Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nacionalinės oligarchijos  ypatumai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Tuo laiku, kai Seimas priėmė nutarimą neatstatyti pensijų nuo 2011 metų, kai brangsta pragyvenimas, didėja būsto šildymo išlaidos, kyla benzino kainos (vienos iš populiariausių benzino rūšių litras kainuoja 4,33 Lt, nors kaimyninėje Latvijoje tokios rūšies benzinas kainuoja tik 3,83 Lt), televizijos bei laikraščiai narplioja tikrus ar tariamus Irmos Jurgelevičiūtės nusikaltimus. Tai dar vienas tamsiųjų žiniasklaidos technologijų produktas. Padarė ar nepadarė I. Jurgelevičiūtė nusikaltimus – tai paaiškės per kurį laiką, bet visi išpuoliai prieš ją verčia susimąstyti – kam tai naudinga? Juk Lietuvoje yra daugybė apsivogusių politikų, valstybės turtą daugelį metų grobsčiusių oligarchų – bet jų niekas neliečia. Per pastaruosius kelerius metus vyko jau nemažai tokių propagandinių spektaklių – tai ir išpuoliai prieš disidentą A. Petrusevičių, vadinant jį net „teroristu“ ir kaltinant nebūtais nusikaltimais. Vėliau vyko dar keli tokie propagandiniai šou. I. Jurgelevičiūtes demonizavimas – pigi ir primityvi propagandinė kampanija. Pasvarstykime, kodėl TV laidose nenagrinėjama rimtų nusikaltėlių – kriminalinių lyderių V. Gelašvilio, A. Gribojedovo (Gribo), Aplinkos ministerijoje dirbančio kriminalinio veikėjo „Raudonikio“ veikla? Atsakymas paprastas – laidų prodiuseriai bijo pajudinti įtakingus magnatus. Ilgą laiką buvo neliečiamas ir didžiulę įtaką turėjęs buvęs KGB darbuotojas, „Status“ koncerno vadovas V. Bieliauskas. Tik tada, kai labai įtakingi jo konkurentai nusprendė su juo susidoroti, tada ir prasidėjo tiek teisėsaugos sankcijos, tiek žiniasklaidos puolimas. Galiausiai V. Bieliauskas buvo likviduotas.

Galimos pažangos pagrindinis stabdys – Lietuvoje įsigalėjusi oligarchinė santvarka. Išdavystėmis, klasta ir brutaliais nusikaltimais besiremianti nacionalinė oligarchija – tarsi parazituojanti votis, virusas, griaužiantis visą Lietuvą. Oligarchai organizuoja politinę korupciją, palaiko artimus ryšius su Rusijos žvalgyba ir Kremliaus emisarais. Tokių veikėjų galima atvirai paklausti: „Nagi, sakyk, Kremliaus vaikine, už kiek pardavei Tėvynę?“

Artėja lemiamas pasirinkimo momentas – jei tvarkos Lietuvoje neįves įtakingi prokurorai bei kiti už teisėtvarką atsakingi pareigūnai, tai ateis toks laikas, kai piliečiams ir sąžiningiems teisėsaugos pareigūnams reikės imtis formaliai neteisėtų, bet teisingų priemonių – patiems susidoroti su nusikaltėliais: taip, kaip buvo filme „Likvidacija“. Beje, šio filmo herojaus prototipas – istorinė asmenybė – legendinis milicijos pareigūnas D. Kurliandas (slapyvardžiu Gocmanas). Šio pareigūno, dirbusio Charkove, Samarkande ir Odesoje bei kelių jo bendražygių organizuotomis baudžiamosiomis akcijomis 1946–1947 metais pavyko sutramdyti Odesoje siautėjusias kriminalines gaujas, nors tos gaujos turėjo ir kelių įtakingų milicijos pareigūnų paramą. Jei toliau bus toleruojamos Lietuvoje siautėjančios nusikaltėlių struktūros, piliečiams teks imtis iniciatyvos apginti kraštą nuo atskalūnų – likviduoti gatvėse siautėjančius banditus, narkotikų prekeivius, griežtai susidoroti su kyšininkais.

Kas suinteresuotas išlaikyti esamą padėtį – jau daugelį metų vykstantį organizuoto nusikalstamumo siautėjimą? Tuo suinteresuoti oligarchai, nes valdžios įstaigose vis dar darbuojasi korumpuoti valdininkai ir prekybą narkotikais, cigarečių ir spirito kontrabandą organizuojantys kriminaliniai baronai, artimai susiję su šiais oligarchais. Tad rimtai pajudinus apatinę kriminalinės piramidės dalį, ateis eilė ir šios piramidės viršūnėms – oligarchams ir korumpuotiems politikams, o to labai bijo lietuviškieji deripaskos ir usmanovai ir kiti oligarchinių klanų lyderiai. To bijo ir korupcinės politinės sistemos architektai. Tokių esminių permainų bijo ir Lietuvoje įsigalėjusios „teisinės sistemos“ – o faktiškai teisės be teisingumo sistemos kūrėjai –visi tie kūriai, kliunkos ir panašūs sovietmečio produktai, sugebėję įsigalėti laisvoje Lietuvoje. Tokia „teisinė sistema“, kurią galima įvardyti kūrizmo terminu, griauna valstybingumo pamatus. Ši teisinė sistema įteisino išnaudojimą, valstybinio turto grobstymą, sudarė sąlygas visokių išdavikų bei perėjūnų – buvusių KGB kadrinių darbuotojų ir rezervistų įsigalėjimui valstybės tarnyboje ir verslo olimpe. Cinizmo viršūnė pasiekta šiais metais, kai paaiškėjo, kad pedofilų klaną dangsto įtakingi pareigūnai, kad prasidėjo ir nužudymų legalizavimas – jei trukdai pedofilų klanui, būsi likviduotas, o nužudymo tyrimas net nebus pradėtas.

Lietuvą griaužiantis nacionalinės oligarchijos virusas bus sutramdytas tik tada, kai bus sugriauta šios oligarchinės santvarkos atraminė ašis – kūrizmas – demoniška „teisinė sistema“.

© 2010 „XXI amžius“