|
Politinės savasties paieškos
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvos politinėje padangėje ir toliau dominuoja manipuliacinė politika argumentuotos diskusijos ir pokalbiai apie tai, kaip pažaboti oligarchiją, vyksta retai. Dažnai girdime tik politikierių rietenas ir dejavimus. Kai kurie politikai ir jų samdomi viešųjų ryšių ekspertai teigia, kad Lietuva yra teisinė demokratinė valstybė, o tie, kurie sako, kad mūsų krašte įsigalėjo korumpuoti klanai, yra valstybės griovėjai. Bet tokie demokratijos šaukliai painioja sąvokas: tiesą apie dabartinę Lietuvos padėtį atskleidžiantys politikai, žurnalistai ir visuomenės veikėjai neniekina ir negriauna valstybės jie tik įvertina Lietuvoje įsigalėjusią oligarchinę santvarką, kuri apgriovė mūsų valstybės pamatus, sudarė sąlygas įsigalėti išnaudotojams ir aferistams. Greta popkultūros šalyje įsigalėjo ir populistinė politika. Popkultūra, primityvi populistinė politika ir daugelį valstybės įstaigų apraizgęs korupcijos tinklas lemia vis labiau plintančią valstybės eroziją. Nenuostabu, kad emigracijos iš Lietuvos mastai didžiuliai faktiškai vyksta masinė deportacija į Vakarus. Pagal gyventojų skaičių ji net kelias dešimtis kartų viršija emigracijos mastus iš kitų Europos šalių.
Politinės valios stoka ir vengimas pažvelgti tiesai į akis rodo, kad Lietuvai dar toli iki teisinės valstybės. Štai prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio pradžioje pareiškė, kad Lietuvą užvaldė oligarchai ir nusikalstamas pasaulis. Tai drąsus šalies vadovės pareiškimas. Tačiau tiek politikos olimpe, tiek kai kuriuose laikraščiuose šis prezidentės pareiškimas sutiktas nepalankiai, D. Grybauskaitės žodžiai komentuojami pašaipiai. Tiek valstybininkų ruporas L. Bielinis, tiek buvęs europarlamentaras A. Sakalas ir kai kurie kiti politikai bei politikos apžvalgininkai oligarchijos nemato, todėl šaiposi iš Prezidentės žodžių.
Bet ar tokia sudėtinga padėtis Lietuvoje galėjo įsigalėti be politinių lyderių pagalbos? Galima konstatuoti, kad korupcija ir teisinis nihilizmas įsigalėjo būtent įtakingų politikų bei valstybės pareigūnų dėka. Štai vienas iš valdančiųjų lyderių A. K. žmogus, vaizduojantis save kaip pamaldų ir asketišką politiką, bet iš tiesų tiek jis, tiek jo artimieji susiję su tamsių sandėrių organizavimu. A. K. susijęs ir su vienu įtakingiausiu oligarchų R. S., kadaise organizavusiu bankų aferas, neteisėtą valstybinių įmonių užvaldymą, o dabar susijusį su kai kurių partijų finansavimu ir garsėjančiu savo ryšiais su KGB generolais. O štai kitas elito veikėjas jau minėto A. K. bičiulis G. K. politikas, vieno pagrindinių šalies teatrų direktorius ir galingo kultūrinių reiderių klano lyderis. Šis veikėjas kartu su keliais savo parankiniais ir politikais jau visą dešimtmetį faktiškai skirsto Lietuvos kultūros sferai skirtas valstybės biudžeto pajamas. Ir skirsto labai neskaidriai: vien per pastaruosius kelerius metus kilo daugybė skandalų dėl lėšų grobstymo, kiekvienais metais milijonai litų nukeliauja į juodąsias kasas ir juos išsidalina kultūrinių reiderių klanas, korumpuoti politikai ir prokurorai. O štai įtakingas teisėsaugos pareigūnas V. R. Jis jau tris dešimtmečius dirba teisėsaugoje, per tą laikotarpį ėjo įvairias atsakingas pareigas. Jo karjerai nesutrukdo kompromituojančios aplinkybės kad ir jo artimi ryšiai su oligarchais vilniečiu V. Gelašviliu ir Šlipsu iš Aukštaitijos. Abu šie asmenys žinomi kriminalinio pasaulio lyderiai, palaikantys ryšius su Rusijos mafijos vadeivomis. V. R. kadaise buvo iškelta ir byla dėl reketo jis su bendrininkais reikalavo duoklių iš verslininkų, be to, grasindami susidorojimu reikalavo pusvelčiui parduoti pelningų bendrovių akcijas. Deja, nepaisant akivaizdžių įkalčių, byla dėl reketo buvo nutraukta. V. R. yra pasižymėjęs ir kaip kontrabandos bosų globėjas, tačiau ir šis tyrimas dėl skandalingų aukšto rango valstybės pareigūno ir kontrabandininkų ryšių nutrauktas.
Dėl politinės valios stokos Lietuva nugrimzdo į skurdo ir korupcijos liūną ir lieka Europos periferija. Būtent politinės valios stoka trukdo kovoti su korupcija ir imtis spręsti sudėtingą socialinę padėtį. Iki 2005 metų kaimyninėje Lenkijoje egzistavo panaši padėtis: klestėjo skurdas, betvarkė ir korupcija. Ir tik 2005 metų rudenį į valdžią atėję broliai Kačynskiai ėmėsi griežtų priemonių ir atkūrė tvarką šalyje, įvykdė pažangias ekonomines reformas. Šiuo metu Lenkija ryškiai lenkia Lietuvą. Tik gaila, kad nuo 2010 metų vasaros Lenkijoje įsigalėjęs Tusko-Komorovskio duetas smarkiai pablogino Lietuvos ir Lenkijos santykius. Nors ir Lietuvos užsienio politikos kryptis radikalai keičiasi. Žymus britų žurnalistas Edvardas Lukas teigia: Lietuva susikūrė neprognozuojamos šalies įvaizdį. Lietuva praeityje pernelyg lojali Amerikai su savo slaptu kalėjimu Antaviliuose. Estija ir Latvija to nedarė. O Lietuva žengė labai toli ir buvo besąlyginė Amerikos sąjungininkė. Dabar to nebėra. Lietuvos užsienio politikos kryptis absoliučiai pasikeitė. Ir tai yra tragedija, padaryta didžiulė žala, kai kurie Vakarų diplomatai jau apie Lietuvą svarsto kaip apie pamišusią keistą valstybę. Lietuvos vidaus politikoje per pastaruosius du dešimtmečius vyko tiek teigiami, tiek neigiami procesai. Teigiama tai, kad 1991 metais Lietuva atsikūrė kaip nepriklausoma valstybė, 2004 metais tapo NATO ir Europos Sąjungos nare. Neigiami reiškiniai masinė deportacija į Vakarus (neoficialiai skaičiuojama, kad nuo 1990 metų iš Lietuvos išvyko apie 1,5 milijono žmonių), per du dešimtmečius susiformavusi luominė visuomenė ir oligarchija (korupcinė santvarka, kuri iš esmės naudinga ne daugumai piliečių, o siauroms privilegijuotų ir labai turtingų asmenų kastoms). Ar Lietuvoje įvyks demokratizacija? Kokie keliai iš dabartinio oligarchijos ir teisinio nihilizmo liūno? Yra du variantai: taikus, laipsniškas permainų kelias arba staigus revoliucinis permainų kelias. Pirmuoju atveju esminiam proveržiui link teisinės valstybės atkūrimo reikalingos kelios sąlygos: įstatymų pataisos, naikinančios privilegijas ir sudarančios prielaidas efektyvioms priemonėms korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo pažabojimui; Lietuvos vadovų politinė valia; efektyvi piliečių kontrolė. Revoliucinis kelias būtų rizikingesnis, bet padėtų pasiekti pažangą kur kas greičiau. Permainos Lietuvoje jau bręsta, artėja tas metas, kai viršūnės nebegalės valdyti, o apačios nebenorės gyventi po senovei. Sausio 18 dieną Lietuvos didžiuosiuose miestuose įvyko pilietinė akcija Rūstybės diena. Jos dalyviai pasisakė prieš korupcijos erozijos graužiamą teisinę sistemą, reikalavo skandalinga veikla pagarsėjusių prokurorų atleidimo ir efektyvaus rezonansinių bylų tyrimo, parodė, kad aktyvūs piliečiai jau nenori paklusti korumpuotų klanų diktatui, o telkiasi ir kovoja už savo teises. Ir kai kuriose monopolinio kapitalizmo magnatų valdomose įmonėse prasideda stichiški protestai. Neapsikęsdami menkų atlyginimų ir nuolatinių pažeminimų šių įmonių darbuotojai kyla į kovą už savo teises. Tad pažangios permainos Lietuvoje jau ne už kalnų.
© 2011 XXI amžius
|