|
Jeruzalės krikščionių vienybės siekio vizija
Mindaugas BUIKA
Ekumeninės savaitės temos aptarimas
Bendradarbiaujant Katalikų Bažnyčios (Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba) ir Pasaulio Bažnyčių tarybos (Tikėjimo ir tvarkos komisija) ekumeninėms institucijoms medžiagą šiemetinei Maldų už krikščionių vienybę savaitei kartu rengė Jeruzalės įvairių denominacijų krikščionys. Savaitės iniciatorius, į katalikybę atsivertęs anglikonų dvasininkas Polas Vatsonas dar 1908 metais pasiūlė, kad ji būtų švenčiama sausio 1825 dienomis, kai liturginiame kalendoriuje minimi apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius.
Šios tradicijos laikomasi iki šiol, nors atskiruose regionuose dėl patogumo datos gali keistis. Štai, pavyzdžiui, Pietiniame pusrutulyje, kur dabar vasara ir yra atostogų metas, už krikščionių vienybę meldžiamasi per Sekminių oktavą. Pačioje Jeruzalėje ir visoje Šventojoje Žemėje vietos tikintieji su savo ganytojais už vienybę melsis sausio 2330 dienomis, kai pasibaigs liturginis Kalėdų laikotarpis ir pagal senąjį Julijaus kalendorių. (Dauguma Palestinos ir gretimų šalių krikščionių yra Rytų Bažnyčių nariai.)
2011 metų Maldų už krikščionių vienybę savaitės medžiagoje nurodoma, kad Jeruzalės ekumeninė grupė jos rengimui rinkosi į Saidnajos šv. Kristoforo stačiatikių vienuolyną Sirijoje. Už svetingumą dalyviai yra dėkingi Antiochijos stačiatikių patriarchui Ignacijui IV ir bendradarbiams. Tarp medžiagos rengėjų buvo įvairių konfesijų dvasininkai, įskaitant Jeruzalės lotynų katalikų patriarchą emeritą Mišelį Sabachą ir Šventosios Žemės ir Jordanijos evangelikų liuteronų vyskupą Munibą Junaną, kuris pernai buvo išrinktas Pasaulio liuteronų federacijos pirmininku.
Kaip įprasta, Maldų už krikščionių vienybę savaitei parenkama evangelinė tema ir šiemet jai skirta eilutė iš Apaštalų darbų knygos apie tuometinės Jeruzalės pirmuosius krikščionis: Jie vieningai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42). Pasak medžiagos rengėjų, ankstyvosios Bažnyčios pagrindų Jeruzalėje apmąstymas turi tapti kvietimu į atsinaujinimą ir grįžimą prie tikėjimo esmės, prisimenant laiką, kai Bažnyčia buvo viena. Parinktoje temoje yra aiški nuoroda į keturis pagrindinius pirmųjų krikščionių vienybės elementus, kurie ir lieka esminiai tikrajai krikščioniškajai bendrystei kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku.
Pirma, tai supratimas, kad Dievo Žodis buvo perduotas apaštalų. Antra, kad bičiuliškumas (koinonia) buvo svarbus ankstyvųjų tikinčiųjų santykių bruožas, kad ir kur jie rinkdavosi. Trečiasis pirmosios Bažnyčios ženklas buvo Eucharistijos šventimas (duonos laužymas), prisimenant Naująją Sandorą, kurią Jėzus pradėjo savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Pagaliau ketvirtas svarbus aspektas yra nuolatinė malda. Šie keturi elementai yra Bažnyčios gyvenimo ir jos vienybės atramos, pažymi šiemetinę Maldų už krikščionių vienybę savaitei medžiagą parengusi Jeruzalės ekumeninė grupė.
Melsti Bažnyčių ir tautų sutaikymo
Šiomis dienomis siūloma apmąstyti ištrauką iš Apaštalų darbų knygos, kurioje kalbama ne tik apie religinę, bet ir socialinę pirmųjų Jeruzalės krikščionių bendrystę bei Šventosios Dvasios įkvėptus nepaprastus jų darbus, stebinusius aplinkinius. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo, o ką gavę padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą. (Apd 2, 4347)
Prieš du tūkstančius metų Jeruzalėje susirinkę pirmieji Kristaus mokiniai, per Sekmines patyrę Šventosios Dvasios išsiliejimą, susijungė vienybėje, kaip mistinis Kristaus kūnas. Tuose įvykiuose kiekvieno laikmečio ir kiekvienos vietos krikščionys mato savosios tikinčiųjų bendruomenės ištakas ir paskatą kartu skelbti Jėzų Kristų, kaip Viešpatį ir Išganytoją, pažymi šiemetinės maldų už vienybę savaitės mąstymų rengėjai. Ankstyvosios Jeruzalės Bažnyčios nariai buvo nedidelė vietinių ir neretai priešiškai nusiteikusių gyventojų mažuma, o valstybinė tuometinės Romos imperijos valdžia persekiojo krikščionis ir siekė su jais susidoroti, tačiau jie pasižymėjo vieningumu, ištikimybe ir bičiuliškumu.
Nesunku pastebėti, kaip pirmųjų krikščionių situacija Šventajame Mieste atspindi Bažnyčios padėtį Jeruzalėje šiandien, pažymima parengtoje medžiagoje. Iš tikrųjų dabar krikščionys Palestinoje sudaro nedidelę vietinių gyventojų dalį, palyginus su musulmonais ir judėjais. Jie patiria kentėjimus dėl nuolatinių konfliktų, terorizmo apraiškų, kitokio pobūdžio neteisingumą ir nelygybę, pagaliau savo pasidalijimus. Šių problemų akivaizdoje Jeruzalės Bažnyčios pažymi, kad vienybės ir ištikimybės siekių jokiu būdu negalima atsisakyti. Kad Šventosios Dvasios veikimas nebūtų blokuojamas mūsų pačių veiksmais, reikia daugiau melstis už vienybę, kartu prašant Dievo, kad jis mus pakeistų ir atnaujintų aktyviam darbui dėl tos vienybės.
Jeruzalės Bažnyčios pažymi, kad kvietimas į vienybę gali (ir turi) būti daugiau nei vien žodžiai, kad tai taip pat turi kreipti mus į ateitį su dangiškosios Jeruzalės laukimu ir statymu. Nurodydami, kad jau pirmieji krikščionys savo pavyzdingoje bendrystėje buvo savotišku dangiškosios Jeruzalės išankstiniu vilties ženklu, šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės mąstymų rengėjai kviečia stengtis sutaikyti ne tik Bažnyčias, bet ir visas tautas. Jeruzalės krikščionys kviečia savo brolius ir seseris visame pasaulyje jungtis maldoje, kovojant už teisingumą, taiką ir visų šalies žmonių gerovę. Juk krikščionių bendruomenė, celebruodama savo tikėjimą sakramente ir maldoje, būdama kupina Prisikėlimo galios ir vilties, iš tikrųjų švenčia pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Iš čia kyla jos drąsa ir vizija tapti susitaikymo įrankiu, skatinant įveikti savo pasidalijimus ir slegiantį neteisingumą.
© 2011 XXI amžius
|