|
Adventinė laiko prasmė
Prel. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas
Laukimas ilgesys. Tai nuolatiniai gyvenimo palydovai. Adventas tai laikas pasiruošti Kristaus Gimimo iškilmei. Liturginiai skaitiniai kviečia skubėti ir veltui neleisti laiko, primena visiems netikėtą Viešpaties atėjimą. Pranašas Izaijas kalba apie paskutinius laikų išsipildymus didžioje Dangaus puotoje Viešpaties Šventovėje. Visa tai mūsų didžioji viltis ir pasitikėjimo šaltinis ir galutinė Kristaus pergalė.
Tad Adventas mums sako: reikia gerai pasiruošti Kalėdoms ir galutiniam susitikimui su Kristumi laikų pabaigoje.
Su Adventu pradėjome naujuosius bažnytinius metus. Daugelis gali paprieštarauti ir pasakyti, kad eiliniai metai bus tokie pat, kaip ir prabėgusieji juk tiek kartų viskas buvo panašiai. Todėl daugelis galvoja, kad ir dabar be didelių vargų pasiseks pragyventi ateinantį laikotarpį. Iš tikrųjų, taip mąstant, visi kasmetiniai Advento reikalai greit prabėgs ir vėl ateis kasdienė rutina.
Tačiau atidžiau įsiklausę į Šventojo Rašto tekstus išgirstame tai, kas neleidžia laisvai žaisti su laiku. Štai apaštalas Paulius kviečia: Supraskite, koks dabar laikas (Rom 13,11). O tai reiškia įvertinkime esamą momentą. Ir dar daugiau labai galingai nuskambantis, nepaliekantis abejonių žodis dabar. Iš tikrųjų, kasmet išgyvename tą pačią šventę, tuos pačius liturginius metus. Gal kartais įsivaizduojame, kad gyvename kažkokiame užburtame rate, priversti nuolat grįžti prie to paties. Juk tuoj viskas kartosis! Tačiau mūsų, krikščionių, prisilietimas prie laiko yra visiškai kitoks. Jis nebėga nei ratu, nei tiesia linija jis kyla auklėjamąja spiralės struktūra. Todėl tarp visų akimirkų ir gyvenimo įvykių sutapatinimo regime didžiulį skirtumą. Kiekviena diena visiškai kitokia, nors atrodo, kad jos bėga pagal panašią schemą. Taip pat ir kiekviena šventė yra nauja, nes niekada jų neišgyvename vienodai. Mes patys nuolat keičiamės. Tavo laikas bus toks, kaip jį išnaudosi, bus toks, kuo jį pripildysi. Kuo labiau subręsime išmintimi, tuo labiau branginsime kiekvieną akimirką, kuo nuoširdžiau persiimsime tikėjimo vertybėmis ir pilniau atsiversime Dievui, tuo intensyviau patirsime kasdienybėje prasmingą su Juo susitikimą, o ypač kiekvienos šventės metu.
Kiekviena akimirka Visatoje įvyksta tik vieną kartą. Tokios nebuvo anksčiau, nebus ir vėliau. Atrodytų, jog tokioje akivaizdžios tiesos sampratoje turėtų keistis mūsų mąstymas apie gyvenimo prasmę.
Laikas, kuris nuplaukė, yra tvirtas pagrindas visos dramos, kurią išgyvename. Tai reiškia, jog prie jo jau negalime prisiliesti ir ištrinti to, ką jis atnešė. Todėl darosi aišku, kad kiekviena akimirka yra labai svarbi, nes joje yra amžinybės dalelė. Amžinybė reiškia neatšaukiamumą. Tad mūsų gyvenime atėjo nepakartojamas laikas, nepakartojamas Adventas. Suprantama, jis turės panašią struktūrą, kaip ir praėjusieji, tačiau nebus tapatus praėjusiems. Kaip suprasti esamą momentą, kaip jį įvertinti šiandieninio gyvenimo šviesoje, kaip paliudyti jo išskirtinumą?
Rašytojas Kristofas Michalskis analizuoja amžinybės sampratą filosofo Ničės mintimis. Pagal Ničę, amžinybė nėra tai, kas ateis laikų pabaigoje. Amžinybė tai gili tiesa apie dabartį, kaip ją išgyvename. Amžinybė glūdi kiekvienos akimirkos širdyje ir kiekviena akimirka yra nėščia amžinybe. Žmogus, paskendęs kasdieninio gyvenimo rutinoje, gali prarasti tą ypatingą laiko sampratą. Pagaliau, meilė ir mirtis, Ničės įsitikinimu, yra pajėgi ištraukti iš to sąstingio. Todėl žmogus yra pajėgus pamatyti, kas yra jo gyvenimas, kas yra laikas. Tai įvyksta tada, kada žmogus pajaučia, tarsi laike atsirado kažkokia landa ar tiltas, kuris sujungia akimirką su kiekviena ateinančia. Dėl to savo gyvenimą galime stebėti tarsi iš šalies, suprasti jo reikšmę, prisiliesti prie amžinybės. Toks sugebėjimas išsiveržti iš laiko nagų yra malonė. Turi atsitikti kažkas nepaprasto, kažkokia galinga jėga privalo žmogų išgelbėti nuo susinaikinimo kasdienybėje. Kitaip nepasiseks išeiti iš to užburto laiko rato.
Advento metu girdime Šventojo Rašto ir Bažnyčios balsą, kurie mums siūlo prasmingą prisilietimą prie amžinybės, prie tiesos apie mūsų gyvenimą ir laiką. Jėzus nuolat primena: Budėkite! Tai nereiškia, kad reikia bijoti mirties, kad turime drebėti laukdami pasaulio pabaigos arba baimingai galvoti, kas bus po mirties. Pasaulis kiekvieną momentą baigiasi ir kiekvieną momentą prasideda. Tad labai svarbu, ar buvo momentas, kada susitikau su Dievu, ar su Juo gyvenu. O gal baimingai laukiu tik susitikimo su Juo po mirties? Dievas pas mus ateina nepertraukiamai, nuolat, tokiu momentu, apie kurį net negalime pagalvoti. Jei norėtume Jo atėjimą patvarkyti savo išmintimi, tuomet galėtume pražiopsoti tą susitikimo momentą. Dievas kiekvienąkart ir pas kiekvieną ateina kitoniškai. Ir ne taip, kaip mes tikimės ar išmąstome. Jis kiekvieną momentą mus randa kitokius ir tik Jis vienintelis žino visą tiesą apie mus. Dievas ateina tyloje, Jis ateina per gyvenimo audras, per laimės valandas ar praradimus, per mūsų žmogišką didingumą ir per mūsų silpnumus.
Tad mums reikia tvirto tikėjimo, pasitikėjimo ir drąsos, kad galėtume pilnai priimti Jo atėjimą. Reikia tokio tikėjimo, kuris nesvyruotų, kuris neieškotų šalutinių durų ir nesidairytų aplink. Reikia tokio tikrumo, kuris neleistų užsisklęsti tik siauruose likimo rėmuose. Reikia tokios drąsos, kuri padėtų atsiduoti Dievo veikimui mumyse, kad galėtume būti tikri, jog nuo to pasirinkimo gali priklausyti labai daug, netgi amžinybė. Nuo Jo priklauso viskas. Mūsų ateitis tai laisva valia sąmoningai ir prasmingai pasirinktos akimirkos. Ypač mums reikia tokio tikėjimo, pasitikėjimo ir drąsos, kokius turėjo Švč. Mergelė Marija, ta didžioji Advento Moteris.
Išgyvename konkretų šių metų Adventą. Tai laukimo laikotarpis. Jėzus tikrai gyveno, yra ir ateis. Jei visas mūsų gyvenimas yra prasmingas Adventas, tai tuo labiau kiekviena akimirka yra labai brangi. Todėl kasmetinis Adventas yra ypatingo tikrumo laikas, suvokiant, kad Dievas ateina į mano gyvenimą. Pasiryžimai, adventiniai atsižadėjimai, išpažintis, malda tai nėra tik pamaldžios praktikos, kurias reikia atlikti, kad iš Dievo galėtume gauti kažkokį atpildą. Kažko atsisakydami, nors ir leistinų dalykų, susikuriame tylos ir laisvės būseną, kuri mums leidžia prisiliesti prie To, Kuris ateina. Dievo atėjimas į pasaulį mažu, beginkliu Vaikeliu buvo ir yra kažkas absoliučiai priverčiančio susimąstyti. Tai yra neatspėjamas Dievo atėjimas. Jo atėjimas tegul neaplenkia mūsų gyvenimo ir nelieka nesuprastas. Kiekvienas gyvenimo momentas tai brangus ir atsakingas susitikimas su Juo. Kalėdos tai ne tik prisiminimas, kas buvo prieš 2000 metų, bet reali šiandienos tikrovė. Jėzus tikrai gyveno, taip pat Jis tikrai yra tarp mūsų. Jis mus myli, mūsų laukia šventėse ir kasdienybėje, visada pasiruošęs su mumis susitikti, kada mes to sąmoningai norime. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1,12). Tebūna Kalėdos šventos dievovaikystės šventė.
© 2010 XXI amžius
|