Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Atsiversti – visa būtimi atsigręžti į Dievą

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai Jėzus, pakrikštytas Jordano vilnyse ir atmetęs visus velnio gundymus dykumoje, sugrįžo į Galilėją, pirmieji Jo žodžiai buvo šie: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt  4, 17). Jei būtų norėjęs, tuo metu Jis galėjo dar šitaip ar panašiai prabilti: „Trisdešimt metų laukiau šios dienos! Dabar Dvasios patepimo kupinas įžiebiu Žemėje ugnį – skelbiu Dievo Karalystę, ir nerimstu, kol būsiu pakrikštytas mirties krikštu“ (Lk 12, 49–50).

Kristaus kvietimas atsiversti – tai būtinybė pripažinti, kad Jis yra nepalyginti daugiau nei Nazareto dailidė. Kai protu ir širdimi suvokiame, kad be Jėzaus ir Jo mokslo mūsų gyvenimas būtų beprasmis, tada su nedvejojančiu tikėjimu kasdien priimame Jo siūlymą „atsiversti“ ir jį grindžiame darbais, nes turime budėti bei melstis, kad mums niekada nepritrūktų parako visą gyvenimą išlikti Jam ištikimais.  

O iš kur semsimės ištikimybės Dievui? Žinoma, su maldingu dėmesingumu ir apmąstymu pirmiausia skaitysime Viešpaties žodį, kurio tiesa atnaujins mūsų mąstymą, nes ji yra Jo žodžio šerdis, o kiekvienas Jo teisus sprendimas tveria amžinai (Ps 119, 160). Taip pat labiau pasikliausime Bažnyčios Magisteriumo mokymu, per kurį šviečia gyvoji Dievo Dvasios šviesa, nes, pasak šv. Faustinos, „saldu turėti širdies gelmėje tai, ką tikėti mums liepia Bažnyčia. Kai mano siela panardinta į meilę, sudėtingiausius klausimus išsprendžiu aiškiai ir greitai – tik ji pajėgia pereiti virš bedugnių ir kalnų viršūnėmis. Meilė, dar kartą meilė“.

Nors tikinčiųjų kasdienio atsivertimo procese didžiausią įtaką daro tikėjimas ir teologinių tiesų pritaikymas gyvenimo įprasminimui, yra ir kitas svarbus dalykas – krikščioniškoji filosofija, kuri per regimųjų dalykų pažinimą tiesia dvasinius tiltus į neregimųjų – antgamtinių – dalykų pasaulį.  Minėtos filosofijos elementų aptinkame Biblijoje: „Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių...“ (Rom 1, 20).

Taigi kiekvienam mąstančiam žmogui, kuris nuo kūrinių artėja link Kūrėjo, Dievo žodis vienareikšmiškai iškelia prigimtinio proto skvarbumo ir įžvalgumo reikšmę. O kadangi pati graikiško žodžio „filosofija“ prasmė yra tiesioginė nuoroda į meilę išminčiai, todėl, pavyzdžiui, giedrią naktį užvertęs galvą aukštyn ir matydamas begaliniuose toliuose mirksiančias žvaigždes, stebėdamasis gali sau tarti: „Visa tai, ką dabar regiu, – duotybė... Joks žmogus, net jei ir labai norėtų, nepajėgus nors viena sekunde pagreitinti Saulės patekėjimą, nepajėgus ją priartinti prie Žemės ar nutolinti ją nuo jos... Tačiau šiame nepajėgume slypi didžioji žmogaus į Dievą panašumo galia – suvokimas, kad jis, turėdamas protavimo dovaną, yra pajėgus mintimi bematant nuskrieti už Visatos ribų ir gali iškart širdimi pagarbinti Aukščiausiąjį, esantį visur: Danguje, Žemėje, tabernakulyje ir savo viduje“.

Bet žmogaus egzistencija neretai toli nukrypsta nuo transcendencijos. Anot Antano Maceinos, „kol žmogus būna atsivėręs Dievui tik iš dalies, kol jis tebesitiki savo minties galia atstatyti pasvirusią savo būtį, tol jo statomas klausimas pasilieka daugiau ar mažiau abstraktus ir jo kreipimasis į Dievą – netikras; tol ir transcendencija tokiu atveju yra nebyli“.

Dabar aiškėja, kodėl Jėzus atvirai sako: „Atsiverskite“. Tik išdrįsdami  Dievo šviesoje apnuoginti savo sielą tampame atversta knyga, kurioje pagaliau patys pastebime susigūžimo bei uždarumo savyje puikybės klaidas, trukdžiusias mums radikaliau keisti savo mintis ir gyvenimo būdą. Pasak filosofo ir teologo E. P. Evdokimovo, „į Dievą panaši žmogaus struktūra padaro neįmanomą bet kokį autonominį žmogaus paskirties problemos sprendimą. Siela yra buvimo ir susitikimų vieta, jos prigimtis yra santuokinė...“

Bet koks žmogaus atsiribojimas nuo savo sąžinės balso ir Dekalogo individą laipsniškai nužmogina, nes jame sudarkomas nepakartojamas pagal Dievo paveikslą sukurtas atvaizdas. Ir priešingai. Kai žmogus vis labiau atsiveria netrukdomam dieviškos malonės savyje veikimui, tada jis giliau suvokia esąs teisingoje gyvenimo pozicijoje, nes, anot šv. Grigaliaus Nazianziečio, „tai tiesus kelias pasiekti pirminio modelio grožį“.

Šis sugrįžimas į savo žmogiškosios tapatybės šaknis vyksta pasinaudojant filosofiniais samprotavimais, kurie ilgainiui perauga į teologinius svarstymus. Tėvas Marie-Dominique Philippe OP pastebi: „Pasinerdamas į filosofiją kaip tikintis žmogus ir savo filosofijos studijas panaudodamas tikėjimo tarnystei, tampi teologu. Juo labiau esi filosofas, juo labiau esi tikintis ir teologas, jei nori suvienyti tikėjimą ir teologiją“.

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Kristų, kuris ne tik kviečia atsiversti, bet išsirenka sau mokinius – paprastus žvejus, kurie vėliau taps žmonių sielų žvejais. Kai tik Jėzus juos pašaukė, jie tučtuojau viską palikę sekė Juo ir nepergyveno dėl namie likusių artimųjų, nes, akivaizdžiai matydami savo Mokytojo dieviškos meilės stebuklus (Mt 4, 24), neabejojo, kad Jis mokės pasirūpinti jų šeimomis, kurios liko be savo maitintojų.

Kuo daugiau savęs atiduodame Viešpačiui, tuo labiau Jam leidžiame viešpatauti  mumyse. Tai mūsų nesibaigiančio Žemėje atsivertimo viltinga tąsa.

© 2011 „XXI amžius“