Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Ir palaimintas, kuris nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 6)

Kun. Vytenis Vaškelis

Įsivaizduokim, kokios mintys mūsų galvoje suktųsi, jei mes drauge su šv. Jonu Krikštytoju būtume atsidūrę kalėjime? Nors ir žinotume, kad Dievui leidus esame neteisėtai įkalinti už tai, kad stengiamės būti ištikimi Kristui, bet turbūt imtume ir pagalvotume: „Ar ateis Jis mūsų aplankyti? Juk iš Jono mokinių girdėjome, kad Jis kažkur netoli už šio kalėjimo sienų skelbia Dievo karalystę ir ją liudija stebuklais. Bet ar tikrai tas žmogus yra Jėzus, apie kurį pranašavo Izaijas: „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau Tave, (...) kad belaisvius iš kalėjimo išvestum, sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum“ (Iz 42, 6–7), jei Jis delsia aplankyti mus, Erodo kalėjimo rūsiuose kenčiančius?

Greičiausiai šis mažas priekaištas Jėzui būtų kilęs ne iš Jono Krikštytojo, bet iš mūsų širdžių. Jonas iki pat savo nukirsdinimo išliko kantrybės pavyzdžiu. Pats Jėzus jam skiria neužmirštamus žodžius: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11).

Nors nėra žinių apie Jėzaus apsilankymą pas kalintį Joną, tačiau vienas dalykas yra aiškus: Dievo Sūnaus įžvalgumas yra neprilygstamas – Jis geriausiai žino, kur, kada, kokiu būdu ir pas ką eiti... Argi Jėzus nakties maldos metu neprisimindavo savo mylimo Pirmtako? Argi paties Jėzaus malda nelengvino Jono pančių? Ką darė ir daro Jėzus, viskas vyksta didžiausiai Dievo šlovei. Kristus leido numirti Lozoriui, kad paskui jo dvokiantis kūnas virstų nauju kūnu, primenančiu, kad tie, kurių tikėjimas ir meilė vis auga, turi savo neatšaukiamą dalį Jo iš numirusių Prisikėlime.

Kai žmogui gyvenime iškyla kokių neaiškumų, svarbu, kad kas nors jam galėtų uždegti tiesos lempelę... Jonas Krikštytojas beveik metus buvo laikomas kalėjime ir todėl natūralu, kad jis troško apie Jėzų išgirsti kiek galint daugiau ir tikslesnių žinių. Apie Jėzų jį pasiekianti informacija kartais galėjo stokoti objektyvumo ir kelti abejonių. Todėl jis atvira širdimi (per savo mokinius) klausė Jėzaus, ar tikrai Jis tas pats asmuo, kuris turi ateiti, tai yra tas, kurį jis Jordano upėje krikštijo.

Jonas Krikštytojas sulaukė iš Jėzaus atsakymo, kuris galutinai patvirtino, kad Jis – Dievo Avinėlis ir Mesijas, siųstas ne tik visas fizines negalias gydyti (Mt 11, 5), bet atėjęs nuodėmių raupsus sunaikinti: nuo dvasiškai apakusiųjų – melo tamsą pašalinti, raišuosius išmokyti tiesos keliais vaikščioti, kurtiesiems – vidines ausis atverti, dvasia mirusiems, nevilties ištiktiesiems – naują gyvenimo perspektyvą įkvėpti ir visiems, neužkietėjusios širdies žmonėms – Geriausią Naujieną paskelbti. Bet paskutiniai Jėzaus žodžiai: „Ir palaimintas, kuris nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 6) nuskambėjo kaip sąlyga ir įspėjimas: kas Juo tikės, Jį priims ir mylės, tuos visokeriopa palaima lydės. Tačiau bėda tiems, kurie Juo ir Jo žodžiais piktinsis ir Jo nepriims. Nes kas atmeta Jėzų, atmeta savo savastį.

Jėzaus nepriėmimo šaknis glūdi žmogaus širdies sugedimo gelmėje. Kaip anuomet puikybė, neapykanta ir pavydas fariziejus paskatino susidoroti su Jėzumi, taip panašiai ir postmoderniame amžiuje didelė žmonių dalis nepriima Jo dėl to, kad Jis yra kliuvinys jų susiformavusiam gyvenimo būdui. Tiesa, teoriškai jie pripažįsta, kad Dievo Sūnaus mokslas visais laikais yra aktualus, bet jie pernelyg mažai stengiasi, kad Jo žodis taptų kūnu jų gyvenime. Anot Thomo Mertono, „kas iš to, jei mėginsime gyventi taip, tarsi dvi abstrakčios mūsų būties dalys – protingumas ir gyvūniškumas – egzistuotų skyrium, kaip dvi savarankiškos tikrovės. Mes esame viena – kūnas ir siela, ir jei negyvensime šia vienybe, turėsime mirti“.

Daugelis dėl mąstymo inertiškumo stokoja malonės ir nepajėgia savo minčių ir širdies pakelti aukščiau regimosios tikrovės. Bet kartais gyvenimo supurtymai – netikėtos ligos ir įvairiausi išbandymai žmonėms duoda tokį stiprų impulsą naujai pradėti mąstyti, kad pagaliau jie nuolat stengiasi taip naujai gyventi, kaip kasdien mąsto.

Popiežius Benediktas XVI bendroje audiencijoje (2006 03 01) kalbėjo: „Gyvenimo išbandymuose ir kiekviename gundyme pergalės paslaptis išnyra įsiklausant į Žodį bei ryžtingai atmetant melą ir blogį. Todėl neatidėliotina vėl klausytis Evangelijos, tiesos žodžio, kad kiekvienas krikščionis stipriau suvoktų jam dovanotą tiesą, kad ja gyventų ir ją liudytų“.

Artėjant Kalėdoms, prieš akis iškyla Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos paveikslas. Nors Ji, pasak katekizmo, „nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės“, bet Jos karališkas dorybių grožis nuolatos augo dėl to, kad Ji visa, ką girdėjo iš Dievo Sūnaus, laikė savo viduje. Pirmiau nei Ji pagimdė savo Sūnų, Joje gimė ir tolydžio augo Dievo žodžio pažinimo išmintis. Švč. M. Marija, kaip ir Jėzus, nebuvo apsaugota nuo įvairių gyvenimo gundymų. Tačiau Ji suprato, kad tik būdama su Jėzumi ir laikydamasi Jo žodžių išliks nepriekaištingai tyra ir ištikima Dievui, nes pajėgs nedvejodama atmesti bet kokį blogį.

Toks Marijos elgesys mūsų morališkai surambėjusioje visuomenėje yra iššūkis ir sąžinės priekaištas daugeliui. Bet todėl ir ateina Kalėdų šventė, kad jai jau dabar ruoštumės: stengtumės vidiniu atsinaujinimu kilti į Dievo Motinos ir šv. Jono Krikštytojo tikėjimo darbų aukštumas, idant būtume palaiminti Jėzaus, kurį stengiamės kasdien ne vien liežuviu mylėti (1 Jn 3, 18).

© 2010 „XXI amžius“