| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lietuvių kalba jam buvo idealas
Gruodžio 19 dieną Neringos kavinėje įvyko vakaras, skirtas kalbininko Jono Jablonskio 150-osioms metinėms, kurį organizavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninė komisija. Apie Joną Jablonskį ir jo atliktus darbus kalbėjo Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta, poetas Justinas Marcinkevičius, Jono Jablonskio darbų tyrinėtojas profesorius, habilituotas mokslų daktaras Arnoldas Piročkinas. Arnoldas Piročkinas Jono Jablonskio nuopelnai lietuvių bendrinei kalbai yra daug ir plačiai aptarti. Tačiau, man regis, iki šiol liko nepastebėtas vienas išskirtinis J. Jablonskio veiklos bruožas iš visų mūsų kalbininkų jis išsiskyrė tuo, kad jam lietuvių kalba buvo idealas, kurį jis kūrė ir diegė tautai. Gal ir kiti kalbininkai mintyse turėjo kažkokį kalbos idealą be idealo apskritai neįmanomas vaisingas darbas. Tačiau jų kalbos idealas liko neišryškintas, visuomenės nesuvoktas. Tuo tarpu J. Jablonskio kalbos idealu beveik be išimties visa tauta gyveno iki pat nepriklausomybės atgavimo 1990 metais. Tiesą sakant, nė J. Jablonskis niekur nėra išdėstęs to idealo visumos: jo raštuose užsimenama tik apie kuriuos ne kuriuos bruožus. Kalbos idealas to šimtmečio lietuvių tautos gyvenime nebuvo vienintelis, išskirtinis reiškinys. Kalba kaip idealas buvo įsijungusi į bendresnį Lietuvos idealą. Lietuva buvo idealas Jonui Basanavičiui ir Vincui Kudirkai, dėl šio idealo galvas guldė 19191920 metais trijų priešų apsuptyje į Lietuvos kariuomenę atėję savanoriai, o 1923 m. per sausio speigus Klaipėdoje prefektūrą šturmavę sukilėliai taip pat vadovavosi Lietuvos idealu. Idealas, kurį širdimi ir protu pasisavina tauta, yra didelė jėga. Tačiau turėkime galvoje, kad idealas yra siekiamybė, siekiamasis dalykas. Kai jis pasiekiamas, dažniausiai pasirodo, kad pasiektas idealas, tikslas, kuris tapo tikrove, daugiau ar mažiau skiriasi nuo siektojo idealo gyvenimo srovė yra nunešusi kažkur žemiau, toliau. Tada kai kam kyla skaudžių minčių, nepasitenkinimo. Tai matome jau pirmosios Lietuvos Respublikos rašytojų kūryboje. Antai bene 1935 metais parašytame Antano Miškinio eilėraštyje Lietuva! poetas elegiškai sako: Šiandien dainuot norėtųs Poetas jaučiasi sutrikęs, nežinantis, kuriuo keliu vesti Lietuvą, kadaise žadėtą papuošti kaip tikrą seserį: Kur mes tave nuvesim Dar griežčiau idealo ir gyvenamojo laiko tikrovės kontrastą tada yra išreiškęs Bernardas Brazdžionis eilėraštyje Paskutinis pasmerkto myriop žodis: Mačiau, kaip auga marmuro kolonos, Jautriausieji, nuoširdžiausiai išgyvenę dėl susidariusios prarajos tarp siektojo idealo ir tikrovės žmonės tada nekaltino praeityje idealus puoselėjusių veikėjų, nes dėl išryškėjusios kolizijos patys jautėsi šiek tiek kalti. Nepaniekino jie nė tų idealų jiems buvo jie ir toliau brangūs ir vertingi. Viskas smarkiai pasikeitė po 1990 metų. Su kiekvienais metais vis labiau įsibėgėja ir plinta ne skausmas dėl dermės tarp siektų idealų ir tikrovės nebuvimo, bet tuos idealus kadaise puoselėjusių veikėjų niekinimas. J. Basanavičius vertas pasigailėjimo, tikrojo gyvenimo nepažinęs romantikas. V. Kudirka menkas gydytojas, o 1918 metais deklaravę Lietuvos nepriklausomybę ir paskui organizavę kovą dėl jos veikėjai neįžvalgūs, primityvūs politikai, neįvertinę genialaus Juzefo Pilsudskio ir jo parankinio Liucjano Želigovskio plano atkurti senąją Žečpospolitą Jungtinę Abiejų Tautų Respubliką. O Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos žygis tokio nusiteikimo istorikų apšaukiamas kaip okupacijos aktas. Mūsų laikais, kai viešpatauja beveik išimtinai idealas neturėti idealų, tendencijos šluoja nuo kelio ir bendrinės kalbos idealą, kurtą ir paskui keturis dešimtmečius puoselėtą J. Jablonskio. Šių tendencijų kvintesenciją mums duoda žurnalas Naujasis židinys Aidai, kurio 2010 m. Nr. 56 pateikiama medžiaga tai akivaizdžiai patvirtina. Visų pirma nepasigailėta net dvylikos puslapių, kuriuose referuojama, kaip šeši vadinamieji intelektualai pareiškia prisijungią prie dviejų Vilniaus universiteto istorikų paskelbto šūkio Stabdyk lietuvinimą! Kiek šis šūkis ir pritariančių jam intelektualų mintys palieka vietos J. Jablonskio lietuvių bendrinės kalbos idealui? Tiesioginį J. Jablonskio kalbos idealo niekinimą, to niekinimo viršūnę išryškina tame pačiame žurnalo numeryje tuoj po minėto intelektualų postringavimų protokolo, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovės (!) Loretos Vaicekauskienės straipsnis Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis. Jame skelbiama, kad, priešingai šimtametei praktikai, bendrinė kalba turi būti laisva nuo autokratijos, kuri ypač įsigalėjusi tarybiniais metais ir sudariusi tos nelemtos sistemos sudėtinę dalį. Kitaip sakant, sąmoningą kalbos tvarkybą visuomenei diegė ne J. Jablonskio idėjų tęsėjai, bet sovietiniai organai. Tad visa, kas kartoja sąmoningą kalbos tvarkybą, reikia pasmerkti. Pagarbinti tie, kurie priešinosi nuo seno kalbininkų brukamam kalbos planavimui. Tiesiogiai prieš J. Jablonskį nukreipta tokia autorės filipika, surašyta vienoje išnašoje: Įdomu, kad pasipriešinimo autokratiškam kalbos planavimui būta jau trečiame dešimtmetyje, kai žinomi rašytojai sukilo prieš, jų žodžiais, Jablonskio diktatūrą ir reikalavo teisės kurti nesiremiant vien taisyklingumo matu. Taigi anarchija yra tvarkos pagrindas! Dar yra Lietuvoje žmonių, kuriems brangus J. Jablonskio kalbos idealas. Ir į šį vakarą atėjo, ir jį surengė tokie žmonės. Tačiau jų pastangos atsimuša į abejingumo ir net atsainumo J. Jablonskiui bei jo idėjoms sieną. Net ir jo 150-ųjų gimimo metinių minėjimai vyksta be didesnės įtakingų institucijų paramos. Juk tokiai įžymiai sukakčiai mes kokių dovanų atsinešam? Bent prieš penkerius metus reikėjo pradėti ruoštis šiai sukakčiai, kad į ją ateitume, sakykime, su J. Jablonskio akademinių raštų leidimu. Turėdami jį, galėtume sudarinėti kalbininko, davusio tiek daug bendrinei kalbai, kalbos žodyną. Paskatinti jaunieji kalbininkai būtų galėję ant stalo padėti vieną kitą išsamią studiją, nušviečiančią J. Jablonskio veiklą. Lietuvių kalbos institutas, universitetų lietuvių kalbos katedros šios krypties darbų neplanuoja ir neskatina. Tikriausiai todėl, kad J. Jablonskio (taip pat ir kitų jo amžininkų kalbininkų) palikimas prieštarauja įsigalinčiam tarp kalbininkų mechanistiniam požiūriui į kalbą. Jiems kalba nėra tautos vėliava, kuri visomis jėgomis ir net gyvybės kaina ginama. Jiems kalba tai tik pirštinės, kurias pigu pakeisti ir numesti į šiukšlių konteinerį. J. Jablonskiui nelieka vietos, kai kalba traktuojama kaip efemerinis dalykas. Turėkime vilties, kad ilgainiui persirgsime šią ligą, suvoksime, kaip reikia J. Jablonskio pavyzdžiu branginti bendrinę kalbą.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |