2011 m. sausio 14 d.
Nr. 4
(1884)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Auka atvėrė akis ir Vakarams

Edmundas Simanaitis

Desantas iš Pskovo

1990 m. sausio 6-osios ankstyvą rytą du pulkai iš Pskovo aviadesantinės sovietų kariuomenės divizijos transporto lėktuvais nusileido Gaižiūnų aerodrome, o iš ten buvo perkelti į Ruklą, kur nuo seno bazavosi nemažas sovietų kariuomenės dalinys. Perkeltieji turėjo atlikti sovietinių esesininkų vaidmenį. Jie tik vieną parą pabuvo griežtoje izoliacijoje, o kitą dieną vienas pulkas maršu pasiekė Vilnių, kitas patraukė į Rygą. Matyt, tuometinė okupanto vadovybė siekė užbėgti už akių bręstantiems nepasitenkinimo ir protesto veiksmams kaimyninėje Latvijoje.

Tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui buvo suteikta Nobelio Taikos premija už taikų Berlyno problemos sprendimą. (Iki tol Vokietijos sostinė buvo suskaidyta į keturis okupacinius sektorius: sovietų, amerikiečių, anglų ir prancūzų.)

Baltijos šalys atkūrė valstybingumą

Kremlius mobilizavo Lietuvoje penktąją koloną – jedinstveninkus, kurie turėjo išprovokuoti neramumus ir riaušes, kurias savo ruožtu „teisėtai“ numalšintų iš Pskovo perkelti sovietų desantininkai ir atkurtų „teisėtą“ tvarką, 1939 metais nustatytą Stalino ir Hitlerio suokalbiu, visiškai nepaisant užgrobtų ir pavergtų tautų valios. Dera priminti, kad būtent tada buvo suplanuota Antrojo pasaulinio karo pradžia ir numatytas Rytų Europos pasidalijimas tarp dviejų totalitarinių imperijų – Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Hitlerio sukurtas Vokietijos reichas žlugo. Reicho teritoriją ir jo užgrobtas žemes pasidalijo naujieji užkariautojai. Nugalėtojų pažadas atkurti egzistavusių Baltijos šalių nepriklausomybę buvo pamirštas. Po pusės amžiaus, prasidėjus sovietų imperijos irimui, Baltijos šalys nusimetė jungą. Tai buvo natūralus, ilgai puoselėtas pavergtųjų tautų siekis sugrįžti į lygiaverčių Europos demokratinių šalių šeimą. Kovo 11-osios aktas, skelbiantis atkurtą Lietuvos valstybingumą, buvo nepaneigiamas tautos valios raiškos liudijimas.

Taikos premijos laureatas įsako baudėjams

Tada netruko pagraudenimų nenutraukti „brolišką“ okupuotų tautų draugystę, pusę amžiaus reguliuojamą trumpu pavadėliu iš Maskvos. Tai buvo mėginimas kiek kitokia forma pratęsti Josifo ir Adolfo suokalbio tikslų įgyvendinimą, mat vienam iš partnerių pasitraukus į amžinybę imperiniai tikslai išliko tokie patys – susigrąžinti prarastas teritorijas.

Nobelio taikos premijos laureatas paskelbė ultimatumą mažutei Lietuvai – nedelsiant atšaukti Kovo 11-osios aktą. Mat iki tol buvo išmėginti visi būdai: ir ramiai šnekėta, ir pažadų negailėta, ir barta, ir gėdinta, priekaištauta, gąsdinta, bauginta ir net ekonomine blokada palaužti bandyta. Viskas veltui. Šis teisės aktas nepajudinamas. Išprovokuoti riaušių irgi nepavyko.

Piliečiai gynė savo laisvę

Reikėjo kitos dingsties. Pradėta pūsti kainų pūslė. Sprogo ji „artimojo užsienio“ režisieriaus nustatytu laiku. Būtinai reikėjo suteikti suplanuotai provokacijai „darbo žmonių“ masinio nepasitenkinimo atsikūrusios Lietuvos Respublikos vadovybe įvaizdį, kuris duos dingstį Kremliui „imtis priemonių tvarkai atkurti“. Vis garsiau ir dažniausiai rusų kalba aidėjo jedinstveninkų priekaištai: „Vyriausybė nekontroliuoja padėties“, „Šalin Aukščiausiąją Tarybą“.

Užgrobiami Spaudos rūmai, užimama Krašto apsaugos departamento būstinė. Laisvosios Lietuvos širdis plaka Parlamente. Nekyla jokios abejonės, kad lemiamas smūgis teks būtent šiai institucijai. Lietuva neturi nė vieno tanko, nėra nė vienos suformuotos ir apginkluotos divizijos. Kas gins Parlamentą? Ir tada priimamas vienintelis teisingas sprendimas – pašaukti piliečius ginti Nepriklausomybę ir savo laisvę. Tauta gali apsiginti ir apsigins! Sąjūdžio Taryba sudaro budėjimo aikštėje prie Atkuriamojo Seimo rūmų grafiką. Piliečiai nustatyta tvarka iš miestų ir rajonų suvažiuoja ginti Parlamento.

Kraujo auka keičia vertybes

Okupanto kareivos nužudė keturiolika gynėjų, sušaudė kelis autobusus, sutrynė kelis lengvuosius automobilius. Teroro akcijos ir antivalstybinė propaganda atskleidė tikruosius okupanto tikslus – nepažeisti Stalino ir Hitlerio suokalbio: Lietuva turi priklausyti Rytų imperijai ir tiktai jai. Apie nepriklausomybę nė nesvajokite!

Po posėdžio Sąjūdžio tarybos būstinėje pirmininkas J. Tumelis ir tarybos nariai A. Zalatorius, V. Janonis, V. Zabiela, A. Bumblauskas, T. Lideikis ir aš pėsčiomis pasiekėme Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti nužudytieji laisvės gynėjai. Ištrauka iš užrašų: „Čia visur prieblanda. Štai kada, kaip niekad iki šiol, aiškiai suvokiu aukos prasmę (...) Auka kaip dūmą išblaškė mūsų naivų tikėjimą, kad Nobelio premijos taikdarys geravalis, kad sovietų armija gali išlikti politiškai neutrali. Ji ir mūsų mąstymą išblaivino ir sustiprino. Visos vertybės perkainojamos, kai atsiranda kraujo auka ir patikrina jausmų tikrumą bei stiprumą. Auka apnuogina sielą ir parodo, kiek joje yra žmoniškumo. Auka išegzaminuoja asmenybę. Tai doros egzaminas. Egzamino baigtis visada lemtinga. Sąmoningo doro piliečio įsitikinimai sustiprėja.“

Vakarai išdrįso išgirsti

Kai kurie bendrapiliečiai ieško kaukės, nes jiems sunku nuspręsti patiems. Auka atveria akis ir demokratijos užliūliuotam proto balsui. Ir demokratijos pasaulis tik per auką galėjo suvokti mūsų pasiryžimo šventumą ir teisumą. Nejauku prisiminti, kad Vakarai be AUKOS mūsų nesuprato ir mus laikė tik Gorbačiovo taikdarysčių trukdytojais. Auka atkimšo Vakarams ausis ir pratrynė akis. Vakarai pradėjo regėti ir jau išdrįso išgirsti. Galų gale jie ima suprasti, kad dabar nepasiryžus, teks aukotis patiems. Istorija – negailestinga mokytoja.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija