2011 m. sausio 5 d.
Nr. 1
(1881)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Adventinė etnokultūrinė vakaronė

Stasė Mickutė

Vakaronėje skambėjo adventinės giesmės

Renginio dalyviai „Tautos namuose“

Poezijos ir kitų mėgėjiškų menų asociacija „Branduma“ ir „Griundvig“ projekto „Senjorų vadovai“ dalyviai pakvietė žiūrovus į adventinę etnokultūrinę vakaronę Kauno kultūros centre „Tautos namuose“. Vakaronės dalyviai domėjosi Adventui skirtomis kūrybinių darbų ir kultūrinio paveldo parodomis.

Vokalinis ansamblis „Židinys“ (vadovas Pranas Jurkonis) pradėjo vakaronę adventinėmis giesmėmis. Skambėjo sakralinės: J. Naujalio „Rasokit dangūs“, „Atskamba balsas iš toli“, Cherubini, Veni Jezus, Hans Nyber „Ave Marija“, P. Jurkonio „Adventinis ruduo“ bei dzūkiška daina pritariant kanklėms „Už girių girių ugnelė dega“.

Žiūrovai nekantriai laukė garbaus amžiaus „artistų“ pasirodymo. Salės viduryje, oriai nusiteikę, tautiniais rūbais pasipuošę sėdėjo prie pasninko valgiais nukrautų stalų aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai. Jie regiono tarme mokė, kaip reikia darniai gyventi, šventes švęsti, vienas kitą mylėti ir sveikatą saugoti. „Aktorių“ amžius siekė nuo 50 iki 87 metų. Onutė Glėbienė pagiedojo senovinę raudą apie nendrelę. Aukštaičiai tarmiškai išguldė sakmę apie kaimo papročius, senovės sėlių kalbos motyvais suvaidino intermediją apie meilę, pavydą ir ištikimybę, dainavo aukštaitiškas dainas. Žemaičiai rokavo godas apie sunkią gyvenimo dalią, vargo užgrūdintą, kietą kaip akmuo charakterį. Senoviškomis žemaičių kanklėmis pritariant, žemaičiai dainavo savo krašto dainas, suvalkiečiai suvaidino pjesės epizodą apie senovės kaimo gryčioje adventinį vakarojimą, vyro, žmonos ir marčios santykius. Širdelės alpo klausantis dzūkų kalbų. „Židinio“ ansamblis atliko adventines dzūkų dainas: „Atvažiavo šventa Kalėda“, „Ant ūlyčios ant plačiųjų...“, „Vai atbėga baikščias elnias“ ir kt.

Žemaičių žolininkė, žiniuonė Salomėja Rimševičiūtė-Vilienė į vakaronę atskubėjo nešina dviem krepšiais. Viename jų – adventinių blynų širdelės su žolelėmis, o kitame – sveikatai palaikyti vaistažolių maišeliai nuo įvairiausių negalių: gerklės, kad negirgždėtų nuo tuščių kalbų, kad plaukai neslinktų nuo rūpesčių, akys žvaliai teisybei į akis žiūrėtų ir sveikai gyvasčiai palaikyti.

Šių eilučių autorė pasakojo apie senąją baltų kultūrą, jos pagoniškas ištakas menančią žilą senovę – akmens amžių, Neolito laikotarpį. Kalbininkas Kazimieras Būga lyginamosios kalbotyros duomenimis įrodė, kad lietuvių protėvių žodis „kūčia“ buvo žinomas jau XII amžiuje. Jis per slavus atėjo iš Graikijos į Lietuvą ir turi tą pačią prasmę – reiškia patiekalą iš aguonų, kviečių, miežių, žirnių ir pupų, pagardintų medumi. Šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms pavaišinti, bet suvalgomas pačių aukotojų. Archeologės  profesorės Marija Gimbutienė ir Rimutė Rimantienė knygose „Senoji Europa“ ir „Akmens amžius Lietuvoje“ mini buvusias pagoniško kulto apeigas bei šventyklas.

Tiriant Pamario kraštą 1969 m. rasta medinė dviejų metrų aukščio stulpinė skulptūra su paukščio pavidalo žmogaus galva, prie kurios aptikti laužavietės pėdsakai. Manoma, kad tai buvo aukojimo vieta. Pagonys tikėjo burtais, draudimais, galvojo, kad piktosios dvasios pagrobė saulę, ir bijojo, kad visą žemę apgaubs tamsa. Pagonys garbino saulę, medžius, žvėris, ypač briedžius ir elnius. Archeologas A. Butrimas rašė: „Iš Pabaltijo akmens amžiaus meno pavyzdžių matyti, kad dažniausiai vaizduojamas briedis. Elnio pamėgimą rodo žodinė liaudies kūryba: „Atlėkė elnias devyniaragis, leliu Kalėda, Kalėda.“

Istoriniai šaltiniai byloja apie šventus miškus, kuriuose nebuvo leidžiama net šakelės nuo švento ąžuolo nulaužti. Lietuvos karalius Mindaugas (XIII a.) nedrįso to padaryti. Pagarba gamtai išliko iki šių dienų. Tai atsispindi liaudies dainose, pasakose ir padavimuose.

Etnologai mano, kad pagonys namus puošdavo eglių vainiku, dabar vadinamu Advento vainiku. Žalias vainikas simbolizuoja amžinąjį gyvenimą, sielos nemirtingumą, susikaupimą. Keturios žvakės -  saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žaibo idėją; keturias pasaulio šalis; keturis metų laikus; keturis žmogaus gyvenimo tarpsnius (vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė). O krikščionybėje keturios žvakės simbolizuoja: ramybę, tikėjimą, meilę ir viltį; keturias savaites iki Kūčių – Jėzaus gimimo dienos.

Apie Kalėdų viešes (šventes) XIX a. viduryje Simonas Daukantas knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ rašė: „Viešės yra kaip senojo ir naujojo laiko susitikimas, minimos nuo Martyno Mažvydo laikų, 1547 m. išleistame „Katekizme“. Žodis „Kalėdos“ kildintas nuo žodžio „kalti“. Gaspadorius kasmet kalė po vieną elnio ragą metams skaičiuoti, o žyniai pagoniškose žinyčiose į sieną mūrijo po plytą dėl metų žinios. Žemgalių ir kuršių namuose galėjai regėti dvi randi (eiles) balkius prikabintus briedžio ragų, kurių šakos metų skaitlius rodo. Svietas linksminos, grūdus valgė, šieną ant stalo dėjo, žyniai žvaigždes veizėjo, ateitį lėmė, paskui per kiemą „bluką“ vilko, degantį, kaip sunkų praeitų metų vargą, vildamiesi sudeginti.“

Martynas Katkus „Balanos gadynėje“ mini, kaip senovės lietuviai dūmines stubas prieš Kalėdas valė, sienas plovė, grindis šlavė, pirtį kūrė kūnui ir sielai apvalyti ir, baltais rūbais apsivilkę, sėsdavo prie Kūčių stalo. Adventas ikikrikščioniškoje Lietuvoje nebuvo švenčiamas. Adventas – tai bažnytinis laikas pasirengti Kristaus atėjimui, susikaupimo, atgailos, susitaikymo laikas. Kalėdinis laikotarpis prasideda nuo lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus) ir tęsiasi iki Trijų Karalių – Kalėdinio laikotarpio pabaigos – kai diena  pailgėja per vieną gaidžio žingsnį. Ilgais Advento vakarais kaimynai susiburdavo didesnėse trobose, kur daugiau jaunimo. Vyrai pančius vydavo, vyžas pindavo, drožinėdavo. Moterys verpdavo, ausdavo ir plunksnas plėšydavo. Jaunimas žaisdavo adventinius žaidimus. Visi giedodavo adventines giesmes. Spėdavo orus: jei Adventas šaltas – vasara bus karšta; jei žvaigždėtos naktys – žmonės gerai sugyvens; jei atodrėkis – rugiai gerai žydės.

Įsigalėjus popiežiaus Grigaliaus III mėnulio kalendoriui (1582 m.),   Šv. Kalėdos pradėtos švęsti gruodžio 24 dieną, o Naujieji metai – sausio pirmą dieną. Pirmasis kalendorius minimas 4000 m. p. K. Egipte. Laikas – viena didžiausių paslapčių ir mįslių pasaulyje. Gamtoje egzistuoja nepakeičiamas dėsnis: pati trumpiausia diena ir ilgiausia naktis – tai Kūčios.

Vakaronė baigėsi Danutės Žiedelienės vadovaujamo moterų ansamblio kalėdinėmis dainomis, kurias traukėme visi, linkėdami vieni kitiems gerų švenčių.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija