apsistojo ties Tautvilo, Mindaugo sūnėno, charakteriu. Istorikas atkreipė dėmesį, kad J. Kralikauskas savo istoriniuose romanuose ne vien vadovavosi fantazija, o rinko istorinę medžiagą iš įvairių knygų, kitų šaltinių. Tik po to kūriniams suteikdavo meninę išraišką.

Minėjime savo prisiminimais dalijosi buvęs rašytojo mokinys dr. Mindaugas Bloznelis, Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus vadovė Danutė Gudelienė.

Prieš kurį laiką šviesaus atminimo prof. Elena Bukelienė rašė: „Su istorine teatrologija rašytojas įsitvirtino lietuvių literatūroje kaip pajėgiausias modernaus istorinio romano kūrėjas. Ypač vertingas yra jo veikalų aktualumas“.

Minėjimo metu aktorius Petras Venslovas paskaitė ištraukų iš J. Kralikausko kūrybos, veikė paroda „J. Kralikauskui – 100“, kurią parengė muziejininkė Reda Žekienė. Joje demonstruojamos rašytojo knygos, laiškai, rašinių originalai, nuotraukos, asmeniniai daiktai.

© 2010 „XXI amžius“