| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jis naikina nuodėmes ir krikštija Dvasia Kun. Vytenis Vaškelis
Šio sekmadienio Evangelija siejasi su neseniai švęsta Kristaus Krikšto švente. Kai paskutinį Kalėdų sekmadienį ant pakrikštyto Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia ir Jis jau pasirengė perkeisti pasaulį, taip dabar šv. Jonas Krikštytojas Jį pristato kaip Dievo Avinėlį, kuris atliks tai, ko niekas iš žmonių giminės nepajėgus padaryti sunaikins pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29). Pasaulis gali mefistofeliškai šaipytis iš krikščionių, kurie seka Kristumi, tačiau galutinę džiaugsmo pergalę švęs tie, kurie visu gyvenimu išpažins, kad Jėzus yra Visagalis Dievo Sūnus, nes visi kiti pretendentai į Jo vietą tik stabai. Kai savo pomėgiams skiriame daugiau laiko, dėmesio ir išlaidų nei jie to verti, tada turime priklausomybių, kurios vagia mūsų brangų laiką, priklausantį Dievo gilesniam pažinimui ir Jo mylėjimui (Mt 22, 37). Mes lengviau išsilaisviname nuo bet kokios stabmeldystės apnašų liekanų, jei kasdien pirmenybę teikiame Dievo žodžio apmąstymui, kuris mūsų vidinį žvilgsnį, inspiruojant Dievo Dvasiai, nuo butaforinių dalykų sureikšminimo tolydžio kreipia į neįkainuojamą ir naują tikėjimo pažinimo tikrovę. Būtent mumyse auganti karališko tikėjimo dovana yra ir liks nieku kitu nepakeičiama atrama patikti Dievui (Žyd 11, 6), idant pajėgtume vykdyti Jo meilės įsakymus ir vis labiau suprastume, kad ne Jo dovanos yra tikrasis mūsų turtas, o Jis Pats Jo buvimas bei Jo artimybė. Šv. Jonas Krikštytojas, Kristaus šauklys, suprato, kad jo pasiuntinybė eina į pabaigą, nes atėjo Tas, kuriam jis nebūtų drįsęs kurpių dirželio atrišti. Jis net kentėdamas kalėjime galėjo ramiai širdyje džiaugtis ir šlovinti Dievą už tai, kad ištikimai iki galo įvykdė pagrindinį savo gyvenimo tikslą tiesino akmenuotus žmonių širdžių kelius, idant netrukdomai jais galėtų eiti Taikos ir Ramybės Kunigaikštis. Kai ant Jėzaus nužengė nuolatos pasiliekanti Dievo Dvasia, Jis buvo pilnai pasirengęs dėl žmonių išganymo visiškai atsiduoti Tėvo valiai pasiaukoti ant kryžiaus. Labiausiai turėčiau rūpintis atrasti ne malonumą ar sėkmę, sveikatą ar gyvenimą, pinigus ar ramybę, netgi ne dorybę ir išmintį, juo labiau ne jų priešybes skausmą, žlugimą, ligą, mirtį. Per visa, kas vyksta, mano vienintelis troškimas ir vienintelis džiaugsmas tebūna žinoti: Būtent to Dievas man norėjo. Čia atrandu Jo meilę ir tai priimdamas galiu grąžinti Jam Jo meilę ir drauge atiduoti save. Juk atiduodamas save atrasiu Jį, o Jis yra amžinasis gyvenimas. Šios Tohmo Mertono mintys apie besąlygišką atsidavimą Viešpačiui gali būti pritaikytos ne tik Dievo Sūnui, šv. Jonui Krikštytojui, pasišventėliams tikintiesiems, bet ir visiems Sausio 13-osios Laisvės gynėjams. Dievas leido, kad svetimos šalies okupantai tą sausio naktį pultų mūsų drąsiausius nepriklausomybės gynėjus. Neabejotina, kad tie, kurie dėl Tėvynės laisvės išsaugojimo užmiršo savo saugumą ir neteko gyvybės, ekstremaliose aplinkybėse prieš savo mirtį buvo Šventosios Dvasios vedami ir stiprinami, nes vienintelė Dievo Dvasia visada tinkamiausiais būdais įkvepia visus geros valios žmones stengtis mylėti ne tik Dievą, bet ir kitas neprilygstamas vertybes savo šalį ir jos piliečius. Viską lemia žmogaus poelgiai ir darbai. Ne tiek individo išankstinės nuostatos (joms gali kažkiek trūkti tiesos pažinimo), bet svarbiausia jo širdies atsivėrimo platuma tiesai tuo momentu, kai reikia galutinai apsispręsti, jog būtina iki pat pabaigos kovoti dėl Lietuvos išsaugojimo, štai kas tampa svarbiausiu dalyku žmogaus gyvenime, visuomenės atžvilgiu ir Dievo akyse. Ne tik Sausio 13-osios tėvynės gynėjai, bet ir visų laikų kovotojai (net jei kai kuriems iš jų ir truko pasitikėjimo Dievu), padėję galvas dėl savo krašto nepriklausomybės idealo siekio, savaip pasiaukojo Aukščiausiajam ir todėl turi savo nemirtingos laimės dalį Kristaus Prisikėlimo garbėje. Visais laikais žmonių didėjantis nuodėmingumas temdo jų protą bei užkietina širdis ir dėl to pritraukia karų pavojus. Mes drauge su Kristumi turime smerkti nuodėmę, bet iš Jo taip pat nuolatos mokinkimės linkėti gero net tiems, kurie dėl savo piktadarybių (pavyzdžiui, Sausio 13-osios kaltininkai), atrodo, yra verti tiktai bausmės. Taip, teisingumas jų atžvilgiu turi triumfuoti: teismas už nusikaltimus juos turėtų nubausti. Tačiau, pasak T. Mertono, krikščionys pirmiausia teisia save: Užuot mylėję tą, ką laikote taika, mylėkite kitus žmones ir pirmiausia Dievą. Ir užuot nekentę žmonių, kurie, jūsų nuomone, yra karo kurstytojai, nekęskite godulio ir nedarnos savo sieloje, nes jie sukelia karą. Jei mylite taiką, nekenčiate neteisingumo, nekenčiate tironiškumo, nekenčiate godumo, bet neapkenčiate jų savyje, o ne kitame. Kristus krikštijo žmones Šventąja Dvasia (Jn 1, 33). Švenčiausioji Dvasia, iškelk iš mūsų vidaus tuos dvasinius lobius, kuriuos gavome per Krikšto sakramentą ir suteik mums malonę nugalėti net slapčiausias ir mažiausias kaltes, idant būtume verti neišvysti karo dūmų, kylančių iš mūsų širdžių ir namų.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |