2010 m. gruodžio 10 d.
Nr. 90
(1875)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nedėkingieji (o gal – principingieji?) žydai

Gintaras Visockas

Izraelio vėliava

Prieš paskelbdamas šiuos pamąstymus ilgokai svarsčiau, kaip vis dėlto derėtų tekstą pavadinti. Atvirai kalbant, taip ir neapsisprendžiau. Neturiu nuomonės. Palikau pavadinimą „nedėkingieji žydai“, nors galbūt šį rašinį tiksliau būtų vadinti „principingieji žydai“. Žodžiu, skaitytojai tegul patys sprendžia, kuris pavadinimas jiems atrodo tikslesnis. Juolab kad 1946-aisiais prasidėjusi teisminė kova dėl dviejų žydų berniukų likimo – sudėtinga, paini.


Antivalstybinę psichozę būtina gydyti

Arvydas Kšanavičius,

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto studentas

Neigti Lietuvos okupaciją yra tas pats, kas neigti holokaustą, arba neigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai.

Kai vis dar išgirsti Kremliaus apologetų iš Rusijos postringavimus apie tai, kad Lietuva 1940-aisiais nebuvo okupuota, o savanoriškai įstojo į broliškų SSRS respublikų kolektyvą, nevalingai susinervini. Tokiais momentais neišvengiamai pakyla kraujospūdis ir, tiesą sakant, norisi atsiremti į tvirtą nenorminės leksikos petį – emocionaliai paveiku, nors ir nekultūringa. Visgi labiausiai norisi – regis, tai būtų racionaliausias sprendimas – raudoniesiems apologetams priminti, kad pati Sovietų Sąjunga dar 1989 metų pabaigoje Liaudies deputatų suvažiavime iš esmės pripažino Lietuvos okupacijos faktą, pasmerkdama Molotovo – Ribentropo paktą, o jo slaptuosius protokolus pripažindama „teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Tik vėliau Rusija kaip SSRS teisių ir pareigų peremėja šiuos faktus ėmė ir „užmiršo“ – matyt, be kita ko, ir dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo prievolės Lietuvai. Agresyvus žongliravimas istorijos faktais (kaip čia neprisiminsi, pavyzdžiui, Rusijos tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų – lenkų ir lietuvių – išvijimui iš Kremliaus paminėti?!), J. Stalino, kaip „efektyvaus vadybininko“, autoriteto renesansas, ciniškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje bei sovietinės okupacijos neigimas – tai jau tapo beveik įprastu, nors ir sveiką protą erzinančiu reiškiniu.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija