| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kristaus dvasia įprasmins kunigo kankinio ir laisvės kovotojų siekius Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Speiguotą gruodžio 4-osios popietę kunigo Broniaus Laurinavičiaus skvere, greta vienos judriausių sostinės Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžų, netilpo visi, susirinkę į didingo paminklo Po kryžiumi visa Lietuva pašventinimo iškilmę. Iš Vilnijos krašto lauko akmenų kruopščiai ir su meile garsaus menininko prof. Antano Kmieliausko sukurta beveik 4 metrų skulptūra, vaizduojanti gilioje kančioje kryžių nešantį Jėzų Kristų, įprasmina prieš 29-erius metus netoli šios sankryžos paslaptingomis aplinkybėmis žuvusio kilnaus dvasininko ir bebaimio Bažnyčios bei žmogaus teisių gynėjo kun. Broniaus Laurinavičiaus, kitų Laisvės kovotojų, žuvusių ar nukentėjusių nuo okupantų teroro, šviesų atminimą. Platus kovos laukas Dar prieš paminklo šventinimą gausus maldininkų būrys dalyvavo Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio ir mons. Alfonso Svarinsko, kunigų Augustino Ruzgio OP, Mykolo Petravičiaus SDB, Algimanto Keinos, Arūno Kesilio ir Antano Dilio aukotose šv. Mišiose už kun. B. Laurinavičių. Prasmingame pamoksle vyskupas priminė, jog kun. B. Laurinavičius buvo uolus ir ištikimas Dievo tarnas, nepabūgęs skleisti Evangelijos šviesą net ir sudėtingiausiais sovietinės okupacijos laikais. Nuslopinus mūsų tautoje švietėjišką, intelektualinį judėjimą, Lietuvos Katalikų Bažnyčia liko vienu iš pagrindinių dvasinės kovos už tikėjimo ir žmogaus teises centrų. Nuožmaus persekiojimo metais kunigas Bronius, įsitraukęs į Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupę, aktyviai gynė ne tik engiamus dvasininkus, bet ir eilinius pasauliečius. Tai, pasak vysk. J. Tunaičio, mums primena išlikę kun. B. Laurinavičiaus rašyti pareiškimai, laiškai įvairiausioms okupacinės valdžios institucijoms. Drąsia ir atkaklia dvasine veikla savo parapijose jis sugebėjo pritraukti daug jaunimo, moksleivių, visuomenėje nepailsdamas skleidė blaivybės idėjas. Vienas prasmingiausių ir kilniausių kun. B. Laurinavičiaus darbų jo rūpesčiu prieš pusę amžiaus pastatyta Švenčionėlių bažnyčia, kuri ir tapo gyvu paminklu šiam tauriam dvasininkui ir kankiniui, sakė vysk. J. Tunaitis. Kunigo dvasia suartina žmones Po iškilmingos paminklo šventinimo ceremonijos, kurią atliko vyskupas J. Tunaitis, šventės dalyviai dar ilgai dalijosi prisiminimais apie kun. B. Laurinavičių, jo nueitą turtingą ir prasmingą gyvenimo kelią. Artimiau šį kunigą pažinojęs kun. Algimantas Keina priminė, jog tai buvo gilios pasiaukojimo dvasios asmenybė, net ir sunkiausiomis akimirkomis ištikimai gynęs Bažnyčią ir žmogų. Nors jau praėjo kone trys dešimtmečiai, kai netekome kun. B. Laurinavičiaus, jo žūties aplinkybės iki šiol dar neatskleistos, tačiau, pasak kun. A. Keinos, galime net neabejoti, kad jis buvo nužudytas. Man, kaip ir daugeliui artimų žmonių, kun. B. Laurinavičius ne kartą pasakojęs, kad yra sekamas KGB... Ypač tas kagėbistų rezgamas pinkles jis juto paskutiniaisiais gyvenimo metais. Tuojau po jo žūties drauge su velionio giminaite vilniete Jadvyga Pranskiene, sužinoję sunkvežimio vairuotojo, po kurio mašinos ratais žuvo kunigas, adresą, atvykome pas jį į namus. Vairuotojas buvo gerokai sutrikęs, tačiau prisiminė, jog jam tik spėjus pervažiuoti Žalgirio gatvės sankirtą, staiga priešais mašinos ratus išvydo griūnantį žmogų. Sustabdyti sunkvežimio jau niekaip negalėjęs... Vos sustojus mašinai, iš abiejų kabinos pusių duris atvėrę du jauni vyriškiai rusiškai suriko Ką tu padarei? ir greitai pasišalino... Vairuotojas, svarstydamas nelaimės priežastis, buvo įsitikinęs, kad kažkas šitą žmogų tyčia pastūmėjo po ratais, nes pats taip staigiai negalėjo ten patekti, praeities atsiminimais dalijosi kun. A. Keina. Vilniaus dailės akademijos profesorius Antanas Kmieliauskas džiaugėsi, kad jam taip pat teko pažinoti šį gilios dvasios žmogų. Jis dažnai aplankydavo garsųjį menininką. Tuo metu, kai žmonės buvo įbauginti, vienas kitu nepasitikėjo, kunigas Bronius išliko atviras ir linksmas, drąsiai kritikuodavo gyvenimo negeroves. Jis be galo žavėjo savo nenuilstamu rūpesčiu bei meile Dievui ir žmogui. Kurdamas paminklą žuvusiam kunigui B. Laurinavičiui atminti, aš vis mąsčiau apie simbolį, kuris idealiai įprasmintų gyvenimo kelią kunigo patrioto ir kitų už Laisvę kovojusių ir kritusių žmonių, teigė prof. A. Kmieliauskas. Daugelis kalbėjusiųjų su didele meile ir pagarba minėjo pagrindinės šio renginio organizatorės, buvusios tremtinės Julijos Ambrasienės kilniadvasišką veiklą. Seimo nario Petro Gražulio teigimu, jei ne šios kuklios moters atkaklumas ir geležinė valia, to paminklo galėjo ir nebūti. Priminsiu, kad Julija Ambrasienė, siekdama įamžinti kun. B. Laurinavičiaus ir kitų Laisvės kovotojų atminimą, daugiau nei dešimtį metų vaikštinėjo po savivaldybės institucijas, ieškojo pritarimo ir aukštosiose valdžios struktūrose, tačiau ilgą laiką liko nesuprasta ir atstumta. Netgi valdžioje esantys konservatoriai su krikščionimis demokratais, save laikantys dvasinių, patriotinių vertybių puoselėtojais, parodė abejingumą... kalbėjo P. Gražulis. Jis apgailestavo, kad nepriklausomoje Lietuvoje tiek daug baimės ir nežinios, lyg gyventume gūdžiais sovietmečio laikais. Antai į renginį atėjusios dvi pagyvenusios moterys parlamentarui patyliukais prasitarė, kad jos pro savo namų langus yra regėjusios tą nelemtą 1981 m. lapkričio 24-osios tragišką įvykį, kaip į dviejų vyrų apsuptį patekęs kunigas B. Laurinavičius buvo grubiai pastūmėtas po sunkvežimio ratais. Šioms moterims siūliau atvirai apie šį įvykį prabilti, bet jos griežtai atsisakė, nes esą net iki šiol neįmanoma pasitikėti nei dabartine teisėtvarka, nei dabartine santvarka apskritai... Atkaklumu pasiekta pergalė J. Ambrasienė džiaugėsi, kad daugelį metų puoselėta jos idėja virto tikrove. Stoviu dabar prie šio paminklo ir vis stebiuosi įtikinėdama save, kad čia įvyko didis stebuklas, pasiektas tik Aukščiausiojo valia! Džiaugiuos, kad praeityje liko tie kartūs ir slogūs prisiminimai. Tegu šis taurus paminklas mūsų ateities kartoms primena šio kunigo, taip pat kitų už Lietuvos laisvę kovojusių ir žuvusių dvasininkų partizanų šviesų atminimą, sakė J. Ambrasienė. Beje, ji yra prieš beveik prieš dešimtį metų įsteigto Kunigo B. Laurinavičiaus paminklo paramos fondo vadovė. Kilnų tikslą įgyvendinusi moteris prisiminė, jog pirmąsyk ši idėja gimė kalbantis su kun. A. Keina. Kunigas po to ją vis padrąsindavo neatsisakyti, neapleisti šio gražaus ir prasmingo sumanymo. Dar vėliau Julijos puoselėtą idėją aktyviai ėmė remti ir skatinti buvęs Laisvės kovų bendražygis P. Gražulis. Jei ne šis žmogus, paminklo galėjo ir nebūti. Petro, Seimo nario Valentino Mazuronio ir buvusio sostinės mero Juozo Imbraso pastangomis vargais negalais pavyko šį kilniadvasišką užmojį įgyvendinti. Be galo esu dėkinga ir profesoriui Antanui Kmieliauskui už tai, kad pasitikėdamas manimi ėmėsi tokio sudėtingo kūrybinio darbo! Taip pat žemai lenkiu galvą ir architektui Povilui Jansonui šis profesionalus specialistas, neišsigandęs savivaldybės klerkų grasinimų ir spaudimo, iki galo atliko savo darbą, atviravo J.Ambrasienė. Apie kun. B. Laurinavičiaus nuopelnus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir mūsų tautai kalbėję mons. Alfonsas Svarinskas, XXI amžiaus redaktorius Edvardas Šiugžda ir kunigo tėviškėnas Alfonsas Augulis priminė, kad visuomenėje pastaruoju metu labai trūksta dvasinių vertybių, už kurias visą savo gyvenimą kovojo kunigas Bronius. Iš paminklo paramos fondo atstovų sužinojome, kad skulptūra pastatyta be jokios valstybės paramos. Kilniam tikslui lėšas aukojo kai kurių šalies bažnyčių atstovai, pavieniai asmenys. Paminklo statybai lėšų skyrė ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas dr. Bronius Lubys ir jo vadovaujama bendrovė Achema. Baigiantis renginiui, prie paminklo buvo uždegta gausybė žvakučių, sugiedota giesmė Marija, Marija ir Lietuvos himnas.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |